Sekmadienį Europa išvengė kulkos. Nepaisant daugybės priešingų prognozių, Graikijos piliečiai tvirtai parėmė savo valdžios priešinimąsi kreditorių reikalavimams. Net ir aršiausi Europos Sąjungos rėmėjai dėl to turėtų lengviau atsikvėpti.
Žinoma, kreditoriai jums teigia kitaip. Pritariant daugybei verslo apžvalgininkų, jie pasakoja istoriją, kurioje jų nepavykęs bandymas pasišaipyti iš Graikijos ir paversti ją paklusnia šalimi pristatomas kaip neracionalumo ir neatsakingumo triumfas prieš esą patikimus technokratinius patarimus.
Bet ši pašaipų kampanija – bandymas graikus išgąsdinti nukirpus jiems bankų finansavimą ir grasinant esą tuoj seksiančiu chaosu, ir darant visą tai su akivaizdžiu tikslu išstumti dabartinę kairiąją vyriausybę iš valdžios – buvo gėdinga akimirka visai Europai, kuri teigia tikinti demokratiniais principais. Jei ši kampanija būtų buvusi sėkminga, tai būtų siaubingas precedentas, net jei kreditoriai ir būtų bandę visa tai logiškai paaiškinti.
Tačiau jie to net nebandė daryti. Tiesa ta, jog Europos savamoksliai technokratai yra kaip viduramžių daktarai, norintys nuleisti kraują savo pacientams, o kai šiems darosi tik blogiau, reikalaujantys nuleisti jo dar daugiau. Jei graikai būtų nubalsavę „taip“, vėl būtų pasmerkę savo šalį ilgiems metams kentėjimo nuo neveiksmingos politikos. Ji ir negalėjo būti veiksminga – taupymas tikriausiai greičiau paskandina ekonomiką nei sumažina skolą, todėl visas tas kentėjimas yra beprasmis. Triuškinanti „ne“ balsų pergalė bent jau suteikia galimybę išsivaduoti iš šių spąstų.
Bet kaip šis išsivadavimas gali būti įvykdytas? Ar yra koks nors būdas Graikijai likti eurozonoje? Ir ar to turėtų būti siekiama?
Skubiausia problema yra Graikijos bankai. Dar prieš referendumą Europos centrinis bankas (ECB) nukirpo jiems papildomą finansavimą, taip sukeldamas paniką ir priversdamas vyriausybę sustabdyti bankų veiklą bei įvesti kapitalo kontrolę. ECB dabar turi priimti sunkų sprendimą: jei jis vėl pratęs finansavimą, tai pripažins, kad prieš tai buvęs užšaldymas buvo grynai politinis veiksmas, bet jei netęs finansavimo, tuomet sparčiai stums Graikiją prie naujos valiutos priėmimo.
Jeigu pinigai iš Frankfurto (ECB būstinės) nepradės plaukti į Graikiją, tai ši neturės kitos išeities, kaip pradėti mokėti algas ir pensijas skolos raštais, o tai de facto bus paralelinė valiuta ir tikėtina, kad greitai virs naująja drachma.
Kita vertus, įsivaizduokime, kad ECB nepratęsia normalaus skolinimo, o bankų krizė atlėgsta. Tokiu atveju vis tiek liktų klausimas, kaip atstatyti ekonominį augimą.
Nenusisekusiuose derybose, kurios privedė prie sekmadienio referendumo, pagrindinis aptarinėjamas klausimas buvo Graikijos reikalavimas laikinai atleisti ją nuo skolos mokėjimo, kad ji pirmiausia galėtų pašalinti tamsius debesis, dengiančius šalies ekonomiką. Troika – institucijos, atstovaujančios kreditorių interesus – atsisakė, net žinant tai, jog vienas iš troikos narių, Tarptautinis valiutos fondas, nepriklausomai pareiškė, kad Graikijos skola negali būti išmokėta. Bet ar jie permąstys šį savo sprendimą iš naujo dabar, kai nepavyko bandymas išstumti Graikijos valdančią kairiąją koaliciją iš posto?
Neįsivaizduoju. Bet kuriuo atveju, dabar jau turimas tvirtas argumentas, kad Graikijos išėjimas iš eurozonos yra geriausia iš blogų pasirinkimo galimybių.
Trumpam įsivaizduokime, kad Graikija niekada nebuvo įsivedusi euro ir paprasčiausiai pririšo drachmos vertę prie jo. Ką paprasčiausia ekonominė analizė siūlytų Graikijai tokiu atveju daryti? Žinoma, ji siūlytų devalvuoti valiutą – leisti drachmos vertei nukristi tam, kad paskatintų eksportą ir ištrūktų iš defliacijos ciklo.
Žinoma, Graikija neturi savos valiutos, o daugybė analitikų teigė, kad euro įvedimas buvo jau negrįžtamas ėjimas – juk bet kokia užuomina apie išėjimą iš eurozonos galėjo įžiebti finansinę krizę. Bet dabar, kai finansinė krizė jau įvyko, didžiausia kaina už išėjimą iš eurozonos jau buvo sumokėta. Kodėl tuomet nesiekti šio išėjimo naudos?
Ar Graikijos išėjimas iš eurozonos suveiktų taip pat, kaip Islandijos sėkmingai įvykdyta devalvacija 2008 metais arba Argentinos atsisakymas toliau vykdyti „Vienas pesas, vienas doleris“ politiką 2001 metais? Galbūt ne, tačiau kokios yra alternatyvis? Jei Graikija negaus labai didelio skolos nurašymo, o gal net jei jį ir gaus, išėjimas iš euro zonos siūlo vienintelį patikimą išsivadavimo kelią iš šio nesibaigiančio ekonominio košmaro.
Ir būkime atviri: jei Graikija paliks eurozoną, tai nereikš, kad graikai yra blogi europiečiai. Graikijos skolos problema atspindi tiek neatsakingą skolinimąsi, tiek ir neatsakingą skolinimą. Ir graikai jau pakankamai sumokėjo už savo valdžios nuodėmes. Jei ji negali išlaikyti bendros Europos valiutos, taip yra todėl, kad ši bendra valiuta nesuteikia jokio atokvėpio atsidūrusioms bėdoje valstybėms. Svarbiausias uždavinys dabar yra kuo greičiau nutraukti Graikijos kraujavimą, kad ir kokių priemonių reikėtų imtis.
Paulas Krugmanas yra amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas, Prinstono universiteto ekonomikos ir tarptautinių santykių profesorius.
Versta iš The New Tork Times
propatria.lt