Aktualijos

Prezidente, paprašykite Stankūnaitės

Written by admin · 8 min read

Vasario 16-tąją, kaip ir per savo paties gimimo dieną, natūralu, kad susimąstom apie tai, ką pragyvenom ir ligi ko “prisigyvenom”… Kaip besistengtum neliesti visų įsiskaudėjusių sopulių, vis tiek – bent jau giliai atsidūsti: nusibodo gatvėje, viešajame transporte bei prekybos centrų eilėse klausytis anekdotų apie Lietuvos valdžią ir šlykščiausių epitetų apie mūsų valstybės vadovus. Netgi tie, kurie negalim skųstis humoro jausmo stygiumi ir pripažįstam, jog panašūs įvardijimai būna tikrai juokingi, vis tik turėtume suvokti, kad šaipydamiesi iš valdžios – tyčiojamės patys iš savęs.

Žmonės ėmė nebepasitikėti savo valstybe ir netgi tarpusavyje šneka, jog, iš esmės, nesame jokie nepriklausomi… Tuo metu valstybės vadovai dedasi šitokių kalbų negirdintys bei visuotinių nuotaikų nejaučiantys. Gal čia yra tokia taktika – apsimetinėti, jog visi “sotūs-laimingi-šiltai aprengti”?.. Gal tame yra kažkokia prasmė – tiesą vynioti į vatą, moralę vartalioti aukštyn kojomis, o dorovės sąvokas vertinti iškreiptai?.. Bala nematė, palauksim, pažiūrėsim, kuo viskas baigsis – amžinai juk šitas absurdo spektaklis nesitęs. Deja, yra tam tikrų dalykų, kurie mums, laukiantiems, garbės nedaro – tai atsakomybės prieš vaikus nebuvimas. Neabejoju, visi žino –  esame svariai pamokyti ir perspėti nedaryti nieko pikta “mažiausiajam iš savo brolių”, tad teisėsaugos farsą su vaiku – metas baigti. 

Pilietiškumas yra ne kas kita, kaip neabejingumas artimui ir nesitaikstymas su aplinkoje tarpstančia neteisybe. Prašom įsižiūrėti į dėmėmis nusėtu veidu žiniose lemenantį vadinamosios “pedofilijos” bylos prokurorą… Jums šitas lemenimas – sukelia pasitikėjimą? O cirkas vadinamoje “pareigūnų“ byloje?.. O įspūdingasis  lietuvaitės sučečėninimas?.. O garbingo Lietuvos pareigūno pomirtinis niekinimas, peržengiant jau bet kokias ribas?.. O garsieji “tyrimai poligrafu”, pasibaigę gėdingu fiasko tik todėl, kad, kaip sakoma, “ne ant pėsčių” pataikė… O jeigu suvardinsim visą sąrašą juridinių, konstitucinių bei Vaiko Teisių pažeidimų?.. O jeigu prašneksim apie psichologinį terorą – paryčiais, vos prabudusį vaiką gąsdinant neurolingvistinio programavimo formule “dabar arba už vienos minutės”?.. O kaip su teisėtumu bei pagrįstumu priverstinai “skubiai” perkėlinėti vaikus, net nekonstatavus, jog naujoji terpė tikrai garantuotai nėra nusikaltėlių irštva?.. Kaip mums, žmonėms, į panašius klaustukus reaguoti? Galų gale, ar tie klaustukai jau nustojo kauptis?.. Kažkokiu būdu derėtų pagaliau atsimerkti, juk išmintis byloja, jog ylos turi tendenciją iš maišų išlįsti… Gal metas skambią, bet nūnai sarkastišku kalambūru virtusią formuluotę “Teisė žinoti” arba pakeisti į antitezę, arba įdėti pastangos, kad turinys bent minimaliai atitiktų pavadinimą …
 
Kažkas apsiriko, informuodamas melo vygės liūliuotojus, jog Lietuva miega… Jinai nemiega. Lietuva nemiega. Jinai tyli ir laukia. Kodėl?.. Tiesiog toks, matyt, tautos genotipas. Tas laukimas turi ribas, kaip ir kantrybė… Vis tiek ateis metas, kai visa, kas paslėpta, iškils į paviršių, tai dėsnis – tiesa nemėgsta ilgai žiūrėti į grabo dangtį… Galų gale, tiesą ir taip visi žino, tik oficialiai jinai kol kas kitu vardu krikštijama…
 
Ką tik, sveikindamas tautą Šventės proga, premjeras Algirdas Butkevičius – kaip man pasirodė, nuoširdžiai – kalbėjo apie įsipareigojimą grąžinti valstybę žmonėms. Duok Dieve, kad jo žodžiai kuo greičiau virstų realiomis pastangomis. Prašom – ženkite pirmą žingsnį, juk mes, nepasitikintys šiandieniniais teismų sprendimais – taip pat esame žmonės… Gi praėjusių metų gegužę išaušusi dar ir teismų sprendimų necivilizuotų vykdymų era mus privertė suabejoti – ar apskritai begalim pasitikėti savo valstybe.
 
Supraskite pagaliau: žmonės netiki jiems brukamais saldžiais straipsneliais apie sadistiškai išklykinto vaiko neva nuostabią gyvenimo kokybę policininkų apsuptyje… Visas šitas pasakas sekant mūsų žmonėms, yra užmirštama viena esminė aplinkybė – mes juk esame gyvenę sovietmečio “pasakose”… Šito sovietmečio dėka mums išsivystė imunitetas melui, todėl dabar apgauti Lietuvos žmones – nėra, kaip sakoma, jokių šansų… Mūsų sąmonė užgrūdinta tokiais “imbieriniais nameliais”, kad žiniasklaidai, bijau, pritrūks fantazijos, o visko mačiusios Lietuvos žemelės žmonių vis tiek niekas nepajėgs įtikinti tuo, ko nėra…
 
Mažulytėje Klonio gatvelėje tą “rytmetėlį ankstų”… buvo įvykdytas absoliutus Tiesos ir Žmogiškumo nukryžiavimas – panaudota žiauriausia prievarta prieš mažutį vaiką. Tie, kam širdis yra ne vien raumuo, tepasižiūri įrašą – ką darė vaikas, kuomet klaikiausio garso “benzopjūklu” buvo pradėtos pjauti jos gimtų namų durys?.. Vaikas tuo metu meldėsi maldelę “Tėve mūsų…” Manote, “pjovikai” per vandalizuojamų durų stiklą šito nematė?… Manote, kas nors tokį teismo sprendimo “vykdymą” bent pristabdė laike?.. Ne. Viskas buvo planingai “vykdoma” toliau. Kas tai – nihilizmas? O tai, kas įvyko po to – pažeminimas ir fizinis išsityčiojimas mergaitės akyse iš ją užauginusių senelių bei globėjos – kaip šitai pavadinti?.. O kas vyko po to? Ogi mažametė rėkdama puolė ginti savo močiutę ir dieduką nuo policininkų… Ar šitai jums bent kiek panašu į civilizuotą elgesį vaiko atžvilgiu?.. Ar mes, tai regėjusieji, privalome užmerkti akis ir sakyti, jog nieko baisaus neatsitiko?.. Ar šito norite mus išmokyti, kvietinėdami į policijos komisariatus?.. Ar šiandien prieš mus, šturmo liudininkus, taikomų priemonių nežmoniškumu norite mus įgąsdint, kad “užmirštume”, ką matę?.. Ar mes įdomūs jums tik tuo, kad reikia “ištrinti” mūsų atmintį?.. O ar jūs žinot, kuo įdomūs jūs mums?.. Tuo, kad nevykdot priesaikų tarnauti Tiesai…
 
Kokia moralės nuostata byloja apie prievartą prieš vaiką?.. Kokiu įstatymu remiantis, to vaiko seneliai neturėjo teisės būti savo namuose – jie ką, kandžiojosi, kad reikėjo juos išnešti nustėrusio vaiko akivaizdoje?.. Močiutės išnešimas apskritai tapo parodomąja-gąsdinamąja akcija – vaiko ir visų policininkų akyse jie ją išnešė ne kaip žmogų, o kaip kokią trukdančią mėsą – kojomis į priekį, nepadoriai apnuogindami senolės kūną… Kam buvo būtina ją, basą, skubiai išvežti į policijos komisariatą? Ar tam, kad nematytų savos, nuo gimimo užaugintos vaikaitės, egzekucijos?.. Taip, taip, neapsirinkate, būtent – egzekucijos, nes kitokiu žodžiu akto, kuomet grubiausia prievarta, panaudojus jėgą, skaudžiai užlaužtomis, nukryžiuotom kojytėmis, išnešamas rėkiantis vaikas – pavadinti negaliu. Jau net nekalbu apie tai, jog visas šitas “vykdymas” vyksta auštant, prieš tai vandališkai, mažylės akyse, išdaužius langus ir duris… Jau net neprimenu to, kad valstybė drįso legalizuoti tokį  vaiko  “ėmimą”, nepraėjus net dviems mėnesiams po “ano”, vadinamojo “nesėkmingo ėmimo”. Policijai bei šios mažametės griebimo-tempimo užsakovams (dovanokit, įvardiju, ką regėjau per TV) tas “anas” ėmimas tapo tikrai “nesėkmingu” – “grobis” iš nagų išslydo, o pilietiškų žmonių, susizgribusių, kas gi ten, toj Garliavoj, iš tikrųjų vyksta, kaip tyčia – padešimtgubėjo… (aš taipogi tenai atsiradau būtent po šito, visą Lietuvą sukrėtusio pirmojo “ėmimo”). Gi mergaitei pirmasis  “ėmimas”  tapo traumuojančiu ne tik fiziškai, psichiškai (ką konstatavo medikai), bet ir dorybių vertybinės skalės susvyravimu – apie tai ji pasiguodė man pati… Tai kuo siūlote pavadinti naują kaukėtų dėdžių “apsilankymą’, kuomet vaikas dar tebekrūpčioja nuo ankstesnio, prieš pusantro mėnesio surengto, “kaukių baliaus…”
 
Mano nuomone, įvykius reikia vadinant tikraisiais vardais. Dera pripažinti: vaiko paėmimo metodas buvo – elementarus sadizmas. Taip. Šitai matė ir patyrė labai daug žmonių. Šiandien mėginama tuos žmones palaužti, įgąsdinti, bet – ir vėl prašauta pro šalį… Mat, net nepamėginta suvokti – kokia psichologinė nuostata įsitvirtino šiuose žmonėse, dėka to nežmoniško šturmo… Niekam nė į galvą neatėjo, kad mes, pabuvoję niekšybės epicentre, įgijome vieną keistą pranašumą… Be to, mes turime gimines, artimuosius, turime gudriai išsaugotus telefonais ir kt. priemonėmis užfiksuotus faktinius žiaurumo bei neadekvačių pareigūnų veiksmų patvirtinimus… Mes turime gyvus įrodymus, gyvą supratimą ir žinojimą, kad tapome didelio nusikaltimo liudininkais… Ar valstybei įdomu, kokią sėklą jinai tą rytą į mus pasėjo?.. O mes – į ją?.. Praėjo devyni mėnesiai. Tai, kaip žinome, yra tam tikras terminas… Paklausiu tiesiai: ką norėtumėte, kad gimdytumėm – neapykantą ar Atleidimą, konfrontaciją ar Vienybę?.. Mes pasiruošę gimdyti Atleidimą, jeigu Jūs pasiruošę – gimdyti Tiesą…

Štai žvelgiu į dr. A. Matulevičiaus labai motyvuotą laišką Prezidentei, prisimenu savo pačios rašytą laišką Prezidentei, visuomenininkų laiškus Prezidentei, signatarų kreipimusis į Prezidentę, Lietuvos pediatrų, Žmogaus Teisių gynėjų, mergaitės draugų ir jų motinų pareiškimus bei apskritai – dorų Lietuvos žmonių ir pasaulio lietuvių pagalbos šauksmą, nukreiptą į Prezidentę… Į visus raštus yra tikrai mandagiai reaguojama ir atsakoma, jog jie persiunčiami “pagal adresatą” – per Vaiko Teisių Tarnybą – Kriminalinės policijos biurui, o per pastarąjį – Stankūnaitei…
 
Trumpai tariant, tenka suprasti, jog sureagavusiems į prievartinį vaiko ėmimą ir dėl jo sunerimusiems žmonėms Prezidentės netiesioginis atsakas vienas – paliekama spręsti Stankūnaitei… Visiškai pagrįstai peršasi loginė išvada, jog ramybę susiskaldžiusioje Lietuvoje tegali atkurti tik Stankūnaitė… Tai gal, vardan Lietuvos žmonių santarvės, pamėginkime visi kreiptis į Prezidentę, kad jinai kreiptųsi į Stankūnaitę, jog mergaitė būtų bent akies krašteliu, KUO SKUBIAU parodyta žmonėms, kuriais visuomenė pasitiki – gydytojai, iki prievartinio “ėmimo” prižiūrėjusiai mažametės sveikatą bei trims garbingiems tautos atstovams, kurie kadaise vardan Lietuvos paaukojo savo gražiausius gyvenimo metus ir patogią būtį… Tai juos pagrįstai mes vadiname Lietuvos Sąžine – sesuo Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jie savo laiku nepasididžiavo, neliko abejingi, atvyko ir ne kartą kalbėjosi su pačia mažamete, jie jau atliko Pareigą, užstodami mažiausiąjį iš brolių… Esu tikra – vardan to, kad Lietuvoje įsivyrautų ramybė bei konstruktyvus gyvenimas, jie tikrai neatsisakys pasitarnauti žmonių santarvės labui, o valstybė neišdrįs ciniškai pareikšti, jog minėtosios mažametės akučių žvilgsnio “įslaptinimas” galioja ir jiems…
 
Prašom neįsižeisti, gerbiama Prezidente, šitas sarkazmas nukreiptas ne į asmenį, o į padėtį, kurion visi drauge esame patekę… Šioji ironija yra ne kandi, o skaudi ir jinai sklinda tikrai ne iš priešo lūpų… Aš už Jus balsavau ir galėčiau išvardinti daugybę aspektų, už ką Jus gerbiu ir netgi žaviuosi. Ligi tos nelemtos gegužės 17-osios – didžiavausi Jumis, buvau linksmas žmogutis ir netgi mėgdavau smagiai juokauti, kad, kai paskutiniąją žiemos dieną gimiau, tai labai spardžiausi ir visa, kas geriausia, nuspardžiau į pavasarį, štai kodėl ant rytojaus užgimė dvigubai protingesnė už visus Prezidentė… Man labai norėtųsi susigrąžinti galimybę kalbėti apie Jus šiltai, o ne tik priverstinai pagarbiai…
 
Mieli, šiandien Lietuvą valdantieji žmonės – Jūs, Prezidente, Jūs, Premjere, Jūs, Seimo Pirmininke, Jūs, mūsų išrinktieji Seimo nariai – nelaukite, kol Dangus viršum mūsų pradės svaidytis žaibais bei meteoritais… ardykite Tiesos užkasinėtojų užmačias, stabdykite tą beprotišką tautiečių eksportą Europon, o mąstančiųjų tremtį – Lietuvos patvorin…
 
Galima tikėti arba netikėti astrologais, bet paneigti tai, kas pildosi, kadais išpranašauta – nėra taip paprasta. Pasirodo, likus kelioms dienoms iki XXI amžiaus pradžios astrologas P. Globa per mūsų lietuviškus televizorius pakalbėjo, jog ateis diena, kai “jūsų tautos vėliava taps maža mergaitė”… Šitai matę liudija daugybė žmonių. Visi sakosi tuomet nustebę ir nesupratę, ką jisai turįs omeny. Mažajai dabartinės Lietuvos istorijos “kaltininkei” tuo laiku buvo lemta gimti – tik po ketverių metų… Jau vėliau, 2009 metais, man pačiai, savo ausimis, teko girdėti, kai šis astrologas prasitarė, jog toji mažylė yra tarsi Lietuvos lakmuso popierėlis, esą – kaip  kiekvienas iš mūsų pasielgsiąs jos atžvilgiu, taip, galų gale, bus pasielgta mūsų pačių atžvilgiu… Šitai jis kalbėjo jau konkrečios, tuo metu ieškomo D. Kedžio dukrelės adresu, akcentuodamas mūsų Prezidentę, Lietuvos valstybę ir tą mergaitę, gimusias po tuo pačiu Žuvų ženklu ir turinčias kažkuo ypatingai glaudų ryšį… Prisipažinsiu – maniau, jog kalbėtojas pompastiškai sureikšmina tamsią istoriją ir nepatikėjau nė vienu jo žodžiu. Šiandien mintyse privalau šio žmogaus atsiprašyti…
 
Aš esu dėkinga savo tėvams, kad mane užaugino neabejingu žmogumi ir kasdien prašau Aukščiausiojo, kad neiškrypčiau savo dvasioje… Lenkiuosi šitai mažylei, kurios šiurpios dvasinės aukos dėka man buvo lemta pabusti iš letargo… ir dėkoju likimui, nubloškusiam mane į neregėto Grožio patvorį, kuriame atradau tai, ko visą gyvenimą visai kitur ieškojau… Tik dabar supratau, koks aš sėkmingas žmogus, nes man teko laimė atsidurti šito vaiko gynybos, o ne puolimo pusėje…
 
O Jūs, mielieji valdantieji politikai, bent krašteliu širdies įsiklausykite, ką kalba Jus išrinkę žmonės, ir pasistenkite bent pasistengti ką nors pataisyti tame, kas padaryta… O jeigu žmogiškąsias galimybes esate beviltiškai jau apriboję visokiausiais “poįstatyminiais aktais”… tuomet belieka tik tas vienas kelias – nusimeskite puikybės mantijas ir paprašykite Stankūnaitės, kad teiktųsi leisti dukrelei pabendrauti su jau minėtais Lietuvos šviesuoliais (trumpai, bent jau 15 minučių – tiktai tiek…). Manau, Stankūnaitė valstybės vadovų prašymo bus pamaloninta ir tikrai neatsakys griežtu “Ne!”. Svarbiausia, jog šiuo būdu nebus pažeistas joks įstatymas, o prielaida faktui bus tapę vien tik geranoriškumas, savitarpio pagarba ir meilė… Pilietiškus žmones dėl jiems rūpinčios mažylės sveikatos būklės bei jos socializacijos sąlygų nuramins ne bet kas, o būtent garbingi asmenys, kuriais visuomenė pasitiki. Sužinoję geras naujienas apie vaikaitę, bemat pasveiks akyse nykstantys, mergaitės taip mylėti diedukas bei močiutė – jie galės linksmi važinėti po teismus, o ir teismų proceso nebeliks reikalo šitaip ilgai tęsti… kiek mokesčių mokėtojų pinigų bus sutaupyta!..
 
O dabar pasakysiu rimtai: tai nėra nei Kedžio, nei Venckienės privati gyvenimo istorija. Per šitą mažutėlę mums skirta nulemti valstybės nuostatą visų esamų ir būsimų vaikų atžvilgiu. Todėl tą iš Jūsų, kuris vardan šito vaiko išdrįs papūsti prieš purviną vėją, tauta ims iš tikro gerbti, nes būtent jisai bus tapęs tikruoju valstybės tarnautoju, grąžinusiu ramybę ir santarvę suglumusiai suskaldytai Lietuvai…
 
Taip jau atsitiko, kad astrologas, pranašavęs amžių sandūroje – nesuklydo… Mums nė vienam nepavyks atlikti pilietinės pareigos Vardan TOS…, neįvykdžius žmogiškosios pareigos – vardan anos…
ekspertai.eu