Kęstutis Milkeraitis, buvęs Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojas, antrosios kadencijos Seimo kontrolierius. Vilniaus miesto apylinkės teismas rimtu veidu aiškinasi, ar tikrai į Stankūnų butą Kaune atvykęs senelis Vytautas Kedys ten matė a. a. Andrių Ūsą vienomis apatinėmis kelnaitėmis. Tokiais pat rimtais veidais ruošiamasi dvidešimt penktajam Sąjūdžio jubiliejui.
Kas bendro tarp šių dviejų faktų?
Ogi nieko.
Tiktai klausimas: kaip mes nusiritome nuo ano meto reikšmingumo iki to, kas vyksta nūdien? Taip pat ir teismuose.
* * *
Pirmeivių grupelė manosi atgaivinusi „perestroikos“ (lietuviškame vertime – „persitvarkymo“) sąjūdį.
Iš rajonų sklinda gandai: „perestroikininkai“ gauna dideles lėšas. Jie pasiryžę landsberginį „Lietuvos sąjūdį“ užgožti. Ne, ne protu, mase. Kodėl? Gal kad jame esantys žmonės neužmiršta reikalauti dar šiokio tokio moralumo politikoje ir gyvenime.
Kadaise, profesoriui V. Landsbergiui vadovaujant, pasinaudota „perestroika“ sugrįžti į valstybę. Bet drąsos pripažinti, kad nacionaliniai „perestroikininkai“ atkurtoje valstybėje liko komunistinio sąmokslo prieš žmoniškumą įteisintais tęsėjais, kuriems ir terūpėjo bet kuria kaina susiprivatizuoti kadaise bolševikų iš žmonių atimtą turtą, nebeužteko.
Tad vien pavadinimų keitimais tiesos link nepajudėta.
Iki tiesos, kuri atskleistų, kaip mūsų išlaikoma grūdinosi daugiapartinė (nacionalinė) nomenklatūra, nežengta.
Nesiaiškinta, kada atsirado Konstitucinio Teismo saugoma (gal ir valdoma?) teisminė valstybė.
Neanalizuota, kodėl ne vien ekskomjaunuolių rankomis kurta melo industrija. Ir kaip bemeluodami visi užsispeitė kampe. Atsainiausiame kampe kartu su pedofilais. Ir kaip prireikė teismų pagalbos skelbiant, kad jokios pedofilijos nuo Pikeliškių iki Garliavos nebuvo.
Ir „sąjūdžių apskritai“ nebūna. Praeityje jie turėdavo tikslius ir aiškius pavadinimus. Ir šiandien prasmingai skambėtų, pavyzdžiui, „Sąjūdis už teisingumo atkūrimą Lietuvoje“.
Nes nieko, beveik nieko neliko, kas mus dar stebintų mūsų nuosavoje „nacionalinėje teisėsaugos sistemoje“.
Nebent tai, kad valdantieji žmonių išties labai bijo.
Jų baimę atspindi ir tas faktas, kad panaikino baudžiamojoje teisėje straipsnius, pagal kuriuos turėtų būti vertinamos jų pačių veikos.
Būtent toks begalinis melo ir neteisingumo eskalavimas pagimdė Klonio gatvės judėjimą. Vienodai nepatogų visoms valdžioms. Nes jį subūrė ne spec. tarnybos, o vaiko tragedija.
Žmonės būrėsi reikalaudami „Tie-SOS!“ ir nusikaltėlių teisminėje bei kitose valdžiose „darbelių“ tyrimo. Bandyta juos niekinti užgauliojant „patvoriniais“, bet vainauskinės klišės nelipo.
Gal jau ir nebepatogu. „Tie-SOS!“ reikalavimas palies daugelį. Ir iš valdžios gali atsidurti patvoryje.
Matyt, sau padrąsinti ir pradėtos tokios akcijos kaip velionio A.Ūso kelnaičių byla.
* * *
Kaip rašo reporterė, kartu ir kaltinimo liudytoja A. Kuznecovaitė „Lietuvos ryto“ gegužės 17 d. numeryje, baudžiamąją bylą V. Kedys užsidirbo po liudijimo Andriaus Ūso teisme.
„Penktadienį teisme buvo apklaustas V. A. Kedys, Tatjana ir Stasys Stankūnai, Laimutė Stankūnaitė ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė.“
Dirbant Seimo NSGK, man yra tekę stebėti kai kurių teisėjų, kuriems atitekdavo vadinamosios rezonansinės bylos, darbą. Tarp jų – ir Kėdainių m. apylinkės teismo teisėjo V. Kondratjevo veiksmus Š. Paberalio istorijoje, ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo O. Zaicevo viražus dar „prichvatizavimo“ bylose.
Nemanau, kad teisėtvarkos baruose praskaidrėjimas galimas nepatyrinėjus kai kurių individų veiklos ilgesniu laikotarpiu. Argi nejuokinga, kai Aukščiausiasis Teismas kai kurias bylas nuolat vis taiso, o ten, apačioje, anie savo „klaideles“ kaip kartojo, taip ir kartoja?
Pagyvenusios teisėjos darbą A. Ūso apatinių procese stebėjau pirmą kartą. Kas be ko, sėdintys salėje turi teisę susidaryti savo nuomonę apie tai, ką mato ir girdi, ir visų pirma apie Temidės svarstykles.
Pas mus dažnai šnekama apie nekaltumo prezumpciją labai nesigilinant, ką ja norima pasakyti. Anglosaksų baudžiamosios teisės sistemoje egzistuoja principas „beyond reasonable doubt“: niekas negali būti laikomas kaltu, jei dėl jo kaltės kyla nors koks abejonės šešėlis. Tai taip pat reiškia, kad kaltumo įrodinėjimo pareiga tenka kaltintojui ir kad jis turi taip įrodyti kaltinamojo kaltę, kad protingam asmeniui neliktų jokių abejonių.
A. Ūso kelnaičių procese V. Kedys teigia, kad, pasiimdamas anūkę, vieną kartą buvo įėjęs į Stankūnų butą ir ten matė vėliau Anapilin pasitraukusįjį vien su apatinėmis. O L. Stankūnaitė neigia Kedį kada nors jos tėvų bute buvus. Visa kita yra tai, ką išmąsto „Lietuvos ryto“ žurnalistai.
Kaip elgėsi šioje byloje teisėja? Kadangi V. Kedžiui atstovavo žentas advokatas, o prokuroras į procesą labai nesikišo, teisėja, matyt, nutarė tapti profesionalia atsvara Stankūnų pusėje.
Man tai priminė nelabai senus laikus, kai dar buvome okupuoti. Ir kai prekes parduotuvėse mums sverdavo svarstyklėmis. Ir kai būdavo tokių pardavėjų, kurios svarstykles sąmoningai išreguliuodavo.
tiesos.lt