Zigmas Vaišvila, Kovo 11-osios Akto signataras dalyvavo 2014-02-03 LRT laidoje „Teisė žinoti“. Komentaras:
Sudėtinga 7 dalyvių 45 min. trukmės laidoje pasakyti esminius argumentus, nežinant ir laidos eigos. Nebuvo galimybės atsikirsti į populistinius liberalo E. Gentvilo argumentus dėl tariamai prarastų 2 mlrd. Lt, mat iki šiol negalėjome laisvai parduoti savo žemės. Mąstantys žmonės supranta, kad žemės perpardavinėtojai, neturėdami galimybės perparduoti jos užsieniečiams, bus priversti ją parduoti rinkos kainomis Lietuvos piliečiams. Nebuvo laiko pakalbėti ir apie LR Konstitucijoje įtvirtintą mūsų valstybės žemių teritorinio vientisumo ir nedalomumo principą, kurį pažeistų laisvas žemės pardavimas, nes nebūtų jokių saugiklių nuo jos patekimo į didžiųjų kaimynų nuosavybę.
Nenorintiems matyti karčios Palestinos žemių supirkimo patirties priminsiu, kad užsieniečių nuosavybės teisėmis valdoma žemė gali keisti savininką ir teismų sprendimų ar priverstinio pardavimo atvejais be savininko valios, priminsiu LR Konstitucijos 10 straipsnį, ginantį Lietuvos teritorinį vientisumą ir nedalomumą.
Laidos dalyviams pradėjus ieškoti kaltų, kuri valdžia ir kada neužtikrino tinkamų saugiklių, atkreipiau dėmesį į tai, kad reikėtų susipažinti su Lietuvos stojimo į ES sutartimi ir atkreipti dėmesį į tai, kas joje parašyta. Stojimo sutarties IX priedo 4 skyriuje nustatyta, kad nuo šios sutarties pasirašymo dienos (2003-04-16) septynerius metus Lietuva gali taikyti jos teisės aktuose nustatytas taisykles (EK jas pratęsė iki 2014-04-30), nenumatyta, jog nuo šio pereinamojo laikotarpio pabaigos galės būti parduodama žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemė. Kalbama tik apie „žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą“, tačiau Sutartyje nenustatyta, kuris žemės valdymo ir naudojimo būdas pasirenkamas. LR civilinis kodeksas numato galimybę valdyti ir naudotis žeme ne tik nuosavybės, bet ir nuomos, panaudos, uzufrukto pagrindais. Šios nuostatos yra Sutarties dalyje dėl laisvo kapitalo judėjimo užtikrinimo. Žemės nuoma ar uzufruktas užtikrina nuomininko ar uzufruktoriaus teisę naudotis žeme net ir nuomotojui ar žemės savininkui mirus, t. y. mūsų įstatymai visiškai apsaugo tokią užsienio kapitalo investiciją.
Todėl premjero ar kitų referendumo priešininkų gąsdinimai ES sankcijomis dėl tariamų Stojimo sutarties pažeidimų yra teisiškai nepagrįsti. Gąsdintojams siūlau perskaityti Sutartį ir LR civilinį kodeksą.
Problema yra tai, kad mūsų Seimas, įgyvendindamas šią nuostatą, persistengė – 2003-03-20 priimto LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 6 str. 1 dalyje vietoj termino „įsigijimas“ įrašė „pardavimas“. Todėl referendumo formuluotė keičiant šias Konstitucijos nuostatas padės ne tik išvengti Seimo neatidžiai ar sąmoningai pridarytų dviprasmybių, bet ir po to būtina bus atitinkamai keisti ir šio konstitucinio įstatymo nurodytą dalį. Todėl kalbėti apie referendumo siūlomos formuluotės prieštaravimą Stojimo sutarčiai nėra jokio teisinio pagrindo.
Stojimo sutartyje nustatyta, kad „Valstybės narės piliečiui įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir miškus bet kuriuo atveju negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios buvo Stojimo sutarties pasirašymo dieną, arba griežtesnės sąlygos nei trečiosios šalies nacionaliniam subjektui“. Bet ir šioje vietoje nėra teisinės problemos, nes Stojimo sutarties pasirašymo dieną (2003-04-16) galiojo žemės ir miškų pardavimo tvarka, nustatyta LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2003-04-09, o jame (9 str.) buvo nustatyta, kad užsienio subjektai negali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties, miškų ūkio paskirties ir daugybės kitų paskirčių žemės. ES dėl to pretenzijų nepareiškė, tad mokėkime tik perskaityti savo įstatymus.
Valdžia, pamačiusi, kad referendumas įvyks, norom nenorom prašneko apie papildomus saugiklius. Akivaizdu, kad lygiagrečiai nesąžiningai arba tiesiog nekompetentingai, be jokio teisinio pagrindo Tautą gąsdinant ES sankcijomis ar net išmetimu iš ES, spekuliuojant tariamu referendumo nekonstitucingumu, bandoma dar ir užliūliuoti būsimus balsuotojus būsimais saugikliais. Tačiau noriu atkreipti visų pirma Seimo dėmesį, kad saugikliai, kurie bus priimti po Stojimo sutarties įsigaliojimo, gali prieštarauti šiai sutarčiai. Neužmirškime jau tuo metu priimtų ir tebegaliojančių konstitucinių saugiklių, kuriems pritarė ES.
Laidos oponentai neatsikirto ir į kitą argumentą, nustatytą Stojimo sutartyje, – iki tol, kol neatkurtos Lietuvos piliečių nuosavybės teisės į žemę, užsieniečiai negali įsigyti (bet kokia įsigijimo forma) Lietuvos žemės. Tai patvirtina anksčiau minėto konstitucinio įstatymo 5 straipsnis „Draudimas parduoti žemę, vidaus vandenis ir miškus, kol į juos neatkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės“.
Priminsiu valdžiai dar vieną argumentą būsimoms deryboms su ES po būsimo referendumo sprendimo – 2003 m. gegužės 10–11 d. referendumas buvo ne dėl Stojimo sutarties ir jos sąlygų, o dėl principinio klausimo, ar stojame į ES. Dar svarbiau tai, kad šiame referendume „taip“ pasakė tik 57 % visų rinkėjų, buvusių jų sąraše. Kad būtų atsisakyta suvereniteto, 1991-02-11 LR konstituciniu įstatymu „Dėl Lietuvos valstybės“ įtvirtintas principas, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė, gali būti pakeistas tik tuo atveju, jei už tai referendume pasisako ¾, t. y. 75 % visų sąraše esančių rinkėjų. Tad ir šiuo atveju VRK ir visa mūsų valdžia bei ES „nepastebėjo“ šio konstitucinio įstatymo reikalavimų.
Vasario 4 d. VRK privalėjo priimti sprendimą dėl sausio 24 d. referendumo iniciatyvinės grupės pateiktų įrašų trūkumų šalinimo. Tačiau ir toliau vyksta vilkinimas, pažeidžiant įstatymo nustatytus terminus.
ekspertai.eu