Aktualijos

Spalio 31-osios „provokacija“. Ko siekia Rusija ir Rygos omonininko advokatas?

Written by admin · 11 min read

Š. m. lapkričio 22 d. TV3 žinių laidoje Vytautas Landsbergis paaiškino spalio 31 d. „provokacijos” prieš Prezidentę Dalią Grybauskaitę esmę: „Svarbiausias įvykis, kuris dabar vyksta, – Lietuvos prezidento rinkimai“. Atrodė, kad tai yra nepavykęs vietinės komandos bandymas gelbėti D. Grybauskaitę, akivaizdžiai pralaiminčią būsimus Lietuvos Prezidento rinkimus. Tačiau po to, kai lapkričio 20 d. pagrindinė Lietuvos žiniasklaida sutartinai „pastebėjo” „Izvestijų“ straipsnį apie D. Grybauskaitės disertaciją ir pavadino tai mūsų Prezidentės puolimu, tapo akivaizdu, kad spalio 31 d. „provokacija“ suinteresuoti ne tik V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė, bet ir Rusija. Neatmestini ir suderinti veiksmai.

 

Lapkričio 5 d. spaudos konferencijoje paaiškinau paprastą tiesą: Rusijai nereikia nieko ieškoti archyvuose – medžiaga apie valstybių vadovus visada jiems yra „po ranka“. Todėl šį „Izvestijų“ straipsnį apie D. Grybauskaitės disertaciją, kuria pati Prezidentė didžiuojasi savo biografijoje www.president.lt, vadinti mūsų Prezidentės puolimu – nerimta. Tai ne puolimas, o bandymas gelbėti ją nuo pralaimėjimo būsimuose Lietuvos Prezidento rinkimuose. Nieko naujo, ką ir patys Lietuvoje išsiaiškinome ir be Rusijos pagalbos, nepasakyta. „Izvestijos“ naudoja net identišką terminologiją kaip ir mūsų Prezidentė: „1988 m. Maskvos visuomenės mokslų akademijoje apgynė mokslinį darbą. Jai suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis.“  Lietuvos Prezidentė ir Maskva nutyli bei nepaaiškina svarbesnių dalykų, pvz., kad šią disertaciją D. Grybauskaitė gynė ne „Maskvos visuomenės mokslų akademijoje“, o TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje, į kurią per visą tarybinį Lietuvos laikotarpį Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybė įsileido dirbti tik 7 ar 8 asmenis iš Lietuvos. Neaptarinėsime „kuklių“ netikslumų, pvz., kad tai buvo ne socialinių mokslų daktaro, o politinės ekonomikos mokslų kandidato disertacija.

Kremliaus portalas www.regnum.ru paskelbė D. Grybauskaitės disertacijos konspektą dar prieš 2009 m. Lietuvos Prezidento rinkimus, o buvęs aukštas Rusijos prezidento V. Putino administracijos pareigūnas Modestas Kolerovas jį naudojo, sakydamas komplimentus D. Grybauskaitei, atvirai ją mokydamas, kaip elgtis plėtojant santykius su Rusija: „… dar tarybinės akademinės jaunystės laikais Daliai Grybauskaitei užteko profesionalumo ginti nuo kolūkių privataus pasodybinio žemės ūkio perspektyvas. Dabar, kai euroatlantinė socialistinė ekonomika tas perspektyvas Lietuvoje sunaikino, o krizė tiktai pasunkino šalies kolonijinę priklausomybę, Grybauskaitei prireiks dar daugiau narsos, kad ji būtų ne vien „karaliaujančia“, tačiau nevaldančia prezidente-ekonomiste, bet ir (labai ilgam laikui) faktiškai vienintele legitimine ir tęstine Lietuvos valdžia“. M. Kolerovas nepaaiškino, kur, jo supratimu, turėtų išnykti kitos valdžios šakos, tik perspėjo būsimąją prezidentę, kad jai nederėtų kartoti „savižudiško visiškai vegetarinių santykių su rusais kelio, kuris privedė prezidentą Rolandą Paksą prie purvinos apkaltos“. Pasak M. Kolerovo, Lietuvą valdo „partinė šnipų oligarchija“. Po dešimt metų trukusio „nacionalistų valstybininkų“ valdymo vienintelė Lietuvos išeitis – sveikas konservatyvizmas, laisvas nuo „amerikiečių demagogijos“. Jei bus einama šiuo keliu, M. Kolerovas piešė šviesią Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių perspektyvą.

Labai pranašiškas M. Kolerovo spėjimas apie būsimą D. Grybauskaitės vadovavimą Lietuvai. Viskas numatyta – nuo bendros veiklos su konservatoriais, amerikiečių užsipuolimo (ČŽV kalėjimų paieškos pagal rusiškų šaltinių nuorodas, atsisakymas susitikti su JAV Prezidentu B. Obama Prahoje), karų su neįvardintais oligarchais kariavimas užmirštant politinės ekonomikos pagrindus, kad oligarchija yra ne stambus privatus kapitalas, o jo susiliejimas su valstybės valdžia, iki pat D. Grybauskaitės tapimo „… (labai ilgam laikui) faktiškai vienintele legitimine ir tęstine Lietuvos valdžia“. Šią absoliučią valdžią karūnuoja tinkamas Generalinis prokuroras ir D. Grybauskaitės iniciatyva Lietuvoje įvestas prokurorinis teisingumas (nori prokuroras – tiria nusikaltimą, nenori – netiria, net teismui panaikinus jo atsisakymą), naudojamas, pvz. „nepastebint“ milžiniško Snoro banko lėšų pasisavinimo administravimo pretekstu. Nebekalbėsime apie „smulkmenas“ – 2009 m. ir 2013 m. Rusijos „pieno karus“. 2013 m. Lietuvos Respublikos Prezidentė bent atvirai nestojo į Rusijos pusę, ką darė 2009 m. Po pusvalandinio pokalbio su tuometiniu Rusijos Ministru Pirmininku ir Leningrado universiteto bendramoksliu V. Putinu 2009 m. Baltijos jūros šalių vadovų susitikime Peterburge mūsų Prezidentė santykiuose su Rusija neatliko nė vieno veiksmo! Neatsako Prezidentė ir į klausimus dėl atominių elektrinių Lietuvos pašonėje statybų toleravimo, nepaaiškina, kodėl nesiderėta dėl dujų kainos sumažinimo. Viskas peradresuojama Briuseliui – kada nors galbūt išspręs. Tačiau Lietuva savo kainą dėl šio nesikalbėjimo ir tiesioginių valstybės vadovo funkcijų nevykdymo moka kasdien. Vis tik be galo drąsu tokiu būdu vaidinti Lietuvos patriotę.

Jei Maskva norėtų demaskuoti, o ne išgelbėti D. Grybauskaitę, tai tuo dvejojantiems siūlau pažiūrėti filmą „Septyniolika pavasario akimirkų“ apie rusų žvalgą Maksimą Isajevą arba SS štandartenfiurerį Maksą Otto fon Štirlicą. Atsakykite sau į klausimus, kodėl Maskva, jei ji norėtų sutrukdyti D. Grybauskaitei dar kartą tapti Lietuvos Prezidente, neužduoda jai tikrai nepatogių klausimų? Pvz., apie Sausio 13-osios bylą, Algirdo Paleckio ir Alfos grupės vado Michailo Golovatovo gelbėjimą? Todėl, kad mūsų Prezidentė taip ir nepasako savo nuomonės dėl Rusijoje besislapstančių žudikų gynybinės versijos „savi šaudė savus“. Neįtikinamai „Izvestijos“ D. Grybauskaitei bando klijuoti „aršios antisovietininkės“ etiketę. „Komsomolskaja pravda“, organizuojanti A. Paleckio ir M. Golovatovo teletiltus dėl šios versijos diegimo Lietuvos, Rusijos ir tarptautinei visuomenei, atsisakė į juos kviesti, pvz., tokį Zigmą Vaišvilą. Š. m. sausio 12 d. Seime tai pasiūliau „Komsomolskajos pravdos“ apžvalgininkei. Ji labai susinervino dėl tokio siūlymo. Net interviu nutraukė. Jei Rusija tikrai norėtų pulti, o ne apsaugoti mūsų Prezidentę, „Izvestijos“, aptarinėjusios D. Grybauskaitės narystę TSKP, galėjo paklausti mūsų Prezidentės keleto klausimų, į kuriuos ji ir mums, Lietuvos piliečiams, neatsako.

Pavyzdžiui:

    Kodėl D. Grybauskaitė 1989 m. gruodyje po LKP atsiskyrimo nuo TSKP pasirinko ne A. Brazausko vadovaujamą savarankišką LKP, o M. Burokevičiaus vadovaujamą LKP/TSKP ir joje tęsė karjerą, kaip ir kiti, pagal Sausio 13-osios bylos duomenis, TSKP CK samdomi virš 800 tarnautojų?
    Kodėl po Kоvo 11-osios D. Grybauskaitė tęsė savo TSKP CK samdomos vienos vadovaujančių Vilniaus aukštosios partinės mokyklos mokslinės sekretorės darbą, net po to, kai šioje įstaigoje įsikūrė M. Burokevičiaus vadovaujamas ir TSRS kariškių saugomas perversmininkų štabas?
    Kodėl D. Grybauskaitė nevykdė Lietuvos Vyriausybės 1990 m. kovo 11 potvarkio Nr.64p dėl šios mokyklos ir perversmininkų štabo perdavimo Lietuvai?
    Kodėl 15-ai kolaborantų Sausio 13-osios byloje panaikinti įtarimai, neskelbiamos jų pavardės?
    Kodėl Lietuvos prokuratūra neieško perversmininko ir buvusio D. Grybauskaitės viršininko ir LKP/TSKP sekretoriaus V. Lazutkos, paskirto TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektoriumi vietoje pirmtako S. Šimkaus, bandžiusio vykdyti Lietuvos Vyriausybės 1990 m. kovo 11 potvarkį Nr.64p?

Po tokių viešų Maskvos klausimų būsimuose Lietuvos Prezidento rinkimuose D. Grybauskaitės neišgelbėtų net mūsų Nepriklausomybės simbolis V. Landsbergis.

Suprantama, kad dėl Rusijos, ES ir JAV rungtyniavimo dėl įtakos Ukrainai ir dėl Lietuvos pirmininkavimo ES, D. Grybauskaitė atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Tačiau nebūkime naivūs ir nemanykime, kad Lietuvos Prezidentė ar Seimo Pirmininkė ką nors lemia šiame pasaulio galingųjų susirėmime. Nesusireikšminkime. Ypač po to, kai nepavyko spalio 31 d. „provokacija“ ir atsiskleidė primityvus mūsų Prezidentės ir jos komandos melas. Prezidentės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė viešai prisipažino, kad spalio 31 d. ji pagarsino valstybės paslaptį ir kad tuo didžiuojasi. Slapti dokumentai pateikiami ne žodžiu, o tik pasirašytinai ir, visų pirma, vadovui, t. y. Prezidentei. Bet ne pavaldinei. Tai reiškia, kad meluoja ir Prezidentė, viešai teigianti, kad pažymą gavo tariamai lapkričio 4 d. Baudžiamąją atsakomybę užsitraukė ir BNS žurnalistės, aklai pasitikėjusios Prezidente ir p. D. Ulbinaite. Tikėkite ir toliau tokia Lietuvos vadove visi tie, kurie nebijote būti paaukoti dėl „didžiojo“ tikslo, kuriuo suinteresuota ir Rusija. Po D. Ulbinaitės viešo prisipažinimo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui nebeliko manevro laisvės – tik pareikšti įtarimus D. Ulbinaitei ir kreiptis į Generalinį prokurorą, kad šis kreiptųsi į Seimą dėl Prezidentės D. Grybauskaitės, turinčios teisinį imunitetą, apkaltos. Kitų variantų net teoriškai būti negali. Jei yra dar koks į šį valstybės paslapčių viešintojų tarpą patekęs asmuo, tai ir jam pareikštini įtarimai. Ir ši paprasta greitai ištirta byla keliauja į teismą. Nebeliko ką tirti šioje „provokacijoje“.

Šie įvykiai mūsų Prezidentę įvarė į neviltį dėl jos dalyvavimo būsimuose Lietuvos Prezidento rinkimuose – spalio 31 d. „provokacija“ ne tik sužlugo, bet ir labai skaudžiai bumerangu smogė atgal. Sužlugo ir D. Grybauskaitės planuotas esminis rinkimų piaras – garbė paskelbti, jog Vilniuje, suprask, ne be jos nuopelnų, Europos Sąjungai pavyks pasirašyti su Ukraina asocijuotos narystės sutartį. Todėl  Prezidentės vy­riau­siosios pa­ta­rė­jos už­sie­nio po­li­ti­kai Jo­vi­tos Ne­liup­šie­nės viešas pareiškimas apie konfidencialaus Ukrainos ir Lietuvos Prezidentų pokalbio detales – tai ne tik vaikiškumas ir visiška neviltis, bet ir Lietuvos užsienio politikos žlugdymas. Kas rimtai gali kalbėtis su mūsų Prezidente po tokio akibrokšto!? Ar galima dėl asmeninių ambicijų tokiu būdu aukoti mūsų valstybės autoritetą? Prezidentės gelbėjimo ratai, pvz., pažymoje galimai minimos lenkų autonomininkų sąsajos su Maskva, yra senai žinomos tiesos. Po 1991 m. dėl pučistų Maskvoje palaikymo ir veikimo prieš Lietuvą mūsų Aukščiausioji Taryba paleido Šalčininkų rajono savivaldybės Tarybą ir įvedė tiesioginį valdymą. Kolegei signatarei R. Juknevičienei ir A. Kubiliui tai senai žinomas faktas, o ne valstybės paslaptis.

Prokurorus, teisėjus, STT ir VSD pareigūnus kviečiu atsitokėti: neleiskite tyčiotis iš Jūsų profesionalumo ir versti Jus veikti ne valstybės interesams, o asmeninėms (gal ir ne tik asmeninėms?) D. Grybauskaitės užgaidoms tenkinti. Jūs turite turėti ne tik profesinę, bet ir pilietinę, žmogišką savigarbą!

Kur tokiu keliu vedama Lietuva? M. Kolerovas www.regnum.ru šį kelią nupiešė dar prieš 2009 m. Lietuvos Prezidento rinkimus. Kalbėdamas apie Sausio 13-osios bylos eigą, perspėjau, kad panašus likimas laukia ir Medininkų žudynių bylos. Tai išskirtinės svarbos bylos, tikri mūsų Nepriklausomybės atkūrimo simboliai. Panašu, kad Rygos ominininko K. Michailovo (buvusi pavardė – Nikulinas) byla prokurorų surinktais įkalčiais neblizga. Tačiau tiems, kurie bando šį asmenį vaizduoti kankiniu, priminsiu, kad jis prisipažino Medininkų žudynių išvakarėse drauge su kitais Rygos omonininkais atvyko į Vilniaus OMON-ą. Tyrimas turi nustatyti, kas kokį vaidmenį tą naktį atliko. Jei byla neparuošta, tai prokuroras vien dėl politinio blizgesio neturi teisės bylos atiduoti į teismą. Norėčiau tikėti, kad ši byla atiduota teismui tikrai ją paruošus. Tačiau šiandien ne apie tai kalbėsiu. Dar anksčiau atkreipiau dėmesį, kad K. Michailovo advokatas Arūnas Marcinkevičius Medininkų žudynių bylos pretekstu tapo „Karšto komentaro“ laikraščio ir www.komentaras.lt reguliarių proprezidentinių straipsnių rašytoju. Tačiau š. m. lapkričio 21 d. www.komentaras.lt paskelbė šiurkščiai provokacinį interviu su šiuo advokatu „Kuri iš likusių aštuonių Tarybų Sąjungos valstybių įvykdė žudynes Medininkuose, jeigu Rusija pati iš Tarybų Sąjungos jau buvo pasitraukusi?“ Šiuo interviu peržengtos visos padorumo ir pagarbos mūsų valstybei, įsiteisėjusiems teismo sprendimams ribos – advokatas A. Marcinkevičius ne tik veidmainiškai, sukeisdamas priežastis su pasekmėmis, apverčia aukštyn kojomis visą mūsų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo procesą ir pritaiko jį Maskvos perrašomam šių dviejų bylų ir tarptautinio Lietuvos pripažinimo scenarijui, bet ir apsimeta, kad nesupranta, kas 1990–1991 m. vykdė agresiją ir karo nusikaltimus prieš Lietuvos Respubliką. Tokios Tarybų Sąjungos advokatas neprisimena, išvardina Baltarusiją, Ukrainą, Azerbaidžaną, Kazachiją, Uzbekiją, Tadžikiją, Turkmėniją, Kirgiziją ir su neslepiama patyčia skaitytojo klausia: „… kuri iš šitų aštuonių respublikų įvykdė Medininkų žudynes 1991 m. liepos 31 d.?“ Būdamas Medininkų žudynių bylos dalyvio advokatu, jis „nežino“, kad Rygos ir Vilniaus OMON-ai buvo pavaldūs TSRS Vidaus reikalų ministerijai, o TSRS kariškiai, vykdę agresiją Lietuvoje, įskaitant ir Alfos grupę, kuriai vadovavo M. Golovatovas, buvo pavaldūs TSRS Gynybos ministerijai. Neaptarinėsiu išsamiai šio interviu – jį net perskaityti reikia prisiversti. Koktu. Būtinai jį perskaitykite visi. Tokio veidmainiško ir ciniško viešo pritarimo TSRS nusikaltimams Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams, šių nusikaltimų neigimo ir šiurkštaus menkinimo dar nepateikė net Maskva. Tai jau ne advokatiškos veiklos, o atsakomybės už nusikaltimą, kurio požymiai nurodyti LR BK 1702 straipsnyje, klausimas. Viena yra gynybines versijas dėstyti teisme, kita, būnant advokatu viešai neigti TSRS agresiją Lietuvoje 1990–1991 m.

A. Paleckio „savi šaudė savus“ buvo bandomasis akmuo, kuriuo tikrintas mūsų visuomenės atsparumas. Lyginant su „Vienybės-Jedinstvo-Jednošč“ lyderio V. Ivanovo nuteisimu, mūsų visuomenė D. Grybauskaitės vadovavimo laikotarpiu tapo pastebimai „tolerantiška“ šiems nusikaltimams. Tad metas sviesti ir antrąjį akmenį į Lietuvą. Akivaizdi A. Paleckio ir M. Golovatovo bendros veiklos su Rusijos URM tąsa. Tuo labiau, kad ir liudytojų mažėja, o istorinę atmintį sėkmingai triname patys. Advokatui A. Marcinkevičiui, Prezidentei D. Grybauskaitei, mūsų Nepriklausomybės simboliui V. Landsbergiui, liudijusiam Sausio 13-osios byloje, karingai eksministrei R. Juknevičienei, atmetusiai savanorių kreipimąsi dėl A. Paleckio veikų, siūlau susipažinti su 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu Sausio 13-osios byloje, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų nutartimis, 2008-02-19 Europos žmogaus teisių teismo gautiniu sprendimu Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje, kuriuo konstatuota, kad po 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo Lietuvoje galiojo Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai. Gal tuomet nenorintiems to suprasti bus aiškiau, kad Lietuvoje buvo dislokuota ir mūsų piliečius žudė bei žalojo užsienio valstybės, kurios pavadinimas Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kariškiai. Ne Ukrainos ar Uzbekijos kariškiai, advokate.

Po šios mano spaudos konferencijos anonso vakar advokatas A. Marcinkevičius www.komentaras.lt straipsniu „Ko išsigando Z. Vaišvila?“ pagąsdino mane baudžiamąja atsakomybe dėl jo kaip advokato veiklos tariamo trukdymo. Nesustabdė advokatas – šiandien kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras kreipiausi į Lietuvos advokatūrą, prašydamas iškelti advokatui A. Marcinkevičiui drausmės bylą, ir LR Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Kviečiu nuo šio klausimo nenusišalinti ir VSD, kurį nuo ikiteisminio tyrimo funkcijų ir galimai nusikalstamų veikų prieš valstybę tyrimo Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva „kilniaširdiškai“ 2010-12-23 atleido buvęs Seimas. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, anot advokato A. Marcinkevičiaus, nežino, ką atsakyti į jo paklausimą, su kоkia valstybe Lietuva kariavo 1990–1991 metais? Belieka tik paskelbti, kad ne tik Sausio 13-ąją „šaudėme savus“, bet ir 1991 m. liepos 31-ąją Medininkų poste „iššaudėme savus“.

Gąsdino mane baudžiamąja atsakomybe ir K. Prunskienė už 1991 m. viešą paskelbimą LTV tiesioginiame eteryje apie mūsų Ministrės Pirmininkės bendradarbiavimą su KGB. 2009 m. prieš Prezidento rinkimus „Karštasis komentaras“ kandidatę K. Prunskienę „gelbėjo“ buvusio KGB darbuotojo S. Bliūdžiaus pasakomis, kaip aš jo prisipažinimus šiais klausimais gavau „pririšęs jį miške prie medžio“. Sukurkite ką nors tikroviškesnio, pvz., Medininkų žudynių klausimu. Tačiau šiems „gynėjams“ prasčiausia yra tai, kad ir kita jų ginamoji Prezidentė D. Grybauskaitė prastai moka meluoti – tai akivaizdžiai patvirtino melas apie spalio 31 d. „provokaciją“.
Ruošdamasis šiai spaudos konferencijai, atkreipiau dėmesį į tai, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui dėl A. Paleckio atsakomybės bent už viešą pritarimą TSRS nusikaltimams Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams, šių nusikaltimų 1991 m. sausio 13-ąją neigimą (LR BK 170(2) str.), prokuratūra pamiršo A. Paleckio bendrininką ir „Komsomolskaja pravda“ teletiltų pašnekovą, Vilniaus televiziją ir TV bokštą šturmavusios Alfos grupės vadą ir Sausio 13-osios bylos įtariamąjį M. Golovatovą. Todėl šiandien kreipiausi į Generalinę prokuratūrą ir dėl Rusijos piliečio M. Golovatovo atsakomybės už viešą šių nusikaltimų neigimą ir pritarimą šiems TSRS nusikaltimams Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams.

Lapkričio 25 d. paaiškėjo, kad Prezidentė vengia ne tik pasirašyti dėl žemės ir referendumo barjero sumažinimo referendumo, bet ir atsakyti į šį klausimą – tikrąjį, o ne deklaratyvųjį demokratijos šalyje puoselėjimą „baltomis pirštinaitėmis“. Nors savo kaip signataro 2013-11-19 raštą šiuo klausimu adresavau Prezidentei asmeniškai, atsakymą kaip ir dėl Prezidentės biografijos pasirašė Prezidento kanceliarijos darbuotoja – Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja Genė Lukaševičienė, priminusi, kad Prezidento kanceliarija negali savo darbuotojams siūlyti ar versti juos pasirašyti referendumo lapuose. To ir neprašiau – kaip laisvas pilietis kitai laisvai pilietei D. Grybauskaitei pasiūliau tai padaryti savo valia. P. G. Lukaševičienė patvirtino, kad šalies vadovė asmeniškai susipažino su šiuo mano raštu. Taigi, mūsų Prezidentė „ne prie referendumo“. Temstant stabtelėjau V. Kudirkos aikštėje, pabendravau su parašus renkančiais ir pasirašančiais. Nuoširdžiai dėkoju ir lenkiu galvą tiems vyrams ir moterims, šąlantiems, bet renkantiems parašus. Ir tiems, kurie jau ateina ir pasirašo nebeklausinėdami – jie ir jos jau žino, ko atėjo į šią vietą! Šioje vietoje išgirdau ne vieną pasakojimą. Ir apie studentus, sulaukusius sankcijų už pasirašymą ar komentarus internete šia tema. Ponia Prezidente, išeikite bent į Vilniaus gatves iš anksto nepaskelbusi ir pasikalbėkite su mūsų žmonėmis šia tema.

Tačiau aš optimistas. Būkime optimistai ir visi, tikintys, kad drauge galime susigrąžinti valstybę. Rygos tragedija parodė, kur veda visuomenę pinigų valdžia. Kodėl esu optimistas? Todėl, kad sistema mūsų bijo. Vakar mane, vieną atėjusį į Prezidento kanceliariją atsiimti Piliečių parašų rinkimo lapo Nr.0007796, pasitiko dar labiau sustiprinta apsauga – vietoje kasdien budinčių dviejų vadovybės apsaugos pareigūnų, o lapkričio 19 d. mane pasitikusių trijų, vakar manęs 13 val. jau laukė penki pareigūnai. Kad patekčiau į Prezidento kanceliarijos vestibiulį, teko ne tik peršviesti ano dokumentus, bet ir nusirengus viršutinius rūbus bei iškrausčius visas kišenes keletą kartų praeiti pro antrąjį metalo detektorių. Kaip prieš patenkant į lėktuvą. Įdomu, kokiais argumentais šie jaunuoliai buvo ruošiami šiam mūsų trumpam susitikimui? Visas šis spektaklis vyko tik tam, kad įveikęs šias „kliūtis“ susitikčiau su vestibiulyje laukusia p. G. Lukaševičiene. Nyku. Bet ir smagu, nes tai patvirtino, kad sistema tikrai bijo! Bijo ne vieno ar kito mūsų, bet bijo mūsų visų! Nes mes jau buriamės.

Tad kviečiu visus Lietuvos piliečius, ramiai ir atsakingai tęsti pasirašymą dėl būsimo referendumo, nevėluoti grąžinti lapus. Ir nebijoti nei valdžios, nei jaunųjų konservatorių vado, nei Nepriklausomybės simbolio gąsdinimų. Sąjūdžio metais atsakydavome paprastai: Tik nereikia mūsų gąsdinti!

Šis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos
pranešimas perskaitytas 2013-11-26 Spaudos konferencijoje Seime
Kalba redaguota ekspertai.eu