Kartą prisiminiau Putiną. Žiūrinėjau archyvines nuotraukas ir prisiminiau šį neišvaizdų žmogų, kuris 1991-ųjų metų rugsėjį kartu su Anatolijumi Sobčaku, Jevgenijumi Velichovu ir Aleksandru Janovu (Анатолий Александрович Собчак [1937—2000] — SSSR ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Sankt Peterburgo meras; Евгений Павлович Велихов [gim. 1935 m.] — SSSR ir Rusijos mokslininkas, fizikos-matematikos mokslų daktaras, akademikas; Александр Львович Янов [gim. 1930 m.] — SSSR ir amerikiečių istorikas, politologas, publicistas — vert.past.) atskrido į Dušanbė – „sutramdyti“ Tadžikistaną.
Kaip laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ ir agentūros „Associated Press“ korespondentas, aš rašiau apie pirmąją tadžikų „revoliuciją“, apie Gorbačiovo baimę prarasti Tadžikijos SSR ir jo pasiuntinių vizitą į Dušanbė ir Chudžandą. Jau vėliau Putinui buvo priminta, jog pirmasis jo vizitas įvyko 1991-aisiais metais, tačiau anuomet niekas nieko apie jį nežinojo ir kažin ar įsidėmėjo. Tą kartą Putinas lydėjo A.Sobčaką ir nešiojo jo portfelį.
Daugelis diktatorių „prasimušdavo į gyvenimą“ patys –savo charizmos dėka. Hitleris, Mussolinis, Kastro –jie buvo oratoriai „nuo Dievo“, o italų fašistas buvo dar ir neblogas artistas. Jis napoleoniškai užkišdavo ranką už kitelio atvarto arba sukryžiuodavo rankas ant krūtinės, juokingai ir arogantiškai sučiaupdavo lūpas ir nuo savo diktatoriško pjedestalo atlaidžiai žvelgė į aplinkinius. Hitleris buvo fenomenalus hipnotizuotojas, apkerėdavęs vokiečius savo pasisakymais. Fidelis [Kastro] savo gebėjimus išsaugojo iki šiol. Prieš dvylika metų Kuboje kas vakarą per televiziją stebėdamas jo ugningas kalbas, aš būdavau apstulbintas jo energijos. Diktatorių Gaddafį nuolat supo žavios apsaugininkės, jų fone jis jausdavosi esąs „mačo“ – su akiniais, iki akių užmaukšlinta puošnia kepure ir su karininko lazdele pažastyje.
Visi diktatoriai mėgsta apsupti aplinką savais atvaizdais – daugybe nuotraukų, tapybiniais portretais ir skulptūromis, o taip pat – įvairiausiais mažųjų propagandos formų kūriniais – nuo pašto ženklų iki knygelių vaikams ir banknotų. Vienas paskutiniųjų posovietinės erdvės diktatorių Turkmėnbaši (Saparmuratas Nijazovas) perspjovė visus: kuomet 1995-aisiais metais „Turkmėnijos avialinijų“ lėktuvu skridau į Ašchabadą, stebėjau, kaip stiuardesė kas pusvalandį atskiromis dalimis pasakojo keleiviams jo biografiją. Abiejuose salonuose ant priekinių sienelių puikavosi Turkmėnbaši portretai, o vėliau aš patyriau tikrą asmens kulto fejerverką. Lėktuvas nutūpė Turkmėnbaši vardo oro uoste, taksi į miestą važiavo Turkmėnbaši vardo prospektu, pakeliui lenkdamas Turkmėnbaši vardo universitetą, taip pat jo vardu pavadintą mokyklą, vaikų darželį, aikštę ir parką, pro daugybę jam skirtų paminklų ir memorialinių lentų.
Viešbutyje įsijungiau televizorių, kuriame visi turkmėniški kanalai viršutiniame dešiniajame ekrano kampe talpino Turkmėnbaši profilį. Kiekvienas Turkmėnijos vyriausybės valdininkas nešiojo ženklelį su Turkmėnbaši atvaizdu, o sužinoti pareigybę buvo galima ir neklausiant – ministrų ženkleliai buvo pagaminti iš aukso, pavaduotojų – iš sidabro, žemesnių pareigybių valdininkų – iš žalvario ir aliuminio. Ant daugelio aukštų Ašchabado pastatų buvo įrengti milžiniški transparantai su „nemaria“ Turkmėnbaši fraze: „Chalk, Vatan, Turkmėnbaši“ (Tauta, Tėvynė, Turkmėnbaši). Mane ilgokai kankino abejonės, tačiau greitai susivokiau, jog šios frazės autorius ne Turkmėnbaši, o Hitleris: „Ein Volk, Ein Reich, Ein Führer“.
Putino kelias į diktatorius laiko prasme buvo netrumpas, tačiau greitas, jeigu vertinsime jo asmens kulto atsiradimo spartą. Žiūrinėdamas Putino – neišvaizdaus vaikinuko – ankstyvąsias nuotraukas, visą laiką bandžiau įžvelgti sausumos šeštadalio „valdovui“ – kaip kad jam atrodo – būdingus bruožus. Toks pat pilkas jis atrodė ir nuotraukose iš KGB tarnybos laikotarpio, ir iš to meto, kai darbavosi Sankt Peterburgo merijoje pas Anatolijų Sobčaką. Net 2000-ųjų sausio 1-ąją stovėdamas greta Jelcino, jis atrodė drovus ir nešnekus. KGB nemėgsta šnekių darbuotojų ir naujajam milžiniškos šalies vadovui šis „trūkumas“ gal būtų lėmęs nesėkmę, jeigu „imidžmeikeriai“ nebūtų ėmęsi lipdyti jo įvaizdžio. Čia daug ką pavyko padaryti, tačiau, skirtingai nei kitų diktatorių atveju, Putino įvaizdžio kūrėjai taip ir nesugebėjo iš jo „išmušti“ kalbėjimo stiliaus, būdingo „kiemo vaikigalių“ žargonui. 1999-ųjų rugsėjo 24 dieną Astanoje, dar būdamas Rusijos premjeru, jis ištarė dabar plačiai žinomą frazę „murkdyti išvietėje“ (мочить в сортире), o jau vėliau toji „fenia“ (rus. феня – iš nusikaltėlių aplinkos perimta kalbėjimo maniera, dar vadinama vagių žargonu — vert. past.) iš jo sklido nevaldomu srautu. 2004-aisias metais buvo išleista knyga „Putinkos. Trumpas prezidento posakių rinkinys (Pirmoji kadencija)“ su Aleksejaus Merinovo iliustracijomis. Anuomet tai dar buvo įmanoma, išleisti antrąją knygą jau buvo pavojinga.
Posovietinių žmonių sąmonėje stipriai įsitvirtino ankstesnieji diktatoriai – šimtais milijonų padauginti Leninas ir Stalinas, neilgalaikis linksmasis diktatorius Chruščiovas ir Brežnevas – solidus, su tankiais antakiais. Tarpiniai diktatoriai – Černenka ir Andropovas – niekuo savęs neatskleidė, nors liaudyje buvo gerbiama ir degtinė „andropovka“, ir anksti mirusio čekisto „kieta ranka“. Galbūt ir Gorbačiovas galėjo tapti diktatoriumi, jeigu nebūtų žlugusi SSSR – didžioji gyventojų dalis šio „nusikaltimo“ jam neatleido, nes negalėjo suvokti, jog kiekvienas prastas mechanizmas turi savo galiojimo trukmę. Nuo pat pradžių SSSR buvo kuriama atgrasiai, lyg kokia brokuota valstybė, ir likimas lėmė Gorbačiovui tapti jos duobkasiu. Prasta šlovė persidavė ir pirmajam Rusijos prezidentui Jelcinui, padėjusiam sunaikinti sovietinę imperiją. Daugelis posovietinių žmonių, prisimindami jo girtuoklystes ir neadekvatų elgesį, jo taip pat nemėgsta. Ir štai 2000-aisiais metais Rusijoje prasidėjo naujojo diktatoriaus era.
Ach, kaip žmonės laukė naujojo diktatoriaus, kaip troško jam nusilenkti ir tikėti kiekvienu jo žodžiu. Tačiau būsimasis diktatorius, regis, ir pats baiminosi: iš papulkininkių „tipentojų“ pakilti iki pat viršaus, nuo Sobčako portfelių nešiotojo – iki Kremliaus kabineto šeimininko. Nežinau, kokie asmenysbuvo Putino įvaizdžio kūrėjai, tačiau jie žvaliai pradėjo savo veiklą. Rusijos žmones reikėjo sužadinti tiek, jog jie pradėtų besąlygiškai pasitikėti. Sovietinis asmens kulto formavimo patyrimas buvo didžiulis, o posovietinė liaudis troško naujos, visus ir visa valdančios „stiprios rankos“. Nuo to, pasitelkus turtingą sovietinių represijų patirtį, ir buvo pradėta.
O pradėta buvo nuo įvaizdžio apvalymo – cenzūros. Buvo paviešintas Leningrado universiteto dėstytojų laiškas, kuriame buvo piktinamasi [televizijos] laida „Lėlės“; mat joje Putinas pavaizduotas „mažuoju Cachesu“ (pagal E.T.A.Hofmano kūrinį „Mažasis Cachesas, pasivadinęs Cinoberiu“ — vert. past.), o ne didingu naujosios Rusijos vadu. Sykiu su televizijos kanalo „NTV“ sutramdymu buvo „apvalyta“ spauda ir į nebūtį pasitraukė liberalūs laikraščiai — „Obščaja gazeta“, „Russkij telegraf“, „Segodnia“, o taip pat —ir dešimtys kitų leidinių, nesuderinamų su naujojo asmens kulto formavimo procesu. 2000-ųjų rugsėjį Putinas pasirašė „Informacinio saugumo doktriną“, įtvirtinančią oficialią cenzūrą ir propagandą. Laikmečio dvasios iki to momento nesuvokę žurnalistai buvo kviečiami „pokalbio“ arba teisiami. Buvo nuteistas Vladimiras Rachmankovas iš Ivanovo miesto – už nekaltą straipsnį „Putinas kaip falinis simbolis“. Studentas iš Čeliabinsko, „Dainos apie prezidentą“ autorius Michailas Aniščenka padavė į teismą vokiečių laikraščio „Tageszeitung“ žurnalistą Klausą Donatą – už ironišką recenziją.
Informacinės erdvės išvalymas buvo pradėtas nuo Čečėnijos. Prasidėjus antrajam karui niekas nebegalėjo sužinoti, kas ten vyksta, niekas negalėjo Putino išvadinti griovėju ir užkariautoju – liudininkų jau nebebuvo. Rusijos pakraščiuose „valyti“ buvo paprasčiau – ten gubernatoriais tarnavo buvę komunistiniai viršininkai, gerai atliekantys tokį darbą. Pirmosios Putino [prezidentinės] kadencijos pabaigoje Rusijoje praktiškai buvo atstatytos sovietinės cenzūros ir propagandos tradicijos. Kiekvieną ketvirtadienį į Kremlių buvo sukviečiami centrinių televizijos kanalų vadovai, kur jiems buvo išaiškinama „partijos ir vyriausybės linija“. Dirvožemis naujajam asmens kultui buvo išpurentas, tad liko mažmožis – sulipdyti vado įvaizdį.
Kažkada iš Jelcino bandyta padaryti tenisininką, tačiau rezultatas buvo nelabai įtikinamas. Putinas turėjo dziudo imtynininko įgūdžių, todėl pirmaisiais metais propaganda jį pateikdavo ant imtynių tatamio, apsirengusį kimono ir per šlaunį šauniai svaidančio kažkodėl tik merginas ir berniukus. Šis įvaizdis įsitvirtino, tačiau, kaip šalies vadovui, to nepakako. Militarizuota visuomenė troško karo vado – ir jis atsirado: Putinas naikintuve, povandeniniame laive, ant karo fregatos denio, kariniuose mokymuose ir pokalbiuose su generolais. Rusiškoji sovietinė liaudis atgavo ryžtą: Putiną imta lyginti su Stalinu, tapytojai ėmė kurti paveikslus, kuriuose Putinas, nors būdamas 170-ies centimetrų ūgio, buvo vaizduojamas gigantu – Rusijos gelbėtoju. Šį įvaizdį jis sutvirtino teiginiu apie „pakilimą nuo kelių“.
Beje, kaip ir kitiems diktatoriams, šiuolaikiniai „imidžmeikeriai“ Putino paveikslą papildė jaunimo draugo įvaizdžiu, ir Rusijoje imta steigti daugybę jaunimo organizacijų, kurios iškart buvo pavadintos „putinjugendu“. Šlovindami vadą, jaunuoliai su Putino portretais ant marškinėlių užtvindė miestų gatves ir aikštes. Kad atitiktų dalies jaunimo intelektą ir išsiauklėjimą, buvo rengiamos akcijos „Suplėšysiu už Putiną“ ir „Noriu Putino“, jaunuoliai ir merginos žygiavo su transparantais „Stipriai šaliai – stiprus prezidentas“. Neatsiliko ir suaugusieji: jų plakatai bylojo apie buvusią diktatūrą – „Už Tėvynę, už Staliną, už Putiną“, „Taika, darbas, Putinas“. Putinomanija liejosi per kraštus, ir štai jau nuo parduotuvių lentynų išparduodami ne tik milijoniniais tiražais išspausdinti plakatai ir atvirukai, knygos ir albumai, bet ir pašto ženklai, „matrioškos“, druskinės, biustai, antkapius primenančios akmens plokštės su aukso užrašu – „V.V.Putinas“.
Dar kitam įvaizdžiui „imidžmeikeriai‘ pasirinko meilę gyvūnams. Putinas bučiuoja žuvį sterlę, tigro patelę, žaidžia su savo šunimi, skraidina gervių būrį, aptvare apžiūrinėja ožį. Šis įvaizdis turi simbolizuoti Putino gerumą ir širdingumą. Pagal sumanymą Rusijos žmonės dėl to turėtų susigraudenti ir pajusti poreikį ilgai aptarinėti savo prezidentą. Tuo pat metu buvo pradėta pervardijimų banga ir daugelyje miestų ėmė dygti atminimo lentos, bylojančios apie Putino apsilankymą, jo garbei pavadinamos gatvės ir aikštės, net – dar jam gyvam esant –statomi paminklai ir biustai. Turkmėnbaši su savo nelabai didele šalimi atrodytų tik keistoku diktatoriumi, jeigu jį palygintume su rusiškosios beprotybės mastu. Ir Stalinas tikriausiai būtų labai nustebintas. O laikinasis „vietos saugotojas“ Medvedevas pasirodė tik kaip pilkas Putino šešėlis.
Putino asmens kulto įvaizdyje pasibaisėtinai ir visiškai absurdiškai atrodo jo „stačiatikybė“. Tiesioginėse laidose iš šventų Kalėdų ir Velykų iškilmių televizija primygtinai rodo Putiną, skirdama jam didesnį dėmesį negu šventųjų paveikslams šventovėje. Skirtingai nei Jelcinas, kuris neturėjo supratimo apie tai, kurioje rankoje laikoma žvakelė, Putinas išmoko žegnotis, teisingai prisiliesti bučiuojant ikoną, tačiau „tikrojo krikščionio“ įvaizdis vis dėlto nublanksta, nes jis nė karto nepacitavo Evangelijos, tuo prarasdamas galimybę priminti Rusijos žmonėms apie meilę artimui arba kitus priesakus. Jo „stačiatikybė“, keistu būdu sutapusi su skyrybomis, atrodo nebyli ir nepilna, vien tik išorinė. Niekas nežino, kas dedasi šio žmogaus viduje, kai regi, kaip jis žegnojasi cerkvėje. Grįžęs į kabinetą, Putinas duoda įsakymus šaudyti ir žudyti.
Kažin ar kas nors dabar sugebėtų suskaičiuoti visus Putino asmens kulto požymius. Jau sukurtos dainos ir net opera, kol kas dar nėra baleto, tačiau yra kino filmas ir knygelių vaikams, yra pašto ženklų ir neblėstanti sovietinių žmonių meilė vadams. Putinas tvirtai įrašytas į sovietinių diktatorių panteoną – pastarųjų nuopelnai griaunant galėjo būti nustatomi pagal paminklų ir nutapytų drobių kiekį. Beje, Rusijoje tai visiškai natūralu.
š rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
Trumpai apie autorių: Olegas Panfilovas (Олег Валентинович Панфилов), gim. 1957 m. Gruzijoje, – žurnalistas, apžvalgininkas, TV laidų autorius ir vedėjas, knygų ir straipsnių autorius, scenaristas, „Laisvės radijo“ bendradarbis.
politkuhnya.info, tiesos.lt