Jeigu žmogaus savivoka prasideda žodžiais „Esu sovietinis vaikas“ – tai jau raudona vėliava. Tokiu metu, kai prie mūsų sienos stovi agresorius, premjero kėdėje turi sėdėti tie, kuriems okupacija – haram (negalima), o išsilaisvinimas – gyvenimo pasididžiavimas. Atgimimo laikais vaikams įstrigo trispalvės, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, o ne sovietinės eilės prie deficito ar Donecko kiemų rusų kalba. Kas šiandien akcentuoja okupaciją, o ne laisvę, tas arba nematė, arba nenorėjo matyti, kaip Lietuva kėlėsi iš grandinių. Ir dar blogiau – toks žmogus šiandien vadovautų tiems, kurie tą laisvę gynė krauju. Rusiškas akcentas nėra nuodėmė, bet jo pateisinimas – akivaizdus požiūrio testas. Jeigu „priežastis“ yra tai, kad vaikystėje „buvo patogu“, reiškia, kad ir šiandien bus patogu užsimerkti prieš pavojų. O užsimerkti karo priešaušryje – tai jau ne klaida, tai išdavystė.
Ir čia turime apsispręsti: ar valstybės vairą laikys tie, kuriems Europa, NATO ir Lietuvos nepriklausomybė yra šventa ir neliečiama, ar tie, kuriems „sovietinis vaikas“ – ne gėdos, o tapatybės ženklas. Nes leisti tokiam žmogui vadovauti – tas pats, kas karo metu atiduoti kapitono tiltą tam, kuris širdyje vis dar svajoja apie plaukimą į Maskvą. Ir kas tokį įleidžia į tiltelį, tampa bendraatsakingas, jei laivas vardu „Lietuva“ atsidurs ant uolų.
Veidaknygė/FB