Aktualijos

Prof. Petras Stirbys. Mobingas – nelytiniu keliu plintantis užkratas

Written by Redakcija · 8 min read

PRADŽIA. Mobinginis reiškinys, bent jau teoriškai, yra išnagrinėtas neblogai, tačiau praktiniai
žingsniai, jo išgyvendinimo prasme, atsilieka, jie vangoki, nepakankami arba jų išvis nėra.
Spauda pastebi, jog po respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojos savižudybės Valstybinę
darbo inspekciją užplūdo daugybė medikų skundų dėl patirto mobingo darbe. Viešai
pripažįstama, jog „mobingas yra sunkai raunamas iš Lietuvos ligoninių“. Dėl skundų yra
keliamos bylos. Kartais susitaikoma, o daugeliu atveju bylos laimimos, ypač jei pateikiami
dokumentai, jog dėl psichologinio smurto buvo lankytasi pas psichiatrus, buvo vartojami
atitinkami vaistai, etc.

Problema be galo aktuali, ji turi savyje daug rizikų. Žiniasklaidoje taip pat galima rasti
užuominų, jog esama nemažai užmaskuoto, sunkiai pastebimo psichologinio alinimo. Seimo
narys A. Sysas mobingą įvardijo kaip nematomą mirtiną ligą. Negalima sakyti, kad problema
ignoruojama ir nieko nedaroma jai spręsti. Po Šiaulių tragedijos Sveikatos apsaugos
ministerija peržiūrėjo ir papildė mobingo valdymo planą, kad būtų galima veiksmingiau
tramdyti šią blogybę.

Pagal savo dramatizmą ir sunkiai nuspėjamas pasekmes, atrodytų, kad į gautus signalus
apie „nestatutinius“ proveržius gydymo įstaigose, turėtų būti reaguojama nedelsiant, ant
kojų sukeliant specialiąsias tarnybas ir konkrečią ligoninę sukrečiant taip, kad ten atlikti
veiksmai prilygtų kratai. Bet kokia pasitaikiusia proga turėtų būti demonstruojama absoliuti
netolerancija diskriminaciniam blogiui. Patirtis rodo, kad visas ligonines kuruojanti žinyba,
nors ir skelbia specialią telefono liniją, didelio entuziazmo, tiriant tokio pobūdžio incidentus,
nerodo. Nurimusi ar tariamai nurimusi situacija neleidžia atsipalaiduoti, nuduodant, kad
problema jau išnyko. Priešingai, aštri problema, savyje turinti itin negatyvų užtaisą, turi būti
nuolatinio dėmesio centre.

Gilinantis į šią aktualiją, omenyje dažniausiai turime Šiaulių ligoninėje į kampą užspeistą
gydytoją, kurią negailestingomis represijomis užpjudė konsoliduotos administracinės jėgos.
Vaizdžiai kalbant, tai buvo ryškiausias žaibas ir stipriausias trenksmas, sukrėtęs visuomenę.
Kraupi atomazga įvyko nematant jokios optimistinės perspektyvos ištrūkti iš persekiotojų.
Kolegė, nesulaukusi supratimo ir užtarimo, ją užklupusi desperacija išsiskleidė visa apimtimi.
Liūdno įvykio atgarsiai leidžia tikėti ir neabejoti tuo, kad gydytoja buvo uoli, darbšti ir
rūpestinga pacientams, nepakentė darbinės chaltūros, luošinančios tuos pacientus, kurie
turėjo beveik aiškią perspektyvą pasveikti, jeigu intervencinės procedūros būtų atliktos
profesionalų. Komplikacijos kai kuriems pacientams, kuriuos įvardijo gydytoja, buvo sukeltos
nepatyrusių rankų.

Atrodo, kad išvis nieko nedarant, t.y. susilaikius nuo intravaskulinių intervencijų,
konservatyvi medikamentinio gydymo taktika tuos mikroinsultus patyrusius ligonius būtų
atlydėjusi iki savaiminio, galimai dalinio, pasveikimo. Tuo tikėjo medikė ir tai patvirtino
specialus tyrimas, virtęs vieša informacija.

Mėginant suprasti ten vykusius procesus ir ieškant kaltųjų, galima užčiuopti kas vis tik
buvo labiausiai suinteresuotas atsikartyti gydytojos paslaugų ir kuri darbdavystės grandis
turėtų prisiimti atsakomybę už pasekmes. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad neva kalčiausias
yra darbdavys – vyriausias gydytojas, pasirašęs įsakymą dėl medikės atleidimo iš darbo. O tai, panašu, ir nulėmė gydytojos sprendimą pasirinkti sau pražūtingą lemtį.

Jeigu, spėliokime, ne tasai įsakymas, medikė, galimai, darbuotųsi iki šiol, ko gero būtų ilgai tempusi nuolatinio žeminimo jungą ir gal būtų sulaukusi natūralios darbinės veiklos pabaigos, nors, išeinat į pensiją, būtų tekę išsinešti didžiulį kartėlį.

Pasikartosiu – paviršutiniškai žiūrint gali atrodyti, kad dėl kraupaus finalo labiausiai
inkriminuotinas yra vyr. gydytojas. Nors ne visai taip, tačiau to pakako, kad vyriausias
gydytojas netektų savo pareigų ir būtų perkeltas į žemesnio rango ligoninę, leidžiant jam
toliau užsiimti administracine veikla. Tuo buvo parodyta, kad jis prezumciškai nelabai kaltas,
vadovauti gali, o papildoma, kitokio pobūdžio bausmė nereikalinga. Kiek suprantu, jam buvo
pritaikyta kone užuomina į bažnytinę tezę: „Eik ir daugiau nebenusidėk!“ Ko gero, tai
racionalus ir logiškas sprendimas, kurį galima pagrįsti, pavyzdžiui, kad ir tokiais
pasamprotavimais. Manytina, kad ligoninės vadovas, nors ir būdamas administraciniu
požiūriu svarbiausia figūra, vargu ar jis galėjo būti mobinginio proceso iniciatoriumi ir to
proceso kuratoriumi, tačiau „finišo tiesiojoje“ atleidimo iš darbo įsakymas suvaidino
lemiamą vaidmenį.

Kiek tenka diskutuoti su kolegomis, mes vieningai sutariame, kad tokiose istorijose bene
kalčiausias yra padalinio vadovas, gebantis ne tik vadovauti skyriaus pacientų gydymui, bet ir kelti, kontroliuoti, reguliuoti įvairias intrigas, „užsisėsti“ ant jojo neadoruojančių pavaldinių, periodiškai referuojant direktoriui apie personalijas. Betarpis vadovas (skyriaus vedėjas), ėmęsis destrukcinio vaidmens ir nuosekliai eskaluodamas situaciją, pagaliau, finalinėje susidorojimo su pavaldiniu stadijoje ir, pasitelkdamas/įtaigodamas pagrindinį darbdavį – įstaigos vadą, – pasiekia tai ko taip atkakliai ir kryptingai siekė. Ar tik ne tokia schema ir suveikė, kai direktorius buvo įtikintas eiti gydytojos atleidimo iš darbo keliu, ir, tokiu būdu, jam liko tik klusniai pasirašyti atitinkamą įsakymą? Jeigu sektume tokia logika, tuomet, vaizdžiai kalbant, sąskaita faktūra už nekokybišką vadybą turėtų būti įteikiama skyriui vadovaujančiam asmeniui. Kažkuri atsakomybės dalis neabejotinai tenka ir visos įstaigos vadovui bei kai kuriems skyriaus (padalinio, departamento) kolektyvo nariams, jei pastarųjų intriginį įnašą pavyktų įrodyti.

Konflikto aiškinimosi kontekste du poliai – vyr. gydytojas ir skyriaus gydytojai-ordinatoriai yra žymiai mažiau reikšmingi, lyginant su padalinio vadovo figūra, kuri dėl savo įtakos
kolektyve, turi ištikimų sekėjų ir pataikautojų, o neretai ir smulkių, tendencingų informatorių
ar dezinformatorių. Skyriuje, niekur kitur sukasi demoniški sūkuriai. Iš savo patirties galiu
teigti, kad didžiausias mobinginės nuodėmės krūvis ir tuo pačiu atsakomybė vis tik tenka
būtent padalinio – skyriaus ar poskyrio – vadovui, kuris kasdien nepraleidžia progos menkinti
ir engti nusižiūrėtą, jam nepatinkantį ar neįtinkantį darbuotoją. Negalima kategoriškai
tvirtinti, kad nupieštas paveikslas yra tipinis ligoninės funkcionavimo modelis, tačiau
gyvenimiškoji patirtis indikuoja, kad šitaip samprotaujant, nedaug nukrypstama nuo tiesos.
Žinant tokį susidorojimo mechanizmą, darosi baisu atsidūrus tiesioginio/betarpinio
viršininko taikiklyje.

Kapstantis mobinginiuose sąvartynuose, atrodo, ne viskas išsiaiškinama iki galo ir ypač,
pasikartosiu, identifikuojant didžiausią kaltininką. Jeigu direktoriaus tremtis ką nors galėtų
pakeisti, tuomet visų ligoninių, kuriose įsimetė destruktyvus virusas, vadovus nušalinkime
nuo pareigų ir problemos neliks. Deja, nušalintas ar išvytas direktorius mobingo su savimi
neišsineša. Siaubingiausia kas gali nutikti – tai voratinklis, kuris apraizgo visas grandis:
vyriausią gydytoją, skyriaus vedėją ar vedėjus ir padalinio kolektyvą ar pavienius jo atstovus
.

Tokio visaapimančio modelio susiformavimas praktikoje sunkiau įsivaizduojamas – tai
daugiau hipotetinė galimybė.
Minint skyriaus vedėją, kaip visko epicentrą ir kartu siekiant objektyvumo, negalima
palikti nuošalyje bendradarbių – viso skyriaus kolektyvo. Mobinguojamasis neretai kenčia ir
nuo kolegų, kurie, savo lojalumu norėdami įsiteikti šefui, noriai palaiko mentoriaus, o ne
skriaudžiamojo pusę ir tuo prisideda prie pastarojo veiklos torpedavimo. Taigi, pačiame
padalinyje susiformuoja aplinka, kuri absoliučiai ir bekompromisiškai gniuždo ir niokoja
darbuotoją, kuris užuojautos, užtarimo ar palaikymo iš jokio vektoriaus nesulauks. Vaizdžiai
kalbant, užpultasis nuo gaujos apsiginti negali – kuo daugiau puolančiųjų, tuo greičiau
artėjama prie atomazgos.

Vyr. gydytojo tremtis, esminiai padėties pakeisti negali, nebent jis imtųsi gesinti aistras
dar pradinėje bręstančio konflikto stadijoje ir, galbūt, tuomet situaciją suvaldytų. Panašu,
Šiaulių ligoninės vyr. gydytojui (be jo akivaizdžių nuopelnų medikės pribaigimo fazėje)
atiteteko ir kempinės funkcija – sugerti smūgius po įvykio. Betgi smūgį išprovokavo jo paties
pasirašytas įsakymas, nuvedęs prie mums žinomos baigties. Kaip ten bebūtų, po direktoriaus
„ekstradikcijos“ darbinių įtampų priežastys židinyje iš esmės liko, o skyriaus vedėjo ir
bendradarbių elgsena vargu ar pakito, nebent kolegės tragedija jiems įvarė baimės ir
santūrumo. Kiek tai tvaru – neaišku.

Panašu, niekas nepasikeitė šioje etikos ir moralės stokojančioje terpėje – ten liko, kiek
žinoma, susiskaldęs kolektyvas su ten likusiu tuo pačiu skyriaus vadovu, kuriam galimai bus
sunku konsoliduoti darbinę komandą. Štai dėl ko peršasi mintis, kad savivalės patologinis
židinys Šiaulių ligoninėje teberusena, priežastys radikaliai nėra pašalintos, o buvusi kolektyvo
poliarizacija savaime išnykti negali. Daugelio medikų nuomone, nepakeitus kolektyvo
(skyriaus) vadovo, yra nemaža tikimybė, kad įvykiai, kylantys iš jo vadybinės
nekompetencijos, gali recidyvuoti.

Laikraštis „ŠIANDIEN“; Nr.37 (200), 2022.09 24-30 d.d.

PABAIGA

Kai kurie žurnalistai teigia, kad, mėginant prakalbinti mobinguojamą/priekabiaujamą
asmenį, jis sutinka bendrauti tik su anonimiškumo sąlyga. Darbdavio žeminamas medikas
dažniausiai yra įsitikinęs, kad vidinio skausmo ir pergyvenimų užgniaužimas yra priimtinesnė
blogybė ir taktika, nei problemos eskalavimas. O tai rodo, kokia jautri ir kartu rizikinga
analizuojama tema. Pagaliau, tai indikuoja kiek yra branginama darbo vieta. Dar daugiau –
net žiniasklaida vengia straipsnių, kuriuose yra minimos konkrečios pavardės, mat medijų
personalas nelinkęs gvildenti medikų aštrių tarpusavio santykių, motyvuojant tuo, kad į
sveikatos sergėtojus bėdos atveju jiems ar jų artimiesiems gali tekti anksčiau ar vėliau
kreiptis. Savisaugos instinktas kalba pats už save. Žmogiškai tai suprantama.
Kas jau kas, bent jau medikai žino, jog ligų prevencija, jų programos yra be galo svarbios,
siekiant išvengti ligų. Natūraliai kyla klausimas: ar esama profilaktikos priemonių
apsisaugojant nuo mobingo, ar galima užbėgti už akių besiartinančiai grėsmei? Pasirodo yra
ir labai veiksmingų. Dabar, kai jau baigėsi mano darbinė veikla, retkarčiais sutinkami kolegos
noriai aptarinėja anomalius darbinius santykius, atskleidžia užkulisius, dalinasi patirtimi.
Pasirodo, esama neviešinamų subtilybių. Štai jos. Viena jų – turėti įtakingą užnugarį, bet
stogas – ne kiekvienam pasitaikanti parankinė priemonė, be to primityvu, nors ir universalu.
Neturint priedangos, kur kas efektyviau, kaip manoma, pačiam imtis iniciatyvos ir
užsitarnauti mentoriaus palankumą. Ir tai veikia, kaip teigia žinovai, ir veikia užtikrintai.
Pasirodo, labai produktyvu apsilankyti tiesioginio viršininko kabinete įvairiais pretekstais –

Naujų metų išvakarėse, Medikų dienos ar viršininko gimtadienio progomis, arba bet kada,
nelaukiant progos. Svarbiausia, anot patyrusių žinovų, – nepraleisti progos ir tokius vizitus
kartoti nesivaržant. Progas praleidęs, kaltink save. Nežinau, bet kai kurie visažiniai tvirtina,
jog reiškinys nenaujas ir, būk tai, gana plačiai praktikuojamas. Be visa kita, reikalinga taipogi
jausti ir momento dvasią, gaudytis aplinkoje. Mat, kaip aiškėja, jeigu jau kurį laiką viršininkas
į nusižiūrėtą kolegą šnairuoja, apsilankymas jo kabinete yra visiškai beprasmis ir
kontraproduktyvus. Tuomet galvok, kad reikalas praloštas – tu, tiesiog, būsi paprašytas
apleisti kabinetą. Nesiimu komentuoti tokios praktikos, perpasakoju ką sužinojau iš
pensijinio amžiaus kolegų. Neklauskime vieni kitų ar tai moralu? Šiuo atveju savisaugos
skydas konstruojamas jei ne mirtino pavojaus, tai egzistencinės akistatos akivaizdoje. Ir kas
žino, kuomet grėsmėms kvėpuojant į užnugarį, vieno amoralumo priešpastatymas kitam
amoralumui (kai amoralus puolimas neutralizuojamas materialia įtaiga) galimai turi kažkiek
racionalumo, nors iš šalies atrodo nekaip. Jei tavęs, kaip asmenybės, kaip gydytojo laukia
frustracija ir destrukcija, t.y. visiškas sužlugdymas ar dar graudesnis finalas – bet kokios
priemonės, ko gero, yra vertos dėmesio ir išbandymo. Nežinau, nesiimu spręsti ar šiuo
atveju priimtina agitacija pasitelkiant moto: „Tikslą pateisina priemonės“? Sako, jog tai
toliaregiškas apsidraudimas nuo ofenzyvų – nuo tikėtinų puolamųjų veiksmų darbo fronte.
„Jei tai prieštarauja deontologijai ir, apskritai moralei, bei veikiantiems įstatymams –
ginčijasi su manim kolega – tuomet patarkite kur galima įsigyti individualių antimobinginių
apsaugos priemonių!?“ Kadangi kalba sukasi apie koliziją ir konfrontaciją – iš esmės apie
nuožmią, kasdienę sekinančią kovą, tad netgi kariniai terminai čia yra tinkami, juo labiau,
kad susiduria nelygios jėgos: iš vienos pusės – vargšas vienišius, atsidūręs apgultyje, o iš kitos – administracinė galia.

Ir išties, kam ieškoti stebuklingos parduotuvės, jei licenciją protekcijai galima įsigyti čia
pat vietoje, slampinėjant skyriaus koridoriumi. Tai kelia rimtų galvosūkių, siekiant sutraukyti
grandines, uždėtas veikiančių įstatymų, varžančių daryti neleistiną, nelegalų poveikį bet
kuriam subjektui. Ar yra alternatyvų? Klausimas geras, tik kol kas be atsakymo. Aišku viena –
mobingo profilaktikos skerspjūvis, kuriuo pasidalino jau nebedirbantys gydytojai, stato mus į
nepatogią, dviprasmę padėtį. Iškyla dilema: pasinaudoti jų patirtimi ir jos gravitacine trauka
kartu nusižengiant Temidei, ar ieškoti kito, bet vis tik savojo kelio? Šitaip besiblaškant
kolizinėse dvejonėse negalima nematyti kolegų atviravimo svarbos. Jų atlapaširdiškumas
atvėrė akis, praturtino mūsų žinojimą, vertą analizės ir aptarimo galimai vedančio link
išradingesnės „kontracepcijos“ nuo administracinio piktnaudžiavimo. Norėtųsi, kad šiuos
dalykinius ir kartu filosofinius apmąstymus priimtume ne kaip pritarimą medžiaginiam
poveikiui, o kaip garsiai išsakomą poreikį ieškoti veiksmingesnių metodų eliminuojant
socialinę blogybę iš mūsų tikrovės. Jei manęs paklaustų ar simpatizuoju kolegų atskleistiems
egzotiniams ėjimams apsidraudžiant nuo nepalankios įvykių tėkmės, kol kas nežinočiau ką
atsakyti. Ko gero kolektyvinės apsaugos priemonės valstybiniame lygmenyje būtų
priimtinesnės nei individualios pastangos. Galiu klysti, reikia gilesnių studijų.

Ypač tenka pabrėžti skriaudžiamojo vienišumą, o tuo pačiu ir jo pažeidžiamumą. Mat jo
pozicijai jei ir pritaria kolegos, na, gal dalis jų, tačiau tas pritarimas, empatija ir palaikymas
yra tylūs ir atsargūs. Mobinguojamas niekada nesulauks viešo užtariamojo ar palaikomojo ir
garsiai ištarto žodžio rytinių penkiaminučių metu, per sunkių ligonių aptarimus ir bet
kokiomis aplinkybėmis. Tokių samprotavimų fone išsiskiria Šiaulių medikės kilnumas ir
taurumas, juk ji kiek įmanydama gynė pacientą, ji visuomet buvo jo pusėje, jai buvo svarbi
intervencinių procedūrų kokybė, ji baisėjosi komplikacijomis. Jos keliamos viešumon ydos,
bumerangu atskriedavo atgal, nusitaikydamos į ją pačią.

Prisimenant saulės miesto įvykius ir juos bandant atgaminti kyla įvairių minčių. Kolegė, kurios netekome, matyt, pajutusi totalų pralaimėjimą, nebematydama išeities ir pristigusi jėgų bei amunicijos, pasirinko kraštutinę protesto formą, kurią kiekvienas iš mūsų gali interpretuoti įvairiai. Manyčiau, kad be viso kito, kolegės pasitraukimą galima suprasti ir kaip paraginimą: budėkite, kovokite su diskriminaciniais išpuoliais, priešingu atveju ir jus gali ištikti panaši lemtis! Juk žmogus, tarsi domkratas, gali pakelti daug, vos ne viską, išskyrus mobinginę naštą.

Ar akademinėje terpėje irgi tarpsta mobingas? Žinoma, tik jis truputį kitoks – nuožmesnis, rafinuotesnis, pridengtas intelektualumu (tikru ar tariamu– diskusinis klausimas) ir tuo skiriasi nuo periferinio, provincinio.

Pageidautina, kad kova su sunkiai išgyvendinamu reiškiniu turėtų ne epizodinį, bet permanentinį pobūdį, nelaukiant pasyviai naujų incidentų. Tam reikalingos pastangos, reikalinga drąsa. Nepaliekant ramybėje šios temos, bei norint, kad šį negatyvų fenomeną pamatytume iš arti, dalinuosi sava patirtimi jau baigiamoje rašyti knygoje „Mokslo, kūrybos ir kovos horizontai“. Ir kokių tik išraiškos formų neįgauna vadybinė savivalė.

Laikraštis „ŠIANDIEN“; Nr. 38-39 (201-202), 2022.10. 1-14 d.d.

Prof. Petras Stirbys. Niujorko mokslų akademijos narys