Eurostato duomenys apie populiacijos pokyčius Europoje verti atidesnio žvilgsnio ir garbingos diskusijos. Kaip jau esame girdėję, pagal šį kriterijų esame tikri „rekordininkai“ – mūsų sumažėjo daugiausia, o Lietuvos „pasiekimai“ šiame bare jau daro įspūdį ir svetimiems.Sakysit, toks šių laikų iššūkis – gyventojų mažėja visoje Europoje. Taip teigia ir „The Economist“: Europa vis dar „nėra pilna“… Ir visa tai nepaisant nuolatinių, jau keletą metų trunkančių pastangų „papildyti“ Europą … pabėgėliais iš kitų žemynų (kaip tai vyko pastaruosius penketą metų, parodo šis interaktyvus žemėlapis – vaizdas išties įspūdingas).
Tad jei Didžiosios Britanijos tarptautinio ilgaamžiškumo centro prognozės pasitvirtins, „Rytų Europos populiacija iki 2060 metų sumažės daugiau nei 20 proc.“ Pasekmių, kaip patys patiriame jau dabar, bus įvairių.
„The Economist“ teigimu, trumpuoju laikotarpiu „darbo jėgos trūkumas skatins didinti atlyginimus, tačiau ilguoju laikotarpiu regionas rizikuoja prarasti patrauklumą verslui.“ „The Economist“ pasiūlo ir „akivaizdžią išeitį“ – „įsileisti imigrantus“.
Žodžiu, kaip visada: viskas verslui ir dėl verslo.
Kas be ko, būtų naivu norėti, jog ir „The Economist“ pasvarstytų, kodėl Europoje įsivyravo, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „mirties kultūra“, gal net bandytų susivokti, kiek ir patys prisidėjo, kad būtent tokios tendencijos įsigalėtų, ar ką būtina visiems sutelktai daryti, kad ši „kultūra“ sunyktų, kad keistųsi požiūris į verslą, darbo vertę ir pan., tiesiog rastųsi kitoks susivokimas, kas yra vardan ko…
Tad kokį kelią derėtų rinktis Lietuvai? Skatinti gimstamumą „gundant“ išmokomis visiems be išimties ir/ar imigraciją – tegul ir ne visų, o „atrankinę“…? Didinti šalies patrauklumą ne tik svetimiems (kiek savų, išgirdę nuolat kartojamą burtažodį „skatinti užsienio investicijas“, pasijunta svetimi?), bet ir saviems – ir jau išvykusiems kitur laimės ieškantiems, ir čia pasilikusiems, ypač tiems, kurie dar tik svarsto, sprendimo ieško? O gal…? O gal – visa kartu: kompleksiškai ir tam tikromis proporcijomis, ne priešokiais, o nuosekliai ir ilgą laiką? O svarbiausia – kaip rasti „motyvų“ įveikti dabartinę „ekonomistinę“ problemų mąstymo inerciją, akivaizdžiai iškreipiančią savivoką ir jau vien dėl to neleidžiančią pamatyti tikrosios dalykų padėties, išsiveržti iš ydingo rato? Jei jau išties atsidūrėme dugne, kito pasirinkimo lyg ir neturime.
Tiesos.lt