Šis tekstas yra apie idiotizmą. Tačiau jis nėra medicininis, jis nėra apie psichikos sveikatą. Jis skirtas idiotizmui kaip visuomeniniam reiškiniui. Antivalstybiniam reiškiniui.
Šio reiškinio esmę apibūdino dar senovės graikai sakydami, kad idiotas yra žmogus, manantis, jog egzistuoja tik privatūs, asmeniniai reikalai. Todėl visai nesirūpina viešaisiais reikalais, arba kitaip – bendruoju gėriu.
Antikos išminčiai su sarkazmu žiūrėjo į idiotus – žmones, kurie rūpinasi tik savimi, kurie yra įsitikinę, jog viešieji reikalai nėra jų gyvenimo dalis. Tie išminčiai suvokė, jog tikrą, visuminę gerovę užtikrina ne tik privačios, bet ir viešosios gėrybės. Nesant ar trūkstant vienų ar kitų, visuomenė nėra nei gyvybinga, nei veiksminga, nei laiminga.
Praėjo daugiau nei du tūkstančiai metų. Įvyko milžiniškų pokyčių technologijose. Tačiau kaip visuomenės mokslų atstovas su giliu liūdesiu turiu konstatuoti – idiotizmas, kaip visuminis reiškinys, neišnyko. Gal net išvešėjo.
Ištisos akademinės mokyklos ir politinės partijos, nekalbu apie buitinį lygį, skelbia, kad egoizmas yra pagrindinė ekonominės plėtros varomoji jėga. Kad ekonomika lygu verslui, kad valstybė yra tegu ir neišvengiamas, bet blogis. Akcentuoju – valstybė yra blogis! Tokius pareiškimus skaitydamas ir girdėdamas suvoki, kad antika buvo, ko gero, aukštesnio intelektualinio ir moralinio lygio nei mes. Senovės Graikijoje nebuvo automobilių, kompiuterių, nekalbant apie kosminius laivus, bet joje buvo suvokiama bendrųjų reikalų, respublikos (lot. res – reikalas, publica – viešas, visuomeninis) svarba.
Šiais laikais lietuviškoje žiniasklaidoje vos ne kas savaitę aptinku samprotavimų, kurie netelpa į jokius rėmus ir dvelkia idiotizmu. Pavyzdžiui: „Mes turime kovoti už valstybę, tačiau valdžia mums nėra svarbi.“
O juk valstybė nėra vien teritorija. Valstybė yra įvairių, taip pat valdžios, institucijų bei piliečių visuma, kurios paskirtis – kurti bendrąjį gėrį, t.y. gėrį, kurio mes negalime sukurti pavieniui, egoistiškai. Toks gėris yra gynybinė pilis, keliai, įstatymai, teisingumas apskritai.
Taip, valdžios institucijos dažnai veikia netobulai ar net prastai. Taip, valdžioje esama žmonių su amputuotu mąstymu, asmenų, nesuvokiančių viešojo gyvenimo prasmės ir reikšmės. Žmonių, kurių galvose nėra likę vietos bendrajam gėriui, respublikai. Individų, kuriuos motyvuoja vien godumas, kitaip tariant – idiotų.
Tačiau dėl to negalime totaliai atsiriboti nuo valdžios, ranka numoti į valstybę. Nes, pirma, dėl valstybės negalių bent iš dalies esam kalti patys. Juk ne iš „peklos“ mūsų valdžia iškyla…
Antra, jei neliks savos valdžios, jos vietą užims svetimų valdžia. Teritorijų be valdžios nebūna.
Trečia, atsiribodami nuo valdžios kaip valstybės dalies, mes savo padėtį bloginam, savo gerovės ir laimės indeksus menkiname.
Iš pasakyto išplaukia:
1. Valstybė nėra blogis. Jos paskirtis yra kurti bendrąjį gėrį. Valdžia tampa blogiu tada, kai joje esantys žmonės vietoj bendrojo gėrio kuria bendrąjį blogį, nuo kurio mes visi kartu kenčiame.
2. Valstybė yra gyvybinga tada, kai joje yra įsitvirtinusi proto, moralės ir įstatymo diktatūra.
3. Valstybė yra stipri, kai joje vieningai, solidariai veikia sąmoningi piliečiai, t.y. žmonės, suvokiantys bendrojo gėrio reikšmę ir pasiruošę dėl jo aukotis. Beje, išmintingi pilies gyventojai kontroliuoja politinę, administracinę valdžią, kad ji negestų. Jie nenusišalina nuo bendrųjų pilies reikalų.
4. Aukštos prabos valstybė užtikrina ne tik gerą kelių kokybę, elektros ir šilumos tinklų veiksmingumą, bet ir teisingus įstatymus, protingą ekonomikos, kultūros ir t.t. politiką.
Šalyje, kurioje valstybė efektyviai kuria bendrąjį gėrį, kurioje piliečiai solidarūs spręsdami bendro gyvenimo, pirmiausia teisingumo, reikalus, gyventi gera. Žmonės joje yra laimingi. Būdami patenkinti ir laimingi, jie neieško laimės svetur, nesiblaško po pasaulį. Jie kuria bendrąją ir privačią gerovę ČIA ir DABAR.
Lietuvai kol kas tai nėra būdinga. Didele dalimi dėl to, kad šioje teritorijoje įsišaknijęs viešųjų reikalų, respublikos reikšmės nesuvokimas, arba kitaip – amputuota individualistinė, liberali mąstysena. Ja besivadovaudami gyvename pagal principą „kiekvienas už save, kiekvienas prieš kiekvieną“.
Todėl neturime stebėtis, kad gyvename bendrojo gėrio stygiaus, taip pat ir tvarkos bei teisingumo deficito sąlygomis. Bet, manau, mūsų visuomenė gali tą stygių jei ne panaikinti, tai bent sumažinti. Su sąlyga, jog ji atsikratys amputuoto mąstymo ir įvertins ne tik privačių, bet ir viešųjų reikalų, vadinasi, ir valstybės svarbą.