Svarbiausias savaitės pasaulio politikos tendencijas bei aktualijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.
– Susidaro įspūdis, kad „Brexit“ bei naujausių teroro aktų fone visiškai liko užmirštas vis dar vykstantis konfliktas Ukrainoje. Kur dingo visi tie Europos ir Lietuvos „lyderiai“, kurie kadaise taip intensyviai rūpinosi Ukrainos įtraukimu į Europos bendriją? Kodėl Ukraina tapo niekam nereikalinga ir neįdomi?– Tai tipinis pavyzdys, kas atsitinka projektui, kurio imasi nekompetentingi žmonės. Apžvelkime visą Ukrainos projekto situaciją, kad pamatytume nepadailintą tikrovę. Šiandien rusai rėkte rėkia, kad Maidanas yra amerikiečių rankų darbas. Kai man, kaip žmogui, buvusiam ten nuo pat pirmųjų dienų, buvo kiaurai matyti, kad tai sąmoninga provokacija, kurstanti žmones eiti į gatves, ją inicijavo buvusio prezidento V.Janukovyčiaus administracija. Ir tie, kurie aktyviai sekė įvykius, prisimins kadrus, kai nedidelis skaičius Maidane protestuojančių studentų buvo brutaliausiu būdu išvaikyti be jokios logiškos priežasties ten staiga atsiradusios policijos, o visa išvaikymo ir studentų sumušimo akcija buvo filmuojama, o medžiaga iškart paviešinta per internetą ir t.t. Kitaip sakant, buvo sukurtas pretekstas eiti žmonėms į gatves. Tai padaryti, nevaldant jėgos struktūrų, buvo neįmanoma. Taigi yra visiškai akivaizdu, kad tuometinio prezidento administracija, Vidaus reikalų ministerija, prokuratūra buvo šito kurstymo scenarijaus dalis.
– Kitaip sakant, Maidanas pirmiausia buvo reikalingas Rusijai?
– Maidano įvykiai ir vėliau vykęs V.Janukovyčiaus nuvertimas, jo bėgimas ir visa tolesnė eiga buvo kur kas sudėtingesnio plano ar strategijos dalis. Krymo okupacija bei karo veiksmai Pietryčių Ukrainoje tapo logišku šio plano tęsiniu, tačiau šis planas užstrigo tik ukrainiečių savanorių dėka, kurių entuziazmo ginant savo šalį ponas Putinas nenumatė ir nesitikėjo. Tiesiog Maidano įvykiai tapo paleidžiamuoju mechanizmu kur kas didesniems Rusijos siekiams, t.y. dalies Ukrainos aneksijai. Šioje situacijoje rusai ir pradėjo rėkti, kad viską daro amerikonai, bet argi ko nors kito buvo galima tikėtis? Man šioje situacijoje keisčiausiai atrodo Europos Sąjungos pozicija. Jeigu mes kalbėtume apie rimtą valstybinį darinį, kuris turi savo žvalgybą ir aiškų supratimą, ką daryti, tai ES tuo metu pirmininkaujanti Lietuva nebūtų pradėjusi labai intensyvios kampanijos už Ukrainos įtraukimą į Asociacijos su ES sutartį. Būtų gerokai prieš tai pamąstyta, kas iš tikrųjų vyksta. Jeigu pas mus kas nors mokėtų mąstyti, niekas nesiderėtų su Ukraina ir suvoktų, kad Rusija tuojau pat žengs kitą žingsnį ir okupuos Krymą.
– Vadinasi, niekas nieko neprognozavo, nežvalgė, nežinojo ar nenorėjo žinoti?
– Arba neprognozavo, arba sąmoningai užmerkė akis. Vadinasi, vėl iškyla senasis mūsų klausimas: kvailiai ar provokatoriai? Žinoma, apie saviškius maloniau galvoti, kad kvailiai, tačiau tada kyla kitas klausimas: ar jie tikrai saviškiai? Taigi situacija dėliojosi labai įdomiai. Visos ES valstybės užmerkė akis į labai intensyvią Lietuvos veiklą, siekiant įtraukti Ukrainą į Asociacijos ES sutarties pasirašymą, – ai, jie ten pirmininkauja, ten jų, rytų europiečių, reikalai ir jie su lenkais žino, ką daro. Tačiau ši situacija visomis iškeltomis burėmis jau tada plaukė į katastrofą, kurios dabartinis rezultatas – valstybės, turėjusios JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos garantijas dėl sienų neliečiamybės, teritorinio vientisumo pažeidimas. Kitas rezultatas – mažiausiai 12-13 tūkst. žuvusiųjų ir keliasdešimt tūkstančių sužeistųjų. Žmonės, kurie laiko save politikais, privalo turėti informaciją, koks bus kitas pagrindinio oponento žingsnis. Ar mūsų aptariami politikai turėjo atsakymą į šį klausimą? Akivaizdu, kad ne. Niekas nepaneigs, kad Krymo okupacija nebuvo jokia spontaniška Putino reakcija į tai, kad ukrainiečiai nuvertė vagį V.Janukovyčių. Krymo okupacijai ir aneksijai buvo ruošiamasi iš anksto, netgi medaliai už Krymo „paėmimą“ buvo nukalti gerokai anksčiau, nei prasidėjo Maidanas. Krymo operacijai žmonės buvo paruošti dar 2013 metais – yra daugybė duomenų, rodančių, kad tai buvo gerai parengta ir suplanuota Rusijos akcija, kurios nepastebėti galėjo tik arba visiškai nekompetentingi žmonės, t.y. kvailiai, arba žmonės, kurie sąmoningai padėjo Rusijai įgyvendinti savo strategiją.
– Šią savaitę smarkiai pagausėjo pranešimų apie suintensyvėjusius mūšius Pietryčių Ukrainoje. Su kuo tai susiję?
– Europa užsiėmusi „Brexit“ ir vis mėgina suvaldyti griuvimo procesus, todėl jai visiškai nerūpi, kas vyksta Ukrainoje ir kas ten ką atakuoja… Amerika yra užimta rinkimais, o į prezidento postą ten gali ateiti Donaldas Trampas (Donald Trump), kuris šiandien vaidina V.Putino draugą ir kuriam visiškai nenaudinga rinkėjams demonstruoti, kad jis gali įvelti JAV į dar vieną karą. Visi supranta, kad be JAV neegzistuoja ir joks NATO… Kitas pagrindinis NATO ramstis – Didžioji Britanija – užsiėmusi savo galvos skausmu. Taigi kada atakuoti, jeigu ne dabar? Todėl visiškai natūralu, kad karo veiksmai suintensyvėjo, be to, oras tam yra palankus, o kariauti gryname ore labai sveika…
– O tuo metu Turkijoje nugriaudėjo dar vienas teroro aktas. Kaip visada, vyksta tyrimas, tačiau jis mums neatsakys į klausimą: kada visa tai baigsis?
– Visa tai tęsis tol, kol R.T.Erdoganas (R.T.Erdogan) pabučiuos ne tik Putino ranką, bet ir kur kas žemiau… Deja, aš čia visiškai nejuokauju. Terorizmo valdymas yra šiandieninio karinio politinio konflikto dalis. Visiškai akivaizdu, ar tai būtų „Islamo valstybė“, ar kitos grupuotės, kurios ja prisidengia, ar tai būtų žvalgybinė diversinė veikla, kuri prisidengia egzistuojančiomis teroristinėmis organizacijomis, – visa tai turi tą patį tikslą: destabilizuoti padėtį Turkijoje ir parodyti jos gyventojams, kad ši valdžia nekontroliuoja situacijos. Turkijoje daugybė gyventojų gyvena iš turizmo ir jie yra pasiruošę dėl to aukoti bet kokias valstybines ambicijas, kad tik vėl pasirodytų turistai. Nori nenori, į jų interesus valdžia privalės atsižvelgti arba ji nebebus valdžia. Štai toks ir yra R.T.Erdogano vyriausybės pagrindinis motyvas. O tuo suinteresuoti gali būti daug kas: ir kurdai, ir „Islamo valstybė“, ir Sirija, ir Rusija… Visi jie nori kramsnoti Osmanų imperiją.
– Tokiu atveju dėliojasi keistas paveikslas: teroro aktas Stambule, R.T.Erdogano atsiprašymas, tarsi gerėjantys santykiai su Rusija ir staigus Maskvos pareiškimas, kad rusai dalyvaus susitikime su NATO vadovybe. Ar šie įvykiai tarpusavyje susiję?
– Žinoma, klausimas, kokia bus V.Putino pozicija. Anksčiau jo pozicija buvo gana prasta, o šiandien ji gerokai pagerėjo: ES intoksikuota ir atsidūrė ties byrėjimo praraja, JAV vyksta rinkimai ir niekas nežino, kokia bus naujoji politika, nors tiek B.Obamos, tiek ir D.Trampo siekis aiškus – atitraukti JAV pajėgas iš Europos ir rekomenduoti europiečiams gintis patiems, nors visiškai aišku, kad europiečiai tam nepasiruošę. Taigi šitose derybose V.Putinas turi labai daug kozirių, kuriuos jis pats ir susikūrė, jie jam nenukrito iš dangaus dėl kažkokios didelės sėkmės. Jis keletą metų intensyviai dirbo, planuodamas Rusijos derybų pozicijas, jas kūrė netuščiažodžiaudamas, o imdamasis konkrečių politinių veiksmų ir akcijų – tokių kaip tikslus šaudymas Sirijoje į Vakarų sąjungininkus, Krymo okupacija, europiečių bauginimai skraidant keliolika metrų nuo jų lėktuvų nosių… Šių veiksmų visuma sukūrė situaciją, kurioje šiandien V.Putinas derėsis su negabiais, neiniciatyviais, nekompetentingais Europos „lyderiukais“.
– Ir ko jis tose derybose sieks?
– Pirmiausia bus užmerktos akys į tai, kaip jis dorosis Ukrainoje, kitaip tariant, jam bus atiduota Ukraina. Kitas dalykas – jis bandys brėžti liniją dėl buferinės zonos Baltijos šalyse. Pirmas teiginys bus: „Tai yra mūsų interesų zona“, o antras teiginys bus: „Na, ką gi, jeigu ne mūsų, tai ir ne jūsų interesų zona, tegul jie ten būna NATO, jei taip patinka šis žodis, bet jokios realios ginkluotės čia nebus“. Trečia pozicija bus gąsdinimas, kad jis dislokuos raketinę ir priešlėktuvinę ginkluotę netoli ES sienų – prifarširuos šiais ginklais Krymą ir Kaliningrado sritį. Ketvirtas dalykas – grasins tautinių mažumų konfliktais Latvijoje ir Estijoje, galbūt netgi Suomijoje, o tai neseniai buvo daroma. Žinoma, prasidės kalbos ir apie sankcijų panaikinimą, tačiau tai labiau psichologinis demonstravimas – esą tegul niekas nedrįsta grasinti Didžiajam Vovai… O žvelgiant toliau – bus atstovaujama Rusijos ekonominiams interesams vis dar labai įdomioje ES rinkoje. Gali būti, kad rusai taps ir tam tikrais kinų interesų derybininkais, nes jie yra senokai sukirtę rankomis. Esu minėjęs, kad Europa turi tris natūralius priešus – Rusiją, Kiniją ir JAV. Taigi gali nutikti taip, kai Europa ims darytis bejėgiškai panaši į kitados pasidalytą Abiejų Tautų respubliką (Žečpospolitą), vėl bus žaidžiama tomis pačiomis kortomis, tik šįkart su visa Europa, kuri yra valdoma bailių „lyderių“. Todėl rusai, amerikiečiai ir kinai bandys ją išmėsinėti…
Parengta pagal savaitraštį „Respublika”