Viena ranka – su balta pirštinaite moja „nu-nu-nu“ Butkevičiui, kad draugauja su 20 ar kiek ten milijonų „juodai“ paturėjusiu kaltinamuoju Uspaskichu. Kita ranka glosto 30 milijonų valdiškų pinigų kreivai panaudojusį įtariamąjį Kėvišą. Iš teisuoliško įtūžio nuo vienos rankos tuoj nusikramtys visus nagus. Kita ranka – glotniai numanikiūrinta: „Kokios problemos? Puikus vadybininkas!“
Klausimas – paprastas. Ar galima ant nešvarios rankos užsimovus baltą pirštinaitę reikalauti, kad visi kiti pagaliau pradėtų plauti rankas? Ar galima nešvariai žaidžiant reikalauti iš konkretaus vieno žaidėjo, kad jis loštų (praloštų!) atviromis kortomis?
Prezidentė kreipėsi į Konstitucinį teismą dėl Darbo partijos pažeidimų. Puiku! Šitaip aiškiai, kaip šįkart, rinkiminis kriminalas nebuvo parodytas (parodytas tik per televizorių, nes prokurorai nesuskubo su byla). Tačiau kodėl prezidentiniame skunde nebuvo dar dviejų punktų: apie jos pačios (visiems vienodai teisingos) atvirą agitaciją už A. Kubilių ir apie prokuroro Versecko rinkiminį praregėjimą, pakeičiant kaltinimus šešerius metus sprangiai, link senaties lydėtoje (visai, kaip Kėvišo ar VEKS aferos) byloje?
Skundas įteikiamas pirštinėta anka, o kita ranka už nugaros, nes panagės nešvarios? Ir kas bus, jei Konstitucinis teismas „pamatys“, jog Lietuvoje rinkimai klastojami? Tada jis panaikins 70 naujųjų Seimo narių mandatų, sukeldamas pasipiktinimo audrą toje visuomenės dalyje, kuri balsavo prieš A. Kubilių. Pasak sociologų, rinkimų rezultatais patenkinti 54 procentai šalies gyventojų. O kas bus, jei Prezidentės skundą atmes? Lietuvai bus pasakyta, kad pirkti kalinių balsus, rengti ubagams degustacijas, arba už 10 litų supirkinėti Vilniaus taboro gyventojų balsus yra normalu. Bėda! Čia jau netgi negali palyginti su kilniųjų šachmatų šachu ir matu. Labiau panašu į „ožį“, nusipliekus domino.
Oponuojant tiems, kurie bado pirštu į tą prezidentinės moralės dviveidiškumą, atkertama, kad švariomis rankomis drakono nenugalėsi. Esą, nusmurgusi, pusprotė, moraliai sovietų išprievartauta būrų tauta privalo tik bučiuoti abi rankas visokeriopai už ją pranašesnei valdovei Daliai. Tikėti ir nesikišti!
Tačiau būrai netiki, nes lygybė prieš įstatymą turi galioti visiems. Netiki, nes dar gerai prisimena, kaip ta pati Prezidentė išvaikė FNTT vadovybę, kai ši ėmėsi jos puikiojo vadybininko ir gaujos neteisėtai praturtėjusių, bet, tikriausiai, reikalingų jos politikai politikų. Dar prisimena, kokius profesinius pirmuonis ji pasirinko į pagrindinius teisėtvarkos postus. Pasirinko taip, kaip R. Boreika, buvęs FNTT vadas, parinkdavo tyrėjus politiškai jautrioms byloms. Generolas Boreika sunkiai korupcinei, pinigų plovimo bylai skirdavo patį negabiausią pavaldinį, ir byla mirdavo savo mirtimi. Taip ir Prezidentė gangrenuojančiam teisingumui operuoti pasirinko felčerius.
Ir tie felčeriai per rinkimus susimovė: kalinių balsų pirkimo byla, kurioje turėjo būti surinkti įrodymai, kad daugiamandatėje apygardoje buvo klastojama, iki šiol neišspręsta. Prezidentė turėtų būti pikta, kaip buvo piktas ant savo nulėpausių generolų A. Lukašenka, kai šie pražiopsojo meškiukų lietų! Kuo remsis Konstitucinis teismas, jei rodymai – nesurinkti?! Gal Gintaro Songailos vidiniu įsitikinimu? O gal valdžią pralaimėjusio konservatorių Seimo balsais? Kubilius su Garbaravičiais ir rusiška elektra prieš kairiuosius ir „Gazpromą“? Orkų mūšis dėl grobio? Prezidentė pasirinks silpnesnį?
Analogišką Rusijos valdžios moralinę dilemą nagrinėjęs publicistas Viktoras Šenderovičius pasitelkė higienos paralelę. Jis pastebėjo, kad visų vienoda lygybė prieš įstatymą ir socialinis teisingumas nėra kažkoks išsigalvojimas. Tai – higienos reikalas. Jeigu šalyje yra moralinis autoritetas, kuris kažkam leidžia neplauti rankų ir nenuleisti vandens, tai persiduoda visai genčiai. Ji pilasi kontrabandinį benziną, parduoda balsus už bambalį, balsuoja už kaltinamojo partiją. Ir tada, pasak V. Šenderovičiaus, vieną dieną tualete nelieka kuo kvėpuoti, todėl įsiutusi gentis nuspręndžia tualetą susprogdinti. Nes susprogdinti yra kur kas paprasčiau, nei keisti įpročius, pradėti prausti bei nuleidinėti vandenį.
Kas netiki, tegul pasiskaito istorijos vadovėlį. Ten jau viskas keliskart aprašyta. Mažiau aprašyti atvejai, kai iki tualeto sprogdinimo neprieinama. Tai tie atvejai, kuriais paisoma higienos: visų lygybės prieš įstatymą ir socialinio teisingumo. Visų. O kai pradedi dalinti indulgencijas saviems vagims, ir muši nesavus, tualetas kemšasi.
ekspertai.eu