Rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos (ES) vidaus ir teisingumo ministrai susitiks Briuselyje siekdami susitarti dėl konkrečių priemonių didėjančiai pabėgėlių krizei išspręsti. Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico pranešė, kad šios savaitės pabaigoje Vidurio Europos šalių – Čekijos, Lenkijos, Slovakijos, ir Vengrijos – premjerai irgi tarsis dėl krizės.
Manoma, kad jie mėgins suderinti savo pozicijas, kad kitą savaitę galėtų kalbėti vienu balsu. Manoma, kad jie priešinsis privalomoms pabėgėlių kvotoms. O su kuo tarsis Lietuva? Lig šiol nesama jokių žinių, kad Baltijos šalių vadovai ketina susitikti. Tad gal prezidentė Dalia Grybauskaitė pasikvies premjerą Algirdą Butkevičių ir vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį pokalbiui? Tai, kad Lietuva viešai nesitaria su kitomis šalimis, primena, kad nepaisant pastangų pabrėžti savo svarbą ir įtaką kaimynams, Lietuva lieka gana izoliuota, nes ir pati izoliuojasi, nesiekia derinti savo veiksmų su kitomis Baltijos šalimis.
Pabėgėlių antplūdis yra didžiausias iššūkis ES per pastarąjį dešimtmetį, gerokai didesnis negu 2008 metais prasidėjusi finansų krizė arba Rusijos invazija į Ukrainą. Lig šiol į Europą atkeliavo apie pusę milijonų pabėgėlių, metų pabaigoje šis skaičius gali pasiekti milijoną. Kitais metais antplūdis tik didės, nes Europą pasiekę pabėgėliai skatins savo gimines sekti jų pavyzdžiu ir galės jiems siūlyti prieglobsčio bei paramos.
Pasak žurnalo „Economist“, 1990 m. Suomijoje gyveno 49 somaliečiai, dabar jų yra daugiau negu 16 000 ir tai trečia didžiausia tautinė mažuma po rusų ir estų. Plintanti žinia, kad Europa nebesaugo savo sienų, skatins kitus, ypač afrikiečius, išnaudoti šią progą, kol ji dar galioja, kol durys dar neužtrenktos. Būtų įdomu sužinoti, kiek į Europą atvykstančių sirų bėga tiesiai iš karo lauko ir kiek jų jau metus ar dvejus praleido bėglių stovyklose Turkijoje ar Jordanijoje. Nenoriu per daug spekuliuoti, bet manau, jog po pusantrų metų pabėgėlių skaičius gali viršyti du milijonus.
Pirmadienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė, kad „jeigu Europa neišspręs pabėgėlių klausimo, jeigu šis glaudus ryšys su visuotinėmis pilietinėmis teisėmis bus nutrauktas, tai jau nebebus Europa, kokios mes norėjome.“ Ji ragino kitas ES nares priimti deramą dalį prieglobsčio prašytojų. Nežinau, ką konkrečiai Merkel turi omenyje, bet pagrindinė problema tikrai nėra tinkamas pabėgėlių pasidalijimas. Konkrečiau kalbėjo Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas.
Apgailestaudamas, kad per mažai ES šalių padeda spręsti pabėgėlių klausimą ir kad su tuo negalima taikstytis, jis vis dėlto pabrėžė, kad reikia permąstyti Europos sienų apsaugą, nes „Šengenas yra ne tik vidinių sienų panaikinimas. Tai taip pat yra išorinių sienų stiprinimas“. Kadaise išorinių sienų kontrolė buvo ES prioritetas. Lietuva nepateko į Šengeno zoną, kol ji neįrodė, kad geba užtikrinti sienų apsaugą, laiduoti, kad jų nepažeidinės Baltarusijos, Rusijos ir kitų šalių gyventojai. Bet vieną kartą atvėrus sienas, bus sunku jas vėl sureguliuoti.
Idealiomis sąlygomis visi Europos gyventojai šiltai priimtų pabėgėlius, ištiestų pagalbos ranką. Bet negyvename idealiomis sąlygomis. Jau kurį laiką Europoje didėja ksenofobiškos nuostatos, stiprėja prieš migrantus nusiteikusios politinės partijos, auga antieuropietiškos nuotaikos. Ne tik neva tamsiuose rytų Europos kampuose, bet anksčiau savo tolerancija pasižymėjusiose Skandinavijos šalyse ir Nyderlanduose, jau nekalbant apie Prancūzijos Nacionalinį frontą.
Kitur Europoje palankiau žiūrima į naujus ateivius. Lig šiol vokiečių dauguma gana šiltai juos priima. Bet jų skaičiui smarkiai augant, nuostatos gali keistis. Pabėgėlių priėmimas, maitinimas, apgyvendinimas reikalaus didžiulių finansinių resursų, milžiniškas jų skaičius sunkins pastangas juos integruoti, juolab kad nežinia, kiek pabėgėliai norės įsilieti į jiems svetimą Vakarų gyvenimą ir kultūrą.
Verta prisiminti tai, kad pabėgėliai bus apgyvendinti vargingesniuose kvartaluose, vietos gyventojai nebus jiems itin draugiškai nusiteikę, nes ir taip mano, kad valdžia nepakankamai jais rūpinasi. Jie galvos, kad parama pabėgėliams teikiama jų sąskaita. Toleranciją skatinantis elitas neturės tiesioginių ryšių su pabėgėliais, neturės su jais trintis alkūnėmis. Pabėgėliai negyvens prestižiniuose rajonuose, nevakarieniaus trijų žvaigždučių restoranuose, nelankys rinktinių mokyklų. Elitas lankys pabėgėlių stovyklas, kaip kadaise Anglijos princesė Diana apžiūrinėjo minų lauką Angoloje.
Kanclerė A. Merkel teisingai pastebėjo, kad negalime toleruoti tų, kurie neigia kitų žmonių orumą. Reikia griežtai reaguoti į rasistinius išpuolius ir prieglaudų padeginėjimą. Bet negalima neatsižvelgti į tikrovę ir į tai, kad nesuvaldomas pabėgėlių antplūdis veikiausiai didins priešiškai nusiteikusiųjų gretas. Nesugrąžinus sienų kontrolės, netolerancija tik didės.
Lietuvos vaidmuo pabėgėlių dramoje kol kas gėdingas. Prezidentė, premjeras ir vidaus reikalų ministras suskubo pranešti, kad Lietuva gali priimti tik keliasdešimt pabėgėlių, nors vėliau buvo priversti nusileisti. Prezidentė šiandien dar pasakė, kad Lietuva yra pasirengusi solidariai ieškoti sprendimų su visomis Europos šalimis. Veikiausiai Lietuvos kvota gerokai padidės. Vis dėlto Lietuvos nenuoseklumas, gal net veidmainystė glumina. Reta Europos šalis taip atkakliai reikalauja solidarumo iš kitų, bet taip skuba atmesti partnerių pagalbos prašymus. Lietuvos politikai ir diplomatai dažnai klausia, ar ES yra pinigų ar vertybių sąjunga, ir aiškiai duoda suprasti, tai turi būti vertybių sąjunga.
Gabrielius Landsbergis neseniai pastebėjo, kad kiek ES gyvens savo vertybėmis, labai priklauso ir nuo mūsų veiksmų. Gailestingumas, rankos ištiesimas nuskriaustiesiems, benamiams ir alkaniesiems yra akivaizdžios vertybės, bet jos yra mums svetimos. Pabėgėlių baimė dar labiau nesuprantama žinant, kad didžioji dalis jų pirma proga stengsis sprukti į Skandinaviją ir Vokietiją.
ES politika pabėgėlių atžvilgiu dar nėra galutinai suformuluota. Lietuva turi dalyvauti šiose diskusijose, aiškiai ir iš anksto suformuluoti savo lūkesčius, nuogąstavimus, pageidavimus, juolab kad prezidentė ir premjeras negeba rišliai dėstyti savo minčių. Reikia įsisąmoninti, kad kol egzistuoja regimybė, jog Lietuva nusiteikusi prieš pabėgėlius, vargu ar daug šalių rimtai reaguos į mūsų pasiūlymus, ypač jei ragintume grąžinti sienų kontrolę. Lengviau nusišnekėti negu pašalinti nusišnekėjimo pasekmes. Tad sienų kontrolės atkūrimą turėtume sieti su dosnesniu pabėgėlių stovyklų Azijoje ir Afrikoje finansavimu. Ten vieno asmens išlaikymas kainuoja penkis–šešis kartus mažiau negu Europoje.
Delfi.lt, tiesos.lt