Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys, buvęs Lietuvos prezidentas
Vis labiau vengiama viešai prabilti apie dvi Lietuvas. Kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų ir keistai atrodytų.
Laisva, nepriklausoma valstybė ir aneksuota sąjunginė respublika. Rezistencijos ir kolaboravimo, stagnacijos ir atgimimo, Sąjūdžio laikų bei partinės nomenklatūros viešpatavimo dešimtmečių Lietuva.
Lietuva tų, kurie tūkstančiais gyvuliniuose vagonuose dundėjo į Sibirą, ir tų, kurie juos skundė, be skrupulų pasisavindami „buržuazinių nacionalistų“ užgyventas gėrybes.
Lietuva tų, kurie užslinkus okupantui pasitraukė į miškus, tapo partizanais ir komunistinių ideologų oficialiai buvo įvardyti „banditais, susprogdinti bunkeriuose ar žuvo mūšiuose, ir tų, kurie buvo vadinami „liaudies gynėjais“ arba paprasčiausiai – stribais.
Lietuva tų, kurie net suvaryti į getus iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad bus sušaudyti miestų ir miestelių pakraščiuose, ir tų, kurie šaudė…
Lietuva tų, kurie dieną naktį vienumoje meldėsi, prašydami Dievo gailestingumo, ir tų, kurie juos už tai persekiojo.
Lietuva tų, kurie aukštosiose partinėse mokyklose diegė komunizmo statytojo kodeksą bei ugdė „naująjį žmogų“, ir tų, nešiojusių širdyje viltį ir tikėjimą, kad tokia „santvarka“ amžinai trukti negali.
Lietuva tų, kurie išvadinti „šunauja“, „runkeliais“ ar „veršių tauta“, rinkosi į Nepriklausomybės aikštę, lyg nuogi į dilgėles ginti savo laisvės, ir tų, kurie buvo pasiruošę minią paaukoti kaip gyvąją barikadą, jeigu priešo tankai kartais pasuktų link Aukščiausiosios Tarybos.
Lietuva tų, kurie bet kokia kaina godžiai siekė valdžios tam, kad užsitikrintų savo ir savo vaikaičių sočią ateitį, ir tų, kurie liko nuskurdinti bei pažeminti.
Lietuva tų, kurie suprojektavo ir įvykdė „naktinę mokesčių reformą“, ir tų, kurie ant savo pečių neša didžiules valstybės skolas ir pakelia visas dabartinio isteblišmento užgaidas.
Lietuva tų, kurie dar neseniai „mėgavosi“ rūmų menėse kinkas virpinančiais politikais, ir tų, kurie savęs niekaip nesieja su šia šalimi, nedalyvauja rinkimuose ir stengiasi užsidaryti vidinės emigracijos kiaute.
Tų, kurie pavertė Lietuvą milžiniška stotimi, kurioje gyventojai, susirinkę su lagaminais ir bilietais į vieną pusę, laukia savo traukinio, ir tų, kurie juos tylomis išlydi.
Skurdo bei vargo Lietuva, kurioje pajamų nelygybė – didžiausia visoje Europoje.
Ar tariamos „sėkmės“ investuotojų šalis, kurioje turi išsitekti ir tie, kurie moka minimaliausią minimumą, ir tie, kurie yra priversti jį imti.
Nesunku įsivaizduoti, kaip užtikrintai šiandien jaučiasi tūlas milijonierius, kartu su savo liokajais valdžioje nugvelbęs didžiulį sklypą Vilniaus senamiestyje ir rausiantis pamatus būsimiems apartamentams. „Žmonių“ puslapiuose vieta jiems garantuota!
O kaip gyvuoja tie, kurie gražiausiose vietose, rekreacinėse zonose, paupiuose ir paežerėse prasimušė leidimus „kuklučiams“ būstams suręsti? Vieno tokio objekto tvora dažnai yra kur kas brangesnė nei koks „bėdžiaus“ būstas popierinėmis sienomis su teise papildomai išsipirkti automobilio stovėjimo vietą Perkūnkiemyje.
Atsivėrusios properšos, suskaldžiusios mūsų visuomenę, vis labiau plečiasi.
Visuomenių susipriešinimas yra pasiekęs jau sunkiai aprėpiamą mastą visame globalizmo apimtame pasaulyje: Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vengrija, Lenkija.
Kodėl Lietuvoje tvyro tariamos ramybės pelkė, iš kurios stipresniam vėjui padvelkus jaučiasi dvokas.
Čia tylu, išskyrus vieną kitą koncertą ar akciją, kuriomis lyg povo plunksnomis bandoma pakutenti valdančiųjų nosį. Šiukštu, kad koks ministras užsirūstintų!
Žudantis nuolankumas. Tai – nestebina. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, prasidėjus istoriniams lūžiams Maskvoje, jos vietininkai Vilniuje bene trejus metus bandė laviruoti gniauždami perestroikos apraiškas siekdami išsilaikyti visuomenės avangarde.
Istorinis naratyvas „ir tada dirbome Lietuvai“ gerai iliustruoja per laiką mutavusias tautinės nomenklatūros mąstymo slinktis.
Tačiau tada atgimimas atėjo it nekviestas svečias, užvaldydamas vis daugiau protų ir širdžių, kurios nebuvo pavaldžios komunistų kontrolei. Ar ilgam?
Vienas iš Sąjūdžio deklaruotų politinių tikslų buvo Lietuvos visuomenės vienybės problema. Šiai visuomenės sveikatos diagnozei – beveik trys dešimtmečiai. Tikrai verta dar kartą pacituoti vieną Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijų:
„Dėl kelis dešimtmečius trukusio teisėtumo bei socialinio teisingumo pažeidinėjimo, atviro ar paslėpto piliečių politinių teisių ir laisvių varžymo, didelio tautų sambūvio principų iškraipymo Lietuvos visuomenė buvo suskaldyta socialiai, politiškai, ideologiškai, tautiškai. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo smarkiai pakirsti doroviniai visuomenės gyvenimo pamatai, iškreiptas individo ir visuomenės interesų harmoningo derinimo principas, dangstantis abstrakčiais socializmo ir tarybų valstybės interesų gynimo šūkiais, buvo objektyviai skatinamas individualus ir kolektyvinis kai kurių socialinių sluoksnių egoizmas. Dėl šių priežasčių visose viešojo gyvenimo srityse įsivyravo slogi nepasitikėjimo ir nepakantumo atmosfera, buvo nuvertinti visuomeniškai reikšmingi idealai, išryškėjo dorovinio bei socialinio skepticizmo ir nihilizmo tendencijos (…).“
Kiek žodžių reikėtų pakeisti, kad ji absoliučiai atitiktų nūdienos situaciją? Kur tie visuomenės gydytojai šiandien?
Kampanija nukreipta prieš juos prasidėjo pralaukus vos kelerius metus po Sąjūdžio euforijos. Prasidėjo kryptinga kampanija, kuria „buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, kuriems buvo svetimi ir nepriimtini nomenklatūriniai mąstymo ir veikimo pricipai. Tokie žmonės pagrįstai buvo laikomi pavojingais, nes jie iš principo netiko nomenklatūrinės imitacinės – fasadinės neosovietinės pseudovalstybės statybai“.
Sunku būtų nesutikti su filosofo Vytauto Radžvilo visuomeninių procesų chirurginiu pjūviu.
„Valymo praretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė nepraktiškus pirmeivius pakeitę staiga praregėję „patriotai“, kurių biografijos ir sovietmečiu nuveikti darbai neginčijamai bylojo, kad dar vakar jie buvo idėjiškai tvirti komunizmo statytojai ir visais atžvilgiais pavyzdingi tarybų šalies piliečiai.“
Šiandien mums kaip niekada stinga sąžiningo ir atviro požiūrio į Lietuvą. Nenoras arba nesugebėjimas prabilti reiškia, kad visuomenėje tvyro baimės atmosfera. Arba, kitaip tariant, nenoras prisipažinti dabarčiai reiškia susidvejinusią ideologizuotą sąmonę, kuri leidžia gyvuoti valstybės simuliakrams.
Pasak Vytauto Radžvilo, „Lietuvos Respublika nepajėgia veikti net kaip vadinamoji minimali valstybė, kuri sugebėtų laiduoti politines ir teisines laisvos rinkos egzistavimo ir funkcionavimo sąlygas. Ši nupolitinta kvazivalstybė ekonomikos srityje veikia tik kaip administruojanti mašina, o prasibrovę prie jos administravimo svertų asmenys ir grupės tampa padėties šeimininkais ir įgyja lemiamą pranašumą konkurencinėje kovoje dėl išteklių juos perskirstydami ne tautos, visuomenės interesais, bet tik savo pačių naudai“.
Kuo labiau vengiama prabilti apie dvi Lietuvas, tuo labiau darosi neišvengiamas jų susidūrimas.
respublika.lt