Žurnalistė, politologė, leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina dalijasi įžvalgomis apie tai, kodėl Rusijoje brangsta rublis ir kaip be pėdsako iš šalies dingo 3,5 trilijonų dolerių, gautų už naftą.
Per Putino valdymo laikotarpį Rusija gavo 3,5 trilijonų naftos dolerių. Šie pinigai kažkur dingo. Realios mūsų aukso valiutos atsargos sudaro apie 200 mlrd. dol., iš kurių 25 mlrd. dol. (t.y. per 10 procentų) Centrinis Bankas išleido per paskutiniąsias 2014-ųjų metų savaites vien tam, kad valstybinės kompanijos, kurioms pritaikytos sankcijos, galėtų pigiau įsigyti valiutos skoloms išmokėti. Tuo tarpu Rusijos stambiausios kompanijos ir bankai, kurių daugeliui vadovauja Putino aplinkos žmonės, yra Vakarams skolingos iš viso 610 mlrd. dolerių.
Norėdami suvokti visų šių aplinkybių epiškumą, nebandysime šiuolaikinės Rusijos lyginti su klestinčia Amerika arba dinamiškai besivystančia Kinija. Palyginsime Rusiją su autoritarine petrokratija, kurios pavadinimas – „Abu Dhabi“.
Suverenus Abu Dabio fondas „ADIA“ sudaro apie 770 mlrd. dolerių. Be jo, dar yra „Abu Dhabi Investment Council“ – su 90-čia mlrd. dolerių – ir „Mubadala“ – su 60,9 mlrd. dolerių. Per 30 investicijų metų fondo „ADIA“ pajamingumas sudarė vidutiniškai 8,3 proc.
2009-aisiais metais Europoje siautėjo finansinė krizė. Tais pačiais 2009-aisiais Abu Dabis paskelbė apie 30 mlrd. dol. siekiančias investicijas ir infrastruktūrinius projektus Egipte, už 16 mlrd. dol. nupirko 38 proc. kompanijos „Cepsa“ (antra pagal dydį ispanų naftos gavybos kompanija) akcijų, už 2,4 mlrd. dol. įsigijo 9 proc. „Daimler“ akcijų, o taip pat „AMD“ (po „Intel“ antras pagal dydį kompiuterinių lustų gamintojas) kontrolinį akcijų paketą, investavo 1,7 mlrd. dolerių į Malaizijos nekilnojamąjį turtą, su britų kompanija „Petrofac“ sudarė sandorį „LNG“ terminalo statybai už 1,5 mlrd. angliškų svarų sterlingų, sukūrė keturias private equity funds struktūras supirkti kompanijas Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, tapo vienu stambiausių „General Electric“ akcininkų, įsigijo 50 proc. „Kor Hotel Group“ viešbučių tinklo (sandorio suma neskelbiama), o taip pat sudarė sandorius su „Rolls Royce“, „Sikorsky“ kompanijomis, su Kazachstanu ir kt. 2014-aisiais metais „ADIA“ tęsė investicijas į Australijos infrastruktūrą, Kinijos nekilnojamąjį turtą, į Braziliją, Meksiką ir Pietų Afriką.
Paklauskime savęs, o į ką minimu laikotarpiu investavo Rusija?
Atsakymas būtų toks: skirtingai negu Abu Dabis, Rusija lėšas ne investavo, o švaistė ir vogė. Olimpiadoms, vamzdynams, sistemai „GLONAPS“ (rus. ГЛОНАСС – globali navigacinė palydovinė sistema, analogiška GPS navigacinei sistemai – vert. past.), fantastiškiems nacionalinės mikroelektroninės bazės įkūrimo projektams ir kt.
Abu Dabio valstybinė naftos kompanija vadinasi „ADNOC“. Klausimas: kiek skolų turi „ADNOC“? Atsakymas: jų praktiškai nėra.
Reikėtų priminti, jog valstybinės skolos institutas egzistavo toli gražu ne visuomet. Pavyzdžiui, Romos imperija žlugo dar ir dėl to, jog anuomet nebuvo valstybinės skolos instituto. Romos problema buvo ta, kad visos valstybinės išlaidos buvo padengiamos iš kasdienių mokesčių, o skolinimosi mechanizmas apskritai neegzistavo. Todėl kuomet imperiją iš visų pusių užgriuvo barbarai ir prireikė pinigų apmokėti armijai, anuometinei finansų sistemai tokia operacija pasirodė neišsprendžiama.
Kuomet ėmė rastis valstybinė skola – italų komunose ir beveik tuo pat metu feodalinėse monarchijose, skolos priežastimi, savaime suprantama, buvo karas. Apskritai paėmus, tai buvo logiška. Karo laikotarpiu valstybė patiria ekstraordinarių išlaidų, kurias padengti, kad ir teoriškai, ji išgali tik taikos metu.
20-ojo amžiaus pabaigoje valstybės skola tapo socialiniu institutu ir demokratinėse valstybėse skolos liūto dalis skiriama socialinėms išmokoms, o tai, žinoma, visada kelia nerimą. Jeigu valstybė skolina pinigus tam, kad išmokėtų pensijas, tuomet neaišku, kame čia force majeure ir ko reiktų imtis, kad ateityje šią skolą būtų galima padengti, išvengiant naujo skolinimosi.
Nepaisant to, demokratinių šalių skolos – tai priemonė, kurios valstybė griebiasi paisydama savo rinkėjų. Petrokratijos – tokios kaip Dubajus ir Abu Dabis – skolų praktiškai neturi.
Šia prasme Putino Rusija pasirodė kaip absoliučiai unikali šalis. Gavusi 3,5 trilijonus naftos dolerių, ji ne tik įsigudrino juos kažkur paleisti vėjais, bet dar ir šalies kompanijos ir bankai liko skolingi 610 mlrd. dolerių.
O dar reikėtų atminti, jog naftos gavybos savikaina, Chodorkovskio įmonėje „Juhanskneftegaz“ buvusi po 2 dolerius [už barelį, išaugo iki 35 dol., jau vadovaujant Sečinui (rus. Игорь Сечин – Rusijos vadybininkas ir valstybės veikėjas, valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ prezidentas – vert. past.). Ir be to, mes juk tiesėme vamzdynus už dešimt kartų didesnę, negu kinai siūlė, kainą. Be to, ir „Rosneft“ gavyba 2014-aisiais smuko tik 7-aisiais proc., o „Gazprom“ – 11 proc.
Tad kodėl krenta rublio kursas? Dėl labai paprastos priežasties.
Todėl, kad žmonės, įsisavinę 3,5 trilijonus dolerių ir dar 610 mlrd. pasiskolinę – tai tie, kurie žino, jog gyvena Vakarų sąskaita: naftą ir dujas jie parduoda Vakarams, iš Vakarų jie skolinasi, jie vykdo visus savo gigantiškus pinigų iššvaistymo projektus – tokius kaip „Šiaurės“ ir „Pietų srautas“ – ta dingstimi, jog jie Vakarus aprūpina. O dar į Vakarus jie nusivalo kojas, būdami įsitikinę, jog šitaip gali ir toliau be paliovos daryti.
novayagazeta.ru
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
tiesos.lt