Aktualijos

Olava Strikulienė. Profesionalų Vyriausybė, supainiojusi profesijas

Written by Biciulystė Siūlo · 10 min read

Gruodžio 13-ąją sukako metai, kai Seime prisiekė premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujamos 17-osios Vyriausybės ministrai. Vyriausybės iki šiol populiariai buvo vertinamos tik dviem aspektais. Arba teisiniu „ima neima“. Arba automobiliniu – „greitai – lėtai juda“. Tačiau S.Skvernelio Vyriausybė, dar tik pradedant ją formuoti, buvo ambicingai paskelbta profesionalų Vyriausybe. Žodis „profesionalai“ kaip malda skambėjo Ramūno Karbauskio ir jo sekėjų, pritarėjų, godotinų augintinių lūpose. Tad praėjus vos ne metams jau būtų galima viešai klausti, ar tas žadėtasis profesionalumas pasiteisino.Tačiau iškart kyla opus klausimas. Kuri Lietuvos aukštoji ar profesinė mokykla turi ministrų rengimo programą. Rengia ministrus bakalaurus ir ministrus magistrus. Per fuksų krikštynas šventina pirmakursius, siekiančius ministro diplomo. Aiman, tokio universiteto, kolegijos, akademijos nėra. Jokiame ministro diplome nėra įrašyta specialybė „ministras“ ar specializacija „ministras“. Tad kalbos apie ministrus profesionalus yra visiškai nepagrįstos. Nes nesutampa su Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintomis aukštojo mokslo studijų programomis. Tad ministrų kabinetai Lietuvoje formuojami tik keturiais būdais: 1) stichiškai; 2) partiniu pagrindu; 3) užsienio kalbų mokėjimo pagrindu; 4) kaip nori prezidentas/ė. 17-oji Vyriausybė – tai stichinis ir „kaip nori prezidentė“ variantas.

Trys nepanaudoti elektrikai

S.Skvernelio Vyriausybėje net trys ministrai – Linas Linkevičius, Bronius Markauskas ir Kęstutis Navickas – yra įgiję elektriko išsilavinimą. L.Linkevičius ir B.Markauskas – inžinieriai elektrikai, baigę Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas). O K.Navickas įgijo elektriko-mechaniko specialybę Kauno 40-ojoje profesinėje technikos mokykloje. B.Markauskas netgi spėjo padirbėti praktiškai. Penkerius metus dirbo vienoje akcinėje bendrovėje vyr.energetiku. Tačiau nė vienas iš šių ministrų, apie energetiką išmanančių daugiau nei menininkai, nevadovauja Energetikos ministerijai. Jai vadovauja Žygimantas Vaičiūnas – tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistras. O trys Ministrų kabineto elektrikai kuruoja žemės ūkį, užsienio politiką ir aplinkosaugą.

Aplinkos ministras K.Navickas – ne tik elektrikas, bet ir istorikas bakalauras, baigęs Vilniaus universitetą (VU). O Mykolo Romerio universitete (MRU) baigęs darnaus vystymosi valdymo administravimo magistrantūrą. Vos ne užuomina į R.Karbauskio deklaruojamas darnas? Tiesa, MRU ši įmantraus pavadinimo programa jau panaikinta. Matyt, nebuvo populiari. Nors buvo skirta rengti politikos mokslų specialistus, gebančius profesionaliai įgyvendinti darnaus vystymosi politiką. Sprendžiant iš valstybės gyvenimo tie darnaus vystymosi specialistai, parengti MRU, kažkur be žado ir amo prašapo. Nes jų darnių darbų nesimato. Dabartinis aplinkos ministras labiausiai imponuoja visuomenine veikla. 2013 m. net buvo vienas iš Dalai Lamos vizito Lietuvoje organizatorių. Pasižymėjo kaip aplinkos saugotojas, veikęs ne tik per valstybines, bet ir tarptautines nevyriausybines organizacijas. Žalioje jaunystėje, būdamas tik 22 metų, jau rūpinosi Kauno tvirtovės II forto išsaugojimu. Trejus metus dirbdamas Kultūros paveldo departamento Kauno skyriuje rūpinosi archeologinio ir militaristinio paveldo apsauga. Kad ir kaip būtų, fortas išliko. Kaip ir kiti fortai. Šiais metais Turto bankas perdavė tą nuolat gelbėjamą ir apleistą II fortą Kauno miesto savivaldybei. Kad toliau gelbėtų. O K.Navickas, kelerius metus padirbėjęs valstybės tarnyboje, nėrė į tarptautines nevyriausybines gamtosaugos organizacijas. Vadovavo bendrijai „Atgaja“, Regioninio aplinkos centro Vidurio ir Rytų Europai Lietuvos padaliniui. Dirbo tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje „Baltijos aplinkos forumas“ darnaus vystymosi ekspertu, direktoriaus pavaduotoju. Žinoma, kad Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų poreikis paprastai sutampa su tarptautiniu jų finansavimu. O bendrus aplinkosaugos projektus paprastai mielai finansuoja Islandija, Norvegija, Vokietija. Pvz., „Baltijos aplinkos forumas“ nuo 2003 m. priklauso BEF grupei, turinčiai biurus Baltijos šalyse ir Vokietijoje. Forumas ir K.Navickas gilinosi į klimato kaitos, agrarinės aplinkosaugos, kaimo plėtros, energetikos, cheminių medžiagų ir pramonės taršos temas.

Lengvai sukeičiami vietomis

O dabar lygiagrečiai paanalizuokime žemės ūkio ministro B.Markausko biografiją. Apie tai, kad inžinierius energetikas, jau žinome. Klaipėdos rajone turi pienininkystės ūkį, 2003 m. gavusį Europos Sąjungos sertifikatą. Visuomeninė veikla taip pat žinoma. 2006-2011 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio rūmams, 2004 m. buvo išrinktas į Seimą. Kadaise su žemdirbiais protestavo automagistralėje. Tad ir K.Navicką, ir B.Markauską galima apibūdinti tuo pačiu sakiniu – „aktyvus praktikas visuomenininkas“. Sukeitus ministrus vietomis, K.Navickas laisvai galėtų vadovauti Žemės ūkio ministerijai, o B.Markauskas – prižiūrėti aplinką. Gal net labiau sektųsi vykdyti „urėdų reformą“? Tad visiška mistika, kodėl S.Skvernelis sudėliojo šiuos ministrus kitaip. Nors iš esmės jų biografijose skiriasi tik amžius ir vaikų skaičius. Nebent tikėtasi, kad amžiumi jaunesnis K.Navickas turės daugiau sveikatos jungiant, taršant, perdėliojant urėdijas? Kad ir kaip būtų, jos vis dar nesudėliotos, nors praėjo metai.

Geras žmogus ne savo vietoje

Profesionalų Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga yra profesionalus gydytojas psichiatras. Matyt, šalies sveikatos apsaugos sistema po visų reformų tokia šizofreniška, kad ją suvokti sugeba tik psichiatrai. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto buvęs vadovas profesorius A.Veryga yra švietėjas, nuosekliai kovojantis su rūkymu, alkoholio vartojimu ir narkomanija. Tai sveikos gyvensenos propaguotojas, kurį lengva įsivaizduoti prieš studentų auditoriją. Lengva įsivaizduoti stūksantį kelyje prie čigonų taboro. Ar kaip švietėjišką liktarną. Keliaujančią kaip Motiejaus Valančiaus Palangos Juzė po margą „svietą“ ir atpratinančią mužikėlius nuo girtavimo. Tačiau kai A.Veryga tapo sveikatos apsaugos ministru, jis paprasčiausiai DINGO. Įveltas į medikamentų kainas, ligonių kasas, algas, gydymo įstaigų batalijas, direktorių kaitas, išeikvojimus ir t.t. Lygiai taip pat dingtų, jei jam, psichiatrui, lieptų pavaduoti kepenų implantologą. Ar atlikti neurochirurginę operaciją. Kiekvienam savo. Tačiau vėlgi jaučiamas S.Skvernelio poreikis pasirinkti į ministrus aktyvų visuomenininką. Kam? Kaip gerą bėgiką? Kad ministerijoje išblėstų? Taip galima pasirinkti tik aktyvų policijos pareigūną į nuovadą. Kad nusikaltėlį pavytų. Kam gerą žmogų kankinti? Gal per tą laiką parašytų bestselerį kaip amerikietis Alenas Karas (Allen Carr). Apie lengvą žalingo įpročio atsisakymo būdą. Jei skaitytojų nuo blogų įpročių neatpratintų, tai bent pats taptų milijonieriumi. Populiarius medikus reikia palikti medicinai. Pacientų džiaugsmui. Nes, kitu atveju, JAV medicinos politikai vadovautų daktaras Ozas, o mūsų ilgalaike ministre būtų tapusi šviesaus atminimo Filomena Taunytė. Kitas kandidatas į sveikatos apsaugos ministro postą, matyt, bus iš televizijos pažįstamas mūsiškis daktaras.

Nuobodu, bet solidu?

Kai žmogus kuria konsultacines firmeles, iš inžinieriaus persikvalifikuoja į pienininką ar stengiasi užsidirbti per nevyriausybines tarptautines organizacijas, tai rodo, kad žmogus nori išgyventi. Susikurti sau darbo vietą ir atlyginimą. Likti Lietuvoje. Bet yra ir nuobodžių biografijų. Beveik neatspindinčių Lietuvos realijų. Finansų ministro Viliaus Šapokos būtent tokia. VU baigė ekonomikos mokslus ir nėrė į bankininkystę. Karjerą pradėjo Lietuvos taupomajame banke, kai jis jau buvo apsivalęs nuo finansinių aferistų. Kai šį banką įsigijo „Hansanbank“, išėjo į Finansų ministeriją, Vertybinių popierių komisiją, o iš komisijos – į Lietuvos banką. Kai šalies ekonomika auga – būti finansų ministru jokios rizikos. Pensijų karpyti nereikia. Tad tokioje pozicijoje gali būti bet kas. Tik, aišku, ekonomistas. Finansų ministerija yra vienintelė šalies ministerija, kuriai visada vadovauja ne medikas, rašytojas, dailininkas, bet ekonomistas. Finansai, matyt, yra tai, kas Vyriausybei labiausiai rūpi, vis dar išlaiko šią skaistybę. O kitose ministerijose suvelta. Gynybai vadovauja gydytojai, teisininkai, užsienio politikai – inžinieriai, energetikai-politologai, ekonomistai ir t.t.

Trys vyrai universalai

Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis yra trys universalai, kuriuos galima įtaisyti į bet kokią ministeriją. Ir į bet kokią Vyriausybę. Kaip inkrustacijas. Kaip policijos komisarą, rotuojamą į Telšius, Uteną, Lazdijus, Briuselį. Į bet kokį policijos komisariatą, jei Tėvynė pašauks. Ekonomisto išsilavinimą turintis R.Masiulis tai jau įrodė. Vadovavo „Klaipėdos naftai“, šalies energetikai, o dabar – šalies susisiekimui. Visus tris vyrus vienija tarptautinė patirtis. Tik patirta skirtingais rakursais. Per auditą. Per energetiką. Per užsienio rinkų bei prekybos partnerių paiešką.

R.Masiulis yra dirbęs su tarptautinėmis audito firmomis. Politologas Ž.Vaičiūnas, pradėjęs karjerą Vilniaus regiono plėtros agentūroje ir, matyt, gerokai to regiono laimės indeksą praplėtęs, dvejus metus dirbo Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Briuselyje. Buvo energetikos atašė. Ir šiaip šis tarptautinių santykių specialistas trejus metus Energetikos ministerijoje buvęs atsakingas už strateginį planavimą ir ES reikalus. Tad galima vadinti tarptautinės energetikos politiku. Pražiopsojusiu, kad Vokietijos firma – mūsų atominės uždarinėtoja – jau pakeitė savininką. Matyt, Ignalinos atominė galiausiai bus įveikta ir galutinai uždaryta tarptautiniu politikavimu. Trijų dešimtmečių plepėsena. Nes kol kas tas tarptautinis politikavimas nedaug tenuveikė.

VU teisininko išsilavinimą įgijusį dabartinį krašto apsaugos ministrą R.Karoblį galima vadinti tarptautinės prekybos politiku. Kiek padirbėjęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto konsultantu, nėrė į Užsienio reikalų ministeriją. Ir čia vienaip ar kitaip dalyvavo tarptautinėse derybose dėl prekybos sandorių. R.Karoblis yra taip pat dirbęs Lietuvos nuolatinės misijos Jungtinėse Tautose Ženevos skyriuje bei Lietuvos nuolatiniu atstovu prie Pasaulio prekybos organizacijos. Buvo Lietuvos ambasadoriumi ypatingiems pavedimams. Tad po visų kariuomenės „auksinių samčių“ skandalų, matyt, prireikė žmogaus, kuris sugebėtų nepermokėdamas nupirkti ne tik šaukštą, bet ir tanketę. Be to, išmano viešuosius ryšius. Kad ir kaip būtų, R.Karoblis tapo pirmuoju krašto apsaugos ministru, šokusiu su parašiutu. Nė vienas R.Karoblio pirmtakas tokios atrakcijos kariams nesugalvojo. Kita vertus, kai šalies ekonomika kyla, armijai jau bus skirta 2 proc. BVP, ministerijai vadovauti lengviau. Skandalų negirdėti. Matyt, nereikėjo išardyti jokių „šėryklų“. Nes kai reikia išardyti „šėryklas“, ką nors išvaikyti – tada siunčiamas R.Masiulis. Siųstų ir į urėdijų pertvarką, aukštųjų mokyklų jungimąsi, bet kito R.Masiulio neturi.

Pedagogė be mokyklos

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo anglų kalbos pedagogikos bakalauro diplomą. O VU Tarptautinio verslo mokykloje baigė magistro studijas. Na, ir kaip Lietuvoje įprasta, pripuolė prie užsienio finansuojamų programų. Penkerius metus dirbo PHARE profesinio švietimo ir mokymo reformų koordinavimo centro projektų vadove. O 2007 m., kai tuometė socdemų švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė įsteigė prie ministerijos Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrą (MOSTA), įtakingos socdemės Mildos Petrauskienės marti J.Petrauskienė ėmė MOSTA vadovauti. Tad pedagogus auklėja žmogus, mokykloje turbūt atlikęs tik studentišką praktiką. O MOSTA, sprendžiant iš 2013 m. skelbtų tyrimų, veikiau darbavosi už Statistikos departamentą. Pvz., rengė Lietuvos švietimo, mokslo ir mokslo potencialo studijas skaičiais. Sprendžiant iš darbų, pedagogų auklėtoja labiau išmano apie 5 „slėnius“ nei apie pedagoginę praktiką. Kadangi švietimas Lietuvoje tik žodžiais yra strateginė valstybės sritis, vis vien reikėjo ministeriją kažkokiu ministru užkišti. Juk nepasodinsi į krėslą manekeno.

Reikia gailingo žmogaus

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai jau metus vadovauja 5 vaikų tėvas, VU socialinio darbo ministras Linas Kukuraitis. Atrodo, tiesiog sutvertas tokiai labdaringai tarnystei. Nes karjerą pradėjo viešosios įstaigos „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ koordinatoriumi, o galiausiai tapo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktoriumi. Tačiau gaila, kad S.Skvernelis plaukė pasroviui. Veidrodiškai. Prisiderindamas prie vyraujančios opinijos. Gailingajai vargšų ministerijai ieškojo tokio paties gailingo žmogaus. Reikėjo šį postą patikėti kam nors iš trijų universalų. Ž.Vaičiūnui, R.Karobliui, o dar geriau – R.Masiuliui. Tarkime, vienas iš trijų tegul vadovauja Švietimo ir mokslo ministerijai, kitas – Socialinės apsaugos ir darbo, na, o trečiasis vykdo urėdijų reformą. Nes geležinkeliai jau sutvarkyti. Nes dabar jauste jaučiama, kokios sritys S.Skvernelį ne itin asmeniškai domina. Esą švietimo ir mokslo reforma kaip nors „susikratys“. Ta gražutė moterytė kaip nors atlaikys. O gailingasis Linas vien savo būviu paguos vargšus. Lygiai kaip kadaise savo stotu guodė ir vis dar guodžia (?!) Vilija Blinkevičiūtė. Tačiau socialiniai klausimai yra tokia sritis, kuri net labiau nei išoriniai veiksniai išjudina valstybės pamatus. Ši ministerija lygiai tokia pat svarbi kaip Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ar Užsienio reikalų ministerijos. Tad originalesnis premjeras būtų pasiūlęs įdomesnę rokiruotę. Užsienio reikalų Liną, stotu primenantį V.Blinkevičiūtę, po metų sukeisti vietomis su socialinės apsaugos Linu. O kodėl ne? Pritaikius rotaciją, riedėjimą. Vis vien Dalia Grybauskaitė neleistų naujam Linui nukrypti nuo kurso, o naujasis socialinės apsaugos Linas pritaikytų savo diplomatinį žavesį vietoje. Su socialiniais darbuotojais ir globotiniais. Prisimintų tuos šauniuosius jaunystės laikus, kai puikiai darbavosi komjaunimo organizacijos atsakinguose baruose. Inžinieriaus diplomo net neprireikė. Tačiau URM yra tokia vieta, iš kurios kylama tik aukštyn. Į Ženevą, Briuselį, ambasadą. Joks URM klerkas, karjeros diplomatas, juolab ministras jau nenusileis iki socialinės apsaugos lygio. Nebent su tarptautiniais partneriais rūpintųsi Somalio socialine apsauga.

Kultūrnamis – ir tiek tos bėdos

Kultūros ministrė, skandinavų kultūros žinovė, renginių režisierės išsilavinimą turinti Liana Ruokytė-Jonsson per metus išgarsėjo tik tiek, kad nuvertė ilgametį Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą. S.Skvernelio pasirinkta, kad mūsų kultūrą sklaidytų, paskleistų pasauliui. Kaip apie du dešimtmečius pristatinėjo dirbdama Lietuvos ambasadose Švedijoje ir Danijoje. Būdama mūsų kultūros atašė Švedijoje, Danijoje, Islandijoje, Norvegijoje. Dabartinė kultūros ministrė yra išvertusi į švedų kalbą kelias dešimtis dabartinių Lietuvos autorių. Tačiau aplink Kultūros ministeriją, nesvarbu, kas jai vadovautų, visada kunkuliuos meniškųjų sielų nepasitenkinimas. Kažkam davė, o kitam neliko. Kai funkcija – dirbti kunkuliojančioje apsuptyje, ta kunkuliuojanti apsuptis net nepastebėtų, kad ministro nėra. Toliau kunkuliuotų. Kita vertus, rizikinga, kai renginių režisierė ministrė neskiria Vyčio nuo arklio. Gal ir premjeras neatskiria? Nors atskirtų „Mercedes“ nuo „Opel“. O ministrė danų kalbą nuo švedų. Tokiame poste galima išlaviruoti tik protingai patylint. Nors šiaip kultūra nėra ta sritis, kuri galėtų sudirginti S.Skvernelį. Na, tiesiog didesnis kultūrnamis, ir tiek. Su valsais, fokstrotais, kapela. Pareigūnų ir šiaip piliečių turiningam laisvalaikiui. Tik prie paprasto kultūrnamio kartais siaučia kaimo jaunimas. O prie Kultūros ministerijos nuolat siaučia nepatenkintas „kultūrynas“.

Romioji Milda

Jei S.Skverneliui reikėtų švietimo ir mokslo ministrės, turinčios praktinio pedagoginio darbo stažą, tai puikiai būtų tikusi teisingumo ministrė, teisės profesorė Milda Vainiutė. Turinti ne tik teisininkės, bet ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos aukštąjį išsilavinimą. Devynis metus dirbusi Rokiškio 3-iojoje vidurinėje mokykloje. Kaip bebūtų, karjera ne todėl, kad esi ar nesi kažkieno marti, bet pasiekta mokslu. Studijuojant ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Ir dirbant su dviem šalies prezidentais. Valdo Adamkaus patarėja teisės klausimais ir 1 metus D.Grybauskaitės kanceliarijoje. Tad S.Skvernelis tiesiogine prasme apsistatęs elektrikais ir teisininkais. Aiman, ko gero, rimtesniais teisininkais nei pats premjeras. Bet protinga moteris to neparodys. Matyt, energetika ir teisė yra šios vyriausybės prioritetas. Kita vertus, retas eilinis pilietis pasakys, kas šiuo metu vadovauja Teisingumo ministerijai. Nors lengvai atsakytų, kas vadovauja Valstybės saugumo departamentui. Matyt, arba M.Vainiutė tiek dirba, kad neturi laiko viešai rodytis. Arba teisingumo yra per mažai. Kai socialinė atskirtis nemažėja, regionų atskirtis nemažėja, piliečiai ima painioti ministerijas. Tai nerašytas dėsnis. Kai kraštas per daug nusivylęs, jame tarsi lieka tik dvi ministerijos. Viena atsakinga už globą, o kita – už gydymą. O Teisingumo ministerija ištrinama iš visuomenės sąmonės greičiausiai. Po jos seka Kultūros ministerija. Tad jei piliečiai neįsidėmėję M.Vainiutės, tai pirmasis įrodymas, kad mūsų valstybėje kažkas negerai.

Ramusis Eimutis

S.Skvernelis linkęs kliautis ne praktikais, bet teoretikais. Jo komandoje nėra nė vieno teisininko, asmeniškai išaiškinusio bent vieną organizuotą banditą. Visi teisininkai-teoretikai. Teoriškai žinantys, kaip pagauti ir pasodinti banditą. Tikėtina, kad bent ne teoriškai žino, kaip valdyti valstybę. Vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną galime laikyti Lietuvos policijos akademijos policininku-teisininku pedagogu. Mokiusiu studentus teisininkus. 2010 m. MRU tapusiu socialinių mokslų daktaru. Dirbusiu Specialiųjų tyrimų tarnyboje korupcijos prevencijos vyr. specialistu, o nuo 2015 m. – Vilniaus apylinkės teismo teisėju. Žmogus, per ilgai neužsibuvęs nė vienoje tarpinėje stotelėje. Bet teisininkas-teoretikas niekaip neužgoš S.Skvernelio, faktiškai vos ne visą darbinę karjerą susiejusio su kelių policija. Keitėsi tik pareigos ir tarnybų pavadinimai, bet S.Skvernelis vis vien liko arčiau eilinio policininko nei E.Misiūnas. Tačiau jei VRM kuruojamose tarnybose ramu, vadinasi, ir teoretikas susidoroja su krūviu. Arba basas policininkas bei ugniagesys-gelbėtojas jau apauti bent kojinėmis. Be to, statutiniai žmonės, o tokių VRM kuruojamoje sistemoje – dauguma, mėgsta sportininkus, užsiimančius kovos menais. Jei visai nedirbtų, vis vien patiktų. Sakytų – savas. Ministras yra geras tas, kuris savo kuruojamai sričiai neatrodo juokingas ar apgailėtinas. Tai irgi dėsnis. Jei per metus nė iš vieno ministro visuomenė nesikvatojo, na, išskyrus A.Verygą, vadinasi, rolės buvo išdalintos maždaug teisingai. Tik kai kurie buvo taip teisingai parinkti, kad net nesimatė.

Protingi žmonės daro sau asmenines karjeras. Solidesnius CV. Tačiau ar Vyriausybė per metus įvykdė bent dalį savo tikslų? Ar bent kiek priartino regionus prie Vilniaus? Ar pritempė kokius nors Kukučius bent iki Balbieriškio? Ar pristabdė emigraciją? Ar kuria bent vieną darną iš žadėtųjų? Metus girdėjome pažadą „tuoj prasidės pertvarkos, didžios reformos“, bet pasikeitė tik „Lietuvos geležinkelių“, „Automagistralės“, „Lietuvos pašto“, kai kurių gydymo įstaigų, valstybei pavaldžių transporto įmonių, izoliatorių, pataisos namų kai kurie vadovai. Demaskuojami valstybės turto švaistymai, išgirdome, kad kažkas kažkur ir vėl švaistėsi. Tad vos ne trisdešimtmetį Lietuvoje vyksta kadrų keitimas bei valymasis. O piliečiai jau praranda viltį, kad amžinai murzė valdžia kada nors nusipraus. O gal tik kadenciją padirbės ir nusimuilins į užsienius?

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“