Nors, be abejo, Vasario 16-oji yra brangi kiekvienam tikram lietuviui, tačiau skaudama širdimi, deja, turime pripažinti, kad šiandien ji tėra nostalgijos šventė. Ilgesys to, kokia buvo Lietuva, ta J. Basanavičiaus ir jo draugų vizija, kad ir trumpą laiką realizuota tarpukariu, arba antrosios Respublikos pradžioje, kai dar turėta vilčių kurti valstybę kaip visų lietuvių tautos namus. Iš kur net ir ilgiau ar trumpiau išvažiavus, norėtųsi ir būtų gera sugrįžti, o ne skubama lėkti lauk, kad elementariai įkvėptum šviežio ir gryno, o ne visų įtarinėjimo visais, neapykantos ir paniekos pritvinkusio, oro.
Tokia pat nostalgijos švente jau virsta ir Kovo 11-oji, kuri juk buvo mėginimas atkurti anąją Lietuvą esant naujoms aplinkybėms ir sąlygoms.
Šiandien net Vilniaus arkivyskupas Arkikatedroje sakomame pamoksle, priešais visus tuos dabarties didžiūnus ir ambasadorius, nebeištvėręs, prabyla kaip koks… „vatnikas“. Mat išdrįsta ištarti prieš jį sėdinčiam „elitui“: atsipeikėkite! Jei nieko nekeisite, Lietuvos greit tiesiog nebeliks. Juk tai jūs ją naikinate kasdien savo godumu, melu, puikybe, begėdyste, trumparegyste.
O gal toks ir buvo tikslas? Maištingiausios sąjunginės respublikos nubaudimas už Kovo 11-osios išsišokimą jos pačios neliustruotų amžinųjų valdančiųjų rankomis? Įsileidus čia bealternatyvia paskelbtą neoliberalizmo ideologiją, spėriai deindustrializavus ir dezagrarizavus kraštą, pasiskirsčius į naujuosius ponus ir naujuosius runkelius, beliko lietuviams pasakyti: jei nepatinka tokia tvarka, mėškitės lauk! Tokia štai nuo šiol bus tikroji laisvė ir pamatinė lietuvio teisė – emigruoti!
Ir važiavo žmonės, dalis su ašaromis, gilia nuoskauda ar pagieža, neatsigręždami, pasižadėję sau niekad čia nebegrįžti. Nes juos, kas skaudžiausia, atstūmė ir išvijo savi. Ta Lietuva, kuri ir liko LTSR – Lietuva Tik Saviems Rūpestinga / Lietuva Tik Svetimiems Rūsti. Tačiau kas čia tie svetimi? Tai juk tie patys lietuviai, vietiniai, su kuriais kartu eita į mokyklą, tarnauta kariuomenėje, arba kartu baliavota per giminės šventes.
Tai ką geriausiai moka gaminti ši valstybė, ir šiandien daro tai su vis didesnėmis apsukomis – tai masiškai štampuoti „svetimus“, atstumtuosius, tariamus priešus, kuriems nustoja galioti teisingumas, elementarus žmogiškas santykis. Nes jie mat „neatitinka naujosios pažangos standartų“, mąsto „netaip“, yra kuo nors „netokie“, arba neskuba garbinti Vieno Vado, Vienos Partijos ir Vienos Tiesos.
Juk atrodytų, kas sparčiai nykstančioje šalyje galėtų būti svarbiau už darną, už meilę, už gražias tautines tradicijas, už šeimą, už vaikus? Juk su kokiu entuziazmu ir viltimis žmonės tada rinkosi į Vingio parką, kokia daugybę metų nematyta sąjūdinė atmosfera ten tvyrojo… Pamenu, išeinant iš parko kalbėjomės su pirmąkart matomais lyg būtume broliai ar seserys, o vienas jaunas vaikinas sakėsi specialiai dėl šio renginio net iš užsienio sugrįžęs… Ir ką – metę visą propagandos ir teisėsaugos sunkiąją artileriją apšiko, apšmeižė, įbaugino, sutrypė, kad tik ginkdiev nebūtų jokios mobilizacijos „iš apačių“, jokių alternatyvų ar susisvaigtų grėsmių „Vilniaus burbului“, jo gerbūviui, kuriamam visų likusių sąskaita.
Todėl šiandien, kai mane sveikina, arba pačiai norisi ką pasveikinti su Vasario 16-ąja, kuri išaušo tokia neįprastai skaisti ir šviesi, apima dvejopas jausmas. Pasididžiavimas, kad turime tokią garbingą istoriją apie, nepaisant visų vargų ir aukų, tada realizuotą laisvės siekį, ir liūdesys, matant, kuo ši vizija buvo galiausiai paversta – ogi savo pačios priešingybe. Be laisvės, be garbės, be tiesos, be sąžinės ir be ateities. Tai tokio „projekto“ man nereikia, šekitės patys.
Tačiau globali padėtis sparčiai keičiasi. Įtakingiausi pasaulio politikai ir analitikai jau vis garsiau pripažįsta, kad ciniškas, merkantilus ir žiaurus neoliberalizmas, kaip kažkada komunizmas, nepasiteisino ir diskreditavo save, leisdamas sustiprėti ir iškilti ne Vakarams, bet jų antipodei Kinijai. Dar daugiau – žlunga ir leftizmas kaip Vakarų moraliniai ir filosofiniai pagrindai, nes jie buvo statyti ant beprotiškų socialinių eksperimentų, pridengtų veidmaininga ir selektyvia empatija „engiamiesiems“, smėlio. Europos šalys ir visuomenės vėl turi galimybę grįžti prie tikrovės, natūralaus savo būvio. O tas būvis yra ne kas kita kaip Vakarų civilizaciniai pagrindai (graikiška filosofija, romėniška teisė, krikščioniška Dievo ir žmogaus asmens samprata) ir lokalūs tautų namai – taigi nacionalinės valstybės.
Tad Basanavičius, Smetona ir kiti mūsų valstybininkai, tada pasirašę Vasario 16-isios Aktą pastate, kurio balkonėlį šiandien laiko prichvatizavęs ir niekam nesiruošia užleisti vienas toks senis, anot klasiko, prisisiuvęs Tėvynę prie savo kišenės, yra ne naftalininė, bet iš esmės tuščia reminiscencija valstybės, kurios nebėra, o galbūt aplenkę laiką vizionieriai.
Su mūsų laisvės atminimo švente, su viltimi, kad tie tautos namai dar, nepaisant visko, gali būti atstatyti. Nes kas mes būtume be vilties?
Veidaknygė/FB, pozicija.org