Šiandien sueina lygiai dveji metai, kai valstybės institucijos panaudojo prievartą prieš taikius protestuotojus. Konkretūs, viešumoje gerai žinomi ekspertai ir žurnalistai tuomet tyčiojosi iš skaidrumo reikalaujančių žmonių ir visais įmanomais būdais teisino prievartą. Modernios valstybės žodynas su teisiniais kodais buvo panaudotas įtvirtinti melą valstybės vardu – neskaidrius ir neteisingus teismų sprendimus. Visa tai tyliai stebėjo beveik visa inteligentija, beveik visas teisininkų luomas…
Kodėl praėjus dvejiems metams manipuliacijos vis tiek nesibaigia ir tame pačiame laikraštyje ar su juo tiesiogiai siejami tie patys „žurnalistai“ kartkartėmis vis „išmeta“ naujienas arba panaudoja dabartiniams menkai ar net visiškai tarpusavyje nesisiejantiems įvykiams interpretuoti?
Regis, todėl, kad reikia įkalti paskutines vinis į karstą: negalima leisti visuomenei prisiminti ir daryti laisvas nuo jų versijos interpretacijas, ypač kai žmonės vis dar renkasi Prezidentūros aikštėje ir taip primena valstybės išdavystę. Todėl, kad reikia panaudoti tuos įvykius ir visuomenei įkalti į galvą, kad bet kokie skaidrumo ir teisingumo reikalavimai yra tiktai „ėjimas į Seimą“, kad bet kokia žmonių mobilizacija prieš manipuliacijas yra „kova dėl valdžios“. Pilietinį interesą pradanginti politinių žaidimų stichijoje. Kas pats permirkęs valdžia ir jos troškimo, tas bet kokią žmonių mobilizaciją vertina per valdžios siekimo prizmę. Taigi, praeitis naudojama imunizuoti status quo dabartyje ir užsitikrinti kiek įmanoma ilgalaikį stabilumą ateityje.
Kad geriau suprastume establishmento veiklą, trumpa socialinių sistemų tyrinėtojo Niklas Luhmann‘o citata iš jo veikalo „Social systems“: „Prieštaravimai tarnauja kaip imuninė sistema pačioje sistemoje. […] Sistema neimunizuoja savęs prieš „ne“, bet padedama „ne“ [prieštaravimų]. […] Imuninė sistema gina ne struktūrą, bet sistemos uždarą savęs-reprodukciją. […] Ji ginasi naudodama neigimą nuo susinaikinimo. […] Struktūriniai prieštaravimai egzistuoja tiktai sistemos stebėtojams (įskaitant sistemos savi-stebėseną), kadangi tiktai stebėtojai gali apibrėžti skirtumus ir jų padedami nustatyti prieštaravimus“.
Jeigu prieštaravimas, šiuo atveju Tiesos judėjimas, būtų palyginti nereikšmingas sistemai, tai jis būtų vieną kartą paneigtas ir to užtektų. Tačiau pedofilijos istorija sukrėtė pačios valstybės pamatus, todėl reikia nuolat imunizuotis, panaudojant prieštaravimą tam, kad būtų išvengta tokių grėsmių ateityje.
Viešųjų politologų ir žiniasklaidos mėgstamas terminas „antisisteminis kandidatas“ ar „protesto balsai“ yra lygiai tokio pat pobūdžio imuninė reakcija, kadangi tokia ištarmė leidžia išvengti diskusijos apie tai, prieš ką konkrečiai yra protestuojama, ir taip apsisaugoma nuo prieštaravimo eskalacijos. Jaunimas, o tai svarbus sistemos reprodukcinis elementas, natūraliai dar nėra pajėgus suvokti šitų valstybės ir visuomenės funkcionavimo mechanizmų, todėl savaime nukanalizuojamas (nukreipiamas) į jau paruoštą, sistemai saugią politinio žodyno erdvę – todėl jiems atrodo, kad visi jie yra destruktoriai, marginalai, valstybės griovėjai, sąmokslo teorija ir pan. Ta dalis, be stipresnių intelektualinių amortizatorių, lengvai nukrypsta į patyčių srautą, puoselėjamą ne kieno kito, bet politinėje galioje tiesiogiai dalyvaujančių, t.y. sistemos imunizavimu tiesiogiai suinteresuotų, asmenų.
Žiūrint ne iš valstybės, bet iš pilietinės pusės, prieštaravimo kaip funkcijos išlaikymas yra svarbus tuo, kad išlaiko galimybę sistemai apsivalyti ateityje. Tai suteikia prielaidas atpažinti establishmento anti-pilietinį veikimą naujomis aplinkybėmis – kituose politiniuose veiksmuose.
Beje, pedofilijos istorijoje sistema galėjo palyginti nesunkiai išvengti didelio prieštaravimo: tereikėjo skaidriai ištirti bylą.
tiesos.lt