Praėjusią savaitę susitikime su jaunaisiais istorijos tyrinėtojais Rusijos prezidento Vladimiro Putino išsakytas požiūris į Molotovo-Ribbentropo paktą bei istorijos mokslo vaidmenį sulaukė nemažai komentarų.
Siūlome vieną epizodą iš Rusijos radijo stoties „Echo Moskvy“ laidos „Atskira nuomonė“, kurioje dalyvavo žurnalistas ir istorikas Nikolajus Svanidzė. Laidos vedėja – Ksenija Larina.
K. Larina: Ar galiu paklausti tavęs, kaip istoriko, ką tai [tokia V. Putino pozicija – Tiesos.lt. past.] reiškia vektoriaus požiūriu? Grįžtama prie sovietinio glianco?
N. Svanidzė: Ne. Tai giliau. Grįžtama prie giluminių dalykų. Sovietų sąjungoje slapti Molotovo-Ribbentropo pakto protokolai buvo slepiami dešimtmečiais. Tik 9-to dešimtmečio pabaigoje, daugiausia Aleksandro Nikolajevičiaus Jakovlevo pastangomis, pasitelkus realius dokumentus, buvo įrodyta, kad slaptieji protokolai – tai tikrovė, o ne mūsų Vakarų partnerių fantazija, ir Sovietų sąjungoje to labai gėdytasi. Kaipgi kitaip! Sutartis su Hitleriu dėl Rytų Europos padalijimo – na ką jūs! Taip, Miuncheno suokalbis. Ir kuo [Molotovo-Ribbentropo paktas] skiriasi nuo Miuncheno suokalbio ir apie ką Putinas visiškai nekalba? Skirtumas dvejopas. Visų pirma, Miuncheno suokalbis buvo išties gėdingas puslapis, bet jie sau nieko į kišenę neįsidėjo. Hitleriui leido – tai buvo gėda, bet sau nieko neįsidėjo, nė lopinėlio žemės, o Stalinas įsidėjo nemažą dalį Rytų Europos, Pabaltijį, Rytinę Lenkiją, kurią ėmė vadinti Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija – visa tai įsidėjo sau į kišenę pagal sutartį su Hitleriu – tai pirmasis skirtumas.
Labai svarbus antrasis skirtumas: jau šimtą kartų ir Anglija, ir Prancūzija, ir Lenkija atsiribojo nuo šių savo nusikalstamų klaidų, nuo šios savo gėdos, nuo šios savo sarmatos. Jau šimtą kartų sakė: „Tai mūsų gėda. Tai mūsų istorinė gėda. Nėra mums atleidimo“. L. Kačynskis, amžiną atilsį Lenkijos prezidentas, 2009 metais Vesterplatėje (Westerplatte – pusiasalis Gdanske, garsu to paties pavadinimo mūšiu, kuris buvo pirmas Vokietijos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimas 1939-aisiais, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, tai buvo ir pirmasis Antrojo pasaulinio karo mūšis Europoje – Tiesos.lt. past.) sakė: „Mes užgrobėme dalį Čekoslovakijos – Tešino Sileziją – ir nėra mums atleidimo!“ Beje, ten pat 2009-aisiais – toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu – prezidentas Putinas Molotovo-Ribbentropo sutartį pavadino amoralia. Dabar jis sako: nebuvo „nieko bloga“. Tai pozicijos pakeitimas.
K. Larina: Ar tikrai taip buvo?
N. Svanidzė: Absoliučiai. Anglija ir Prancūzija šimtą kartų atsižegnojo. Jau tada, kai Čemberlenas, kaip teisingai pasakė Putinas, grįžęs išties pasakė: „Aš parvežiau jums taiką“ – iš Čerčilio, būsimojo Didžiosios Britanijos premjero ministro, jis sulaukė rūstaus pamokslo: „Ką tu mums išties parvežei, gyvuly?“ Ir nuo to laiko Anglija jau šimtą kartų atsiribojo sakydama: „Tai mūsų gėda. Tai neteisinga, bloga“. O mes sakome: „Pas mus viskas buvo puiku!“ O mes kone tuo didžiuojamės. Pasidalijome su Hitleriu Rytų Europą. Be to, Putinas, pavartodamas ledo ritulio terminologiją, pasakė, kad „lenkai užgrobė dalį Čekoslovakijos – teisingai, Miuncheno suokalbio pasekmė – ir gavo atsakomąjį įvartį“. Bet jeigu – iškart atsiprašysiu – pratęsčiau tą pačią logiką, mano akimis žiūrint, siaubingą, mes sudarėme sutartį su Hitleriu, atplėšėme Pabaltijį, rytų Lenkiją bei Moldovą ir 1941 metų birželio 22-ąją gavome atsakomąjį įvartį. Jeigu jau taip, jeigu jau perėjome prie ledo ritulio terminologijos, tuomet ir tai pavadinkime „atsakomuoju įvarčiu“, nors šiame kontekste man to ir nesinori. Kalbant atvirai, aš suprantu, su kuo susijusi tokia prezidento Putino pozicija duotuoju atveju. Ji, žinoma, susijusi su Krymu, ji, žinoma, susijusi su dabartine situacija.
echo.msk.ru