Visuomeninio transliuotojo teisinio statuso ypatumai LRT krizės kontekste
LRT nėra tiesiogiai paminėta Konstitucijoje, tačiau visuomeninio transliuotojo samprata yra glaudžiai susijusi su konstituciškai pagrįstu visuomenės interesu būti informuotai bei informacijos laisve. Nors valstybė gali teikti viešąsias informavimo paslaugas visuomenei taip pat ir per privačias visuomenės informavimo priemones, visgi pasaulio valstybių patirtis rodo, kad visuomeniškai reikšmingą informaciją teikti paprastai yra patikima ypatingam subjektui – visuomeniniam transliuotojui, kuris veikia ne komerciniais pagrindais kaip privatūs (komerciniai) transliuotojai.
Todėl LRT, kaip visuomeninis transliuotojas, kuris yra išlaikomas iš valstybės biudžeto, turi ypatingą misiją, lyginant su kitomis žiniasklaidos priemonėmis: viešąsias informavimo paslaugas jis turi teikti taip, kad jos apimtų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius interesus, kad tokios paslaugos būtų skirtos kultūrai puoselėti. Šio transliuotojo programose turi būti atstovaujama įvairiems požiūriams, propaguojamos universalios, žmogiškosios, civilizacijos ir laiko patikrintos vertybės, atspindima visa visuomenės ir valstybės gyvenimo įvairovė, taip pat kultūrų įvairovė, gvildenamos įvairios temos ir problemos, turi būti užtikrinamas nuomonių pliuralizmas ir aukščiausi etikos standartai.
Visuomeninio transliuotojo veikla turi būti grindžiama objektyvumu, nešališkumu, teisingumu, ji negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių preferencijų. Visuomeninio transliuotojo veikla turi telkti, o ne skaldyti visuomenę (Konstitucinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 5 skirsnio 22 punktas)[1].
Kuomet valstybė yra pasirinkusi visuomeninio transliuotojo, išlaikomo iš valstybės biudžeto modelį, ji taip pat turi pareigą kontroliuoti transliuotojų finansavimo teisėtumą ir skaidrumą. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad LRT kontrolė tai ne vien finansinis auditas: „Nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė negali būti suprantama vien kaip finansinis ar turto auditas. Tokia kontrolė turi apimti ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų struktūros bei turinio kryptingumo kontrolę (a priori (išankstinę) ir a posteriori (paskesniąją)), t. y. tokią jo veiklos stebėseną ir patikrą, kai nacionalinio visuomeninio transliuotojo programos ir laidos yra vertinamos inter alia iš Konstitucijos kylančios ir įstatymuose apibrėžtos šio transliuotojo misijos atžvilgiu. Pabrėžtina, kad tokia kontrolė neturi virsti nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų cenzūra“[2].
Taigi iš Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos darytina išvada, kad LRT kontrolė, yra konstituciškai pagrįsta ir apima ne vien finansinį auditą, bet taip pat ir LRT transliuojamo bei kitaip skelbiamo turinio stebėseną (monitoringą ir pan.) tikslu nustatyti, ar visuomeninis transliuotojas tinkamai vykdo LRT įstatymu jai priskirtą visuomeninio transliuotojo misiją, ar užtikrina nuomonių pliuralizmą ir laikosi politinio neutralumo principų.
Darytina pagrįsta išvada, kad LRT krizės kontekste tiek Seimo audito komiteto veikla, pavedant Valstybės kontrolei atlikti išsamų LRT veiklos patikrinimą, tiek ir Valstybės kontrolės atliktas auditas yra konstituciškai pagrįsti, o LRT veiklos išorinė kontrolė yra būtina ne tik finansų, bet ir turinio srityje. Kol toks turinio monitoringas nėra atliktas, negalima pateikti konkrečių duomenų apie tai, kaip LRT veikla atitinka visuomeninio transliuotojo misiją bei pagrindinius principus, tačiau viešoje erdvėje[3] galima rasti įrodymų, kai LRT laidų vedėjai bei žurnalistai ne visada laikosi politinio neutralumo principo, dalyvauja politiniuose procesuose bei painioja viešus ir privačius interesus vienu metu darbuodamiesi ne tik visuomeninio transliuotojo eteryje, bet ir privačiose žiniasklaidos priemonėse ar rengdami įvairias akcijas bei vykdydami kitą su visuomenės informavimu nesusijusią veiklą, kuri turi viešųjų ir privačių interesų nesuderinamumo požymių, kai nėra deklaruojami privatūs interesai, neskelbiama viešai informacija apie LRT perkamas paslaugas ir pan.
Tokia veikla yra nesuderinama su LRT veiklos principais bei LRT etikos kodekso[4] 42 straipsniu, kuris nustato, kad LRT žurnalistų profesinė bei viešoji veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje ir (ar) politinėse rinkimų kampanijose ir 44 straipsnio nuostatomis, kurios nustato, kad žurnalistams draudžiama be išankstinio rašytinio tiesioginio ar aukštesnio pagal pavaldumą vadovo sutikimo bendradarbiauti ar dirbti kitose viešosios informacijos rengimo ir (ar) skleidimo priemonėse, būti jų savininkais ar bendraturčiais, o, atsiradus interesų konfliktui, apie tai būtina informuoti raštu tiesioginį vadovą. Tokia veikla prieštarauja pagrindiniams visuomeninio transliuotojo veiklos principams, kurie yra įtvirtinti LRT įstatymo 3 straipsnyje.
LRT valdysenos problematika
LRT valdymo problemą buvo bandyta spręsti dar 2018 m., kuomet tuometiniai Seimo nariai R. Karbauskis, A. Širinskienė, A. Nekrošius, V. Poderys, K. Mažeika ir D. Gaižauskas pateikė LRT įstatymo Nr. I-1571 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas Nr. 1)[5], kuriame buvo numatyta esmingai pakeisti LRT valdymą: įvesti kolegialų valdymo organą – LRT valdybą (toliau – Valdyba), kurioje dirbtų profesionalai, išplėsti LRT Tarybos (toliau – Taryba) galias, mažinant LRT generalinio direktoriaus (toliau – Generalinis direktorius) įtaką valdymui bei atriboti valdymo funkcijas (Valdyba) nuo priežiūros funkcijų (Taryba), o taip pat sureguliuoti LRT portalo veiklą, kuri ankstesnėje įstatymo redakcijoje iš viso nebuvo reguliavimo objektu. Trumpai tariant, buvo siekiama, kad visuomeninio transliuotojo valdymas atitiktų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) Bendrovių valdysenos principus, kurie taikomi taip pat ir akcinėse bendrovėse[6]. Tačiau Projekto Nr. 1 aiškinamajame rašte deklaruoti tikslai: 1) atnaujinti LRT valdymo modelį, sudarant galimybę LRT valdyme dalyvauti vadybos, teisės bei ekonomikos žinių turintiems ekspertams; 2) didinti LRT nepriklausomumą nuo politikų, jos atvirumą bei atskaitomybę visuomenei; 3) užtikrinti pastovų išorinį auditavimą, tobulinti nacionalinio transliuotojo savireguliacijos mechanizmą bei 4) sureguliuoti LRT.lt portalo veiklą[7] pasiektas nebuvo, o 2020 m. pradžioje, Seimui priėmus LRT įstatymo naująją redakciją, vietoj būtinos operacijos (valdysenos pakeitimo) buvo pasirinktos tik kosmetinės priemonės.
Svarstant Projektą Nr. 1, LRT parengė savo siūlomą įstatymo versiją – LRT įstatymo Nr. I-1571 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-3010(2) (toliau – Projektas Nr. 2), kuris esminių pokyčių visuomeninio transliuotojo valdyme nenumatė. Nors ekspertė, teikusi nepriklausomą ekspertinį vertinimą, savo išvadoje nurodė Projektu Nr. 2 siūlomo teisinio reguliavimo trūkumus, lyginant su tuo metu galiojusiu LRT įstatymu: a) neįgyvendintas įstatyminės iniciatyvos tikslas, nėra siūloma esminių LRT valdymo pakeitimų; b) daug blanketinių teisės normų, kurios neišsprendžia klausimo, bet nukreipia į vidinius teisės aktus; c) valdymo modelyje nėra atskirtos juridinio asmens valdymo ir priežiūros funkcijos; d) neužtikrinamas audito veiklos nepriklausomumas; e) išorinių ekspertų atliekamo tarybos veiklos vertinimo trūkumas (10 straipsnio 12 dalis) ir kt., vienok Projektas Nr. 2 2020 m. gegužės 22 d. buvo Seime priimtas[8].
Taigi prieš penkerius metus buvo įspėjimų, kad faktinės valdžios sukoncentravimas vieno asmens, t. y. Generalinio direktoriaus, rankose neatitinka Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės paramos kriterijų, nes neužtikrina valstybės skiriamo finansavimo kontrolės bei atskaitomybės ir kelia grėsmę visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui[9].
Minėta, kad naujojoje LRT įstatymo redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d., iš esmės LRT valdysena pakeista nebuvo, t. y. visuomeninio transliuotojo valdymas ir kontrolė nominaliai buvo deleguoti vienam kolegialiam organui – Tarybai, bet faktiškai didžiausia galia buvo sukoncentruota administracijos vadovo, t. y. Generalinio direktoriaus, rankose. Tokia situacija faktiškai užprogramavo tolimesnes problemas, kurios ir sukėlė LRT krizę 2025 m. gruodžio mėn., nes valdymo ir kontrolės funkcijų neatskyrimas, daugelio blanketinių normų buvimas, kuomet svarbūs klausimai yra sprendžiami vidiniais LRT teisės aktais, kurie dažnai net viešai neskelbiami, valdymo galios sutelkimas vieno asmens rankose, neužtikrina atskaitingumo ir skaidrumo, tampa grėsme visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui bei pasitarnauja visuomenės supriešinimui, t. y. tikslams, kurie prieštarauja visuomeninio transliuotojo misijai.
Dėl Tarybos formavimo tvarkos bei jos kompetencijos
LRT steigėjas pagal LRT įstatymą yra Seimas, bet visuotinio susirinkimo funkcija yra perduota Tarybai. Tai reiškia, kad aukščiausias visuomeninio transliuotojo valdymo organas yra Taryba ir būtent jai yra deleguotos visuomeninio transliuotojo valdymo funkcijos[10]. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. iki 1996 m., kuomet buvo priimtas LRT įstatymas ir LRT valdymas iš esmės reorganizuotas, Generalinį direktorių bei tuometinę LRT valdybą skirdavo tiesiogiai Seimas. Tik 1996 m. buvo įvesta Taryba, kuri nuo 2000 m. yra formuojama principu 4+4+4, tai reiškia, kad keturis LRT tarybos narius skiria Seimas, keturis – Respublikos Prezidentas ir dar keturis skiria įvairios visuomeninės organizacijos. Tokia Tarybos formavimo tvarka atitinka kitų ES šalių praktiką bei yra patikrinta atitikimo Konstitucijai požiūriu.
Pirma, Konstitucinis Teismas dar 2006 m. nutarime yra pasisakęs, kad galiojanti Tarybos formavimo tvarka, kuomet dalį Tarybos narių deleguoja Prezidentas, Seimas ir visuomeninės organizacijos nepažeidžia LRT nepriklausomumo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „aukščiausioji nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucija turi susidėti ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visuomenės, o ne kokių nors interesų grupių atstovais“, ir yra išaiškinęs, kad „nukrypimu nuo nepriklausomumo imperatyvo savaime negali būti laikoma tai, kad tam tikros įstatyme numatytos valstybės institucijos gali dalyvauti formuojant visuomeninio transliuotojo aukščiausiąją instituciją, turinčią įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus“[11].
Antra, toks Tarybos formavimas neprieštarauja 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1083, kuriuo nustatoma bendra žiniasklaidos paslaugų vidaus rinkoje sistema ir iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES (Europos žiniasklaidos laisvės aktas, angl. European Media Freedom Act (toliau – EMFA)), 5 straipsnio nuostatoms bei atitinka Europos šalių visuomeninių transliuotojų formavimo praktiką[12].
Europiniai visuomeninių transliuotojų finansavimo modeliai
Dėl LRT finansavimo modelio buvo diskutuojama nuolat. Iki 2015 m. LRT buvo finansuojama mišriu būdu, t. y. anksčiau ji gaudavo finansavimą, kuris kiekvienų metų biudžete buvo numatomas atskiroje eilutėje, tačiau LRT galėjo užsidirbti tam tikrą dalį lėšų taip pat ir iš reklamos.
Ilgą laiką buvo diskutuojama taip pat ir dėl abonentinio mokesčio įvedimo. Abonentinis mokestis – tai toks mokestis, kurį moka patys gyventojai, kurie žiūri televizijos kanalo laidas. Toks abonentinis mokestis daugiau nei dešimt metų buvo numatytas LRT įstatyme, tačiau taip ir nebuvo realiai įvestas Lietuvoje. Taigi daugiau nei 25 metus LRT buvo dalinai finansuojama iš biudžeto, o kitas pajamas ji turėjo užsidirbti iš reklamos bei komercinės veiklos.
2015 m. ši mišri finansavimo tvarka buvo pakeista: komercinė reklama LRT programose buvo uždrausta, o visuomeninio transliuotojo finansavimas LRT įstatyme numatytas konkrečia procentine išraiška nuo surenkamų mokesčių. Valstybės skiriamo finansavimo dydis pradėjo augti įspūdingais tempais. Jeigu 2015 m. LRT iš valstybės biudžeto buvo skirti 29 mln. eurų, tai jau 2016 m. finansavimas siekė daugiau nei 46 mln. Šiuo metu LRT yra visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas ir iš biudžeto finansuojamas visuomeninis transliuotojas. 2025 m. LRT finansavimui skirta 79,6 mln. eurų[13]. Palyginimui, Valstybės saugumo departamentui (VSD) 2025 m. buvo skirta 59,2 mln. eurų[14].
Didžiausia LRT finansavimo problema yra tai, kad toks finansavimas nėra pagrįstas realiomis visuomeninio transliuotojo sąnaudomis bei poreikiais, o yra tiesiogiai priklausomas nuo to, kiek yra surenkama gyventojų pajamų mokesčio (GPM) bei akcizų. Šiuo požiūriu susidaro gana paradoksali situacija, kuomet Lietuvoje visuomeninis transliuotojas yra tiesiogiai suinteresuotas, kad šalyje būtų kuo didesni akcizo mokesčiai bei kuo didesnis gyventojų pajamų mokestis.
Sprendžiant LRT finansavimo klausimus naujoje LRT įstatymo redakcijoje būtų svarbu įtvirtinti tris pagrindinius dalykus: 1) visuomeninio transliuotojo finansavimo lėšos turi būti skiriamos iš valstybės biudžeto, bet jų dydis turėtų būti nustatomas ne procentine išraiška nuo gaunamų mokesčių, o turėtų būti kiekvienais metais nustatomas pagal realias sąnaudas bei poreikius, vykdant visuomeninio transliuotojo misiją, tai reiškia, kad LRT neturėtų dubliuoti komercinių transliuotojų teikiamų informavimo paslaugų bei su jais konkuruoti; 2) visuomeninio transliuotojo finansavimas turi atitikti Europos Sąjungos valstybės pagalbos kriterijus, o taip pat 3) LRT įstatyme turėtų būti numatyti skaidraus bei atskaitingo biudžetinių lėšų naudojimo saugikliai. Pavyzdžiui, labai svarbu LRT įstatyme yra nustatyti kokią dalį transliuojamų programų visuomeninis transliuotojas turi parengti pats, o kokią dalį jis gali įsigyti iš nepriklausomų prodiuserinių įmonių.
Svarstant LRT finansinę veiklą Seime išaiškėjo, kad visuomeninis transliuotojas per metus sumokėjo apie pusę milijono eurų atlygį nuomonių komentatoriams. Nors Valstybės kontrolės atstovė teigė, kad tokio atlygio gavėjai bei mokamos sumos turėtų būti skelbiami viešai, kol kas tokia informacija nėra skelbiama. Be to šių svarstymų metu paaiškėjo, kad LRT skiria tam tikrą dalį lėšų viešinimo paslaugų pirkimui iš komercinių visuomenės informavimo priemonių. Siekiant išvengti panašių situacijų LRT įstatyme turėtų atsirasti nuostata, įpareigojanti visuomeninio transliuotojo administraciją skelbti savo tinklalapyje visas sumas, kurios yra mokamos tretiesiems asmenims už kuriamas laidas, komentarus ir pan., o biudžeto lėšų naudojimas viešinimo paslaugoms turėtų būti iš viso draudžiamas.
Tarptautinis aspektas
Šios publikacijos pirmojoje dalyje minėjome, kad LRT krizė iššaukė naują reiškinį Lietuvos istorijoje – visuomenino transliuotojo aktyvizmą, įsitraukiant į politinius procesus. Primintina, kad panašios problemos dėl visuomeninių transliuotojų politinio aktyvizmo bei politinio neutralumo stokos ir dėl jų finansavimo kyla taip pat ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje dėl visuomeninio transliuotojo (ERR) opozicinė Estijos konservatorių liaudies partija (EKRE) pateikė Riigikogui (Estijos Seimui) įstatymo projektą, kuriuo siūloma iš viso panaikinti Estijos visuomeninį transliuotoją (ERR) po to, kai šis Tėvo dienos proga transliavo interviu su gėjų pora: sekmadienio ryto laidoje „Hommik Anuga“ buvo rodoma gėjų pora ir jų du vaikai, gimę surogatinės motinos pagalba. EKRE partijos pirmininkas Martinas Helme pavadino transliaciją „išpuoliu prieš tikrus tėvus“ ir tikras šeimas. Jis sakė, kad „Estijos visuomeninis transliuotojas elgiasi ne kaip žurnalistai, o kaip ekstremalūs politiniai aktyvistai“. Pagal įstatymo projektą, Vyriausybės kanceliarijai būtų pavesta privatizuoti ERR internetinius portalus, radijo ir televizijos kanalus, numatant tik dvi išimtis – klasikinės muzikos stotį „Klassikaraadio“ ir radijo naujienų stotį „Vikerraadio“[15].
Panaši situacija susiklostė ir Suomijoje. Europos Komisija 2025 m. lapkričio mėn. nuspendė, kad Suomijai teks taisyti visuomeninio transliuotojo (YLE) veiklą reguliuojančius įstatymus, nes Suomijos interneto žiniasklaida (SIŽ) pateikė skundą dėl to, kad Suomijos visuomeninio transliuotojo veikla neatitinka valstybės pagalbos kriterijų. Suomijoje ruošiamasi taisyti šią veiklą reguliuojančius įstatymus, užtikrinant, kad visuomeninio transliuotojo už valstybės lėšas kuriamas ir internete teikiamas turinys nekonkuruotų su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, taip išsaugant žiniasklaidos rinką ir nuomonių įvairovę. Įstatymo pataisomis siekiama užtikrinti, kad YLE tekstinio žurnalistinio turinio internete teikimas būtų iš esmės ribotas, siekiant ateityje išsaugoti komercinės žiniasklaidos veiklos sąlygas[16].
Primintina, kad Europos Komisija jau yra priėmusi visą eilę sprendimų, nurodančių suderinti valstybės pagalbą Europoje veikiantiems visuomeniniams transliuotojams bei koreguoti tokią pagalbą reguliuojančius įstatymus. Pavyzdžiui, iš Nyderlandų visuomeninio transliuotojo dėl analogiškai skirtos neteisėtos valstybės paramos buvo išieškotas beveik 77 mln. eurų finansavimas. Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos ir daugelio kitų šalių nacionalinių transliuotojų finansavimo modeliai buvo pakeisti to pareikalavus Europos Komisijai.
Dėl valstybės pagalbos teikimo LRT pažeidžiant Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisykles į Europos Komisiją kreipėsi ir Lietuvos Interneto žiniasklaidos asociacija (toliau – IŽA) ir UAB „All Media Lithuania“. Pateiktame skunde teigiama, kad Lietuva, skirdama finansavimą LRT, neužtikrino, kad LRT transliuojamas ir internete skelbiamas turinys nekonkuruotų su komercinių rinkos dalyvių siūlomu turiniu[17].
2025 m. gegužę IŽA laimėjo bylą Europos Sąjungos Bendrajame teisme prieš Europos Komisiją dėl LRT finansavimo modelio suderinamumo su valstybės pagalbos taisyklėmis. Tai reiškia, kad Europos Komisija privalės pradėti formalų tyrimą dėl 2015 m. ir 2020 m. pakeisto LRT finansavimo modelio teisėtumo. Finansavimo modelis visuomeniniam transliuotojui pagal Europos Sąjungos sutartį turi atitikti valstybės pagalbos taisykles, įskaitant viešųjų finansų kontrolę ir atskaitingumą.
Taigi LRT krizės kontekste Lietuvai labai svarbu iš esmės pakeisti LRT valdyseną, siekiant išvengti Europos Komisijos tyrimo galimų pasekmių
Kaip užbaigti LRT krizę?
Pirmąjį neatidėliotiną žingsnį sprendžiant susidariusią situaciją gali ir privalo žengti LRT Taryba. Net ir šiandien galiojančio teisinio reguliavimo aplinkoje LRT Taryba turi visus svertus išeiti iš krizės, į kurią visuomeninis transliuotojas paniro po Valstybės kontrolės išvadų paskelbimo. Šios išvados be kita patvirtino, kad nors aukščiausiąją valdžią visuomeninio transliuotojo valdyme turi Taryba, faktinė valdžia akivaizdžiai priklauso ir ją aktyviai įgyvendina Generalinė direktorė. Taryba privalo susigrąžinti faktinį visuomenino transliuotojo valdymą ir imtis aktyvių veiksmų siekiant įvertinti Valstybės kontrolės išvadas bei spręsti dėl Generalinės direktorės galimybių toliau eiti šias pareigas.
Tolimesnis žingsnis, reikalaujantis laiko ir didžiulių įstatymo leidėjo pastangų, yra esminės LRT valdymo ir finansavimo reformos įgyvendinimas. Pasitelkęs įvairių sričių ekspertus įstatymų leidėjas privalo iš esmės reformuoti visuomeninio transliuotojo valdysenos bei finansavimo modelį, siejant jį su realiais LRT poreikiais, įgyvendinant visuomeninio transliuotojo misiją, bei Europos Sąjungos valstybės pagalbos kriterijais.
_____________________________________________
[1] Konstitucinis Teismas. Oficialioji konstitucinė doktrina. Svarbiausios nuostatos, 1993-2025 m., psl. 243.
[2] Konstitucinis Teismas. Oficialioji konstitucinė doktrina. Svarbiausios nuostatos, 1993-2025 m., psl. 249.
[3] Liepa Želnienė, LRT RADIJO laida „LRT RADIJO ringas“, LRT.lt 2025.08.22 12:08.
[4] LRT etikos kodeksas, patvirtintas LRT tarybos 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimu- https://apie.lrt.lt/valdymas/svarbus -dokumentai/etikos-kodeksas.
[5] Registracijos Nr. XIIIP-3010, registracijos data 2018 m. gruodžio 5 d.-https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/ 7d00e8b0f86f11e895b0d54d3db20123?jfwid=-66kv0syi4.
[6] https://www.oecd.org/corporate/ principles-corporate-governance.htm.
[7] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/ a9119440f86f11e895b0d54d3db20123?jfwid=-66kv0syi4.
[8] TAR, 2020-05-22, Nr. 10874.
[9] https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/eksperte-valdzios-sutelkimas-lrt-administracijos-vadovo-rankose-turi-pavoju-visuomeninio-transliuotojo-nepriklausomumui-84052465.
[10] Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 7.1. punktas.
[11] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Oficialioji konstitucinė doktrina. Svarbiausios nuostatos. 1993-2025 m., psl. 244.
[12] Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento skyriaus 2025 m. gruodžio 16 d. analitinės apžvalgoje 25/150 „Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnio 2 d. įgyvendinimas Europos Sąjungos valstybėse narėse.
[13] https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/2758119/seimas-trejiems-metams-uzsalde-lrt-biudzeta?srsltid=AfmBOorA5T3jgXrl__f2U0NXndkgWQc6tZ0IQf52THTFY3YKKcxuGM1._
[14] https://finmin.lrv.lt/public/canonical/1739440198/24399/BIUDZETAS%20GLAUSTAI_2025_lt.pdf.
[15] https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/europos-komisijos-isvada-suomijai-teks-taisyti-visuomeninio-transliuotojo-veikla-reguliuojancius-istatymus-84623557?fbclid=IwY2xjawOG095leHRuA2FlbQIxMABicmlkETFxQTFWOTh5Z1A0Q1B5ekFkc3J0YwZhcHBfaWQQMjIyMDM5MTc4ODIwMDg5MghjYWxsc2l0ZQEyAAEe7rwTq_qQAbqvlYrkKiUOZDJXbpGVlDNFZ2mmhYfivENRODKsnoqLQpfz_sA_aem_Gy6y-wCTuCjH5ZVTiM49GQ.
https://news.err.ee/1609856196/Estonian opposition party EKRE submits bill to close down public broadcaster ERR | News | ERR.
[16] https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/europos-komisijos-isvada-suomijai-teks-taisyti-visuomeninio-transliuotojo-veikla-reguliuojancius-istatymus-84623557?fbclid=IwY2xjawPKSR1icmlkETA4VGN6ZEhuVEpiZjAzU0ZIc3J0YwZhcHBfaWQQMjIyMDM5MTc4ODIwMDg5MgABHq4y_lfte8XBQr7n6nJiLquqnN3FsGx2jVtLoMJRu0dIuJBWltH2Op7HemEE&brid=HR_xw__XfWHtIClu0xxdoA.
[17] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/iza-laimejo-byla-es-bendrajame-teisme-pries-ek-atmetusia-skunda-del-lrt-finansavimo-modelio-120111664?fbclid=IwY2xjawOGwo1leHRuA2FlbQIxMABicmlkETFxQTFWOTh5Z1A0Q1B5ekFkc3J0YwZhcHBfaWQQMjIyMDM5MTc4ODIwMDg5MghjYWxsc2l0ZQEyAAEerWD62OjZ-eokQCwEPxJRJn9UicNwLme5Cj1fud7h-wVLwFbX-JUjJZ8ORrg_aem_N_DXma0_j8MVCDbYPMxulg.
pozicija.org