9 skyrius ,,Europa: ašaros ir košmarai”
,,Federacinės Europos akcijos neretai nukreiptos formuoti savotišką europiečių ,,naciją” – čia ir Europos himnas , ir Europos vėliava, kultūrinio ir auklėjimo propagandos programos, ir daug kas kita. Vienok nacijos formavimo procesas, kaip galima nuspėti, reikalauja laiko. Be to, jis, besąlygiškai, privalo vykti paskui institutų sukūrimo procesą, kuriuo užsiiminėja euroentuziastai, – jokiu būdu ne prieš. Iš esmės Europos Sąjungos prioritetas visiškai aiškus: sudaryti vyriausybę, o visa kita rasis” (p. 354).,,Didžiulė klaida yra mintis apie tai, kad projektai, kurie prieštarauja sveikam protui, negali būti vykdomi rimtai. Naujos europinės viršvalstybės sukūrimas ir yra būtent toks projektas. Atėjo laikas, kuomet pasaulis privalo pagaliau pažvelgti į jį atviromis akimis: jeigu galima, jį sustabdyti, jeigu ne – jį apriboti ir su juo susidoroti” (p. 356).
,,Aš įtariu, kad Europos idėja dideliu laipsniu naudojama apgaulei. Ne paprastai nacionaliniai interesai, o didžiulė daugybė grupinių ir klasinių interesų (ypač dabar) sėkmingai dengiamų sintetinio europinio idealizmo mantija. Beveik religinis nuolankumas prieš žodį ,,Europa” eina ranka rankon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija” (p. 356).
,,Jeigu nacionalizmą smerkia už nacionalinių mažumų skriaudimą, tai viršnacionalizmą nusipelno dar didesnio pasmerkimo, kadangi jis numato ištisų valstybių pajungimo. Būtent tai ir vyksta Europoje” (p. 357).
Napoleonas kalbėjo apie ,,visos Europos valiutinę vienybę”. Vėliau jis kalbėjo apie bendrosios teisės kodeksą, universitetinio lavinimo sistemą ir piniginę-kreditinę sistemą, kurie ,,Europą paverčia vieninga šeima. Niekas nepaliks namų keliaudamas joje” (357).
Hitleris 1943 m. kalbėjo apie ,,saujelę smulkių tautų”, kurios turi būti sunaikintos vardan vieningos Europos sukūrimo” (p. 358).
,,Mes paprasčiausiai iš Europos istorijos turime suvokti, pirma, Europos integracijos programos nebūtinai teikia gėrį: antra, kad noras įgyvendinti grandiozinius utopinius planus dažnai susietas su rimta grėsme laisvei; trečia, bandymai suvienyti Europą buvo ir anksčiau, tačiau jų pabaiga buvo ne tokia laiminga kokios norėjosi” (p. 358).
,,Europinis mitas netampa mažiau įtakingu nuo to, kad jis mitas. Priežastis yra ta, kad daugelio žmonių galvose jis asocijuojasi su civilizuotu gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, kaip priešpastatymas daugeliu atvejų, ypač Prancūzijoje, pateikiama amerikiečių vertybių vulgariškumas. Priežastis ta, kad daugybės žmonių protuose jis asocijuojasi su civilizuoto gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, priešpastatymui, ypač Prancūzijoje, pateikiama vulgarios amerikiečių vertybės. Daugybės euroentuziastų akyse Europa įsivaizduojama kaip teisėtumo ir teisingumo idėjų, savo šaknimis nueinančių į senąją Graikiją ir Romą, realizaciją. Tobulo proto požiūriu viešpatauti turi gotikinio stiliaus katedros, Atgimimo epochos paveikslai ir 19 amž. klasikinė muzika Europinė idėja, regis, gali praktiškai neribotai keisti pavidalą. Čia ir glūdi jos žavesys. Jeigu jūs dievobaimingas, ji atspindi krikščioniško pasaulio įsikūnijimą. Jeigu jūs liberelas, ji įgyja švietėjų filosofijos pavidalą. Jeigu jūs žmogus dešiniųjų pažiūrų, ji tampa jums įtvirtinimu prieš kitų kontinentų barbariškumą. Jeigu jūs laikotės kairių pažiūrų, ji savyje įkūnija internacionalizmą, žmogaus teisių klestėjimą ir paramą trečiajam pasauliui. Vienok už taip beribės tos nuostabios Europos koncepcijos išties glūdi niekas kitas kaip tuštuma” (p. 359).
,,Europa bet kokia prasme be geografinio – visiškai dirbtinis darinys. Nėra jokios prasmės sumaišyti Bethoveną ir Debiusi, Volterą ir Berką, Vermerį ir Pikaso, Paryžiaus Dievo motinos katedrą su Šventojo Petro, virtos jautienos ir išdarinėtos žuvies, o po to juos pateikti kaip ,,europinės” muzikinės, filosofinės, meninės, architektūrinės ar gastronominės realybės elementus. Jeigu Europa kuo nors ir gali mus sužavėti, tai savo kontrastais ir prieštaravimais, o ne sąryšiu ir vieningumu (p. 359).
Eduardas Baladuras, buvęs Prancūzijos premjeras: ,,Kas yra rinka? Tai džiunglių įstatymas, gamtos dėsnis. O kas yra civilizacija? Tai kova prieš gamtą” (p. 360)
Fricas Bolkenšteinas, ES komisaras vidaus rinkai ir mokesčiams, kalbėjo, kad Europa turi reikalą su ,,uždelsto veikimo pensine bomba”. Jo nuomone, santykis dirbančiųjų ir pensininkų 2040 metais sumažės nuo 4:1 iki 2:1 (p. 364).
,,Vienintelė galimybė išvengti grįžimui į nestabilią ikikarinę sistemą, kur Vokietija atsidurtų riboje tarp Rytų ir Vakarų, būtų centrinių ir rytinių Vokietijos europinių kaimynų integracija į pokarinę europinę sistemą ir plataus bendravimo su Rusija sukūrimas Jeigu europinė integracija nesivystys, pačios saugumo motyvai Vokietiją gali priversti ar pastūmėti prie Rytų Europos stabilizacijos tradiciniu būdu”. Vokietijos KDS/KSS dokumentas ,,apmąstymai apie Europą” 1994 m. rugsėjo 1 d. (p. 370).
,,Tie žmonės, išgyvenę pusę amžiaus socialistinės biurokratijos valdžioje ir gerai žinodami kaip sumindoma tautinė individualybė ir teisės, nedega noru patekti Briuselio valdžion” (p. 371).
,,Seni teiginiai Europos Sąjungos plėtros naudai dabartinėje situacijoje prarado savo reikšmę” (p. 372).
,,Būtina taip pat nustoti griauti tų šalių agrarinį sektorių, mažinant kainas jų žemės ūkio produkcijos kainas kenkiant fermeriams” (p. 372).
,,Šalių – kandidatų vyriausybėms reikėjo ieškoti kitų ekonomikos modernizacijos ir rinkos plėtimo kelių – tokių, kurie nereikalauja atsisakyti nuo suvereniteto, pavaldumo Vokietijai ir gamybos išlaidų didinimo” (p. 372).
,,Šalims – kandidatams nebloga būtų turėti Europos Sąjungos funkcionavimo įvaizdį. Jo stilių sunku išreikšti vienu žodžiu – tai faktiškai neįsivaizduojamas autoritarizmo, biurokratijos ir intervencionizmo mišinys iš vienos pusės, stimulų nebuvimas ir neefektyvumas – iš kitos. Europos Sąjunga amžinai pilna visokių planų, programų ir projektų. (p. 372). Daugeliu atvejų rezultatas – neefektyvus mišinys. Vadovybė yra neįtikėtinai gražiakalbė, vienok sprendimai – sandėrio objektas. Jo didžiavalstybiškumo pretenzijos neturi sau lygių, vienok priemonės, esančios jos žinioje, ribotos, o bandymai užimti vietą pasaulio scenoje viską verčia sudėtingiau” (p. 373).
Galimai pats didžiausias šios besiplunksnuojančios viršvalstybės trūkumas yra tame, kad ji nėra demokratimė, nebus demokratinė, nes principe negali būti tokia. Priežastis yra ne nuolat linksniuojamajame ,,demokratiniame deficite”, kurį paprastai sieja su Eurokomisijos ir Europarlamento įgaliojimų neatitikimu. Išties ta diskusija vyksta dėl melagingos prielaidos. Ir Komisija ir Parlamentas vykdo vieną ir tą pačią federalinę programą, o ji nėra demokratinė” (p. 373).
Tikroji priežastis dėl ko veikli paneuropinė demokratija negali egzistuoti, glūdi paneuropinės nuomonės nebuvime. Kiek bebuvo imtasi priemonių ryšiams tarp įvairių skirtingų europinių šalių partijų užmegzti, tos partijos orientuosis į nacionalines programas ir klausimus, kadangi nuo jų priklauso jų sėkmė ir ateitis. Europinių klausimų įtaka rinkimų rezultatams greičiau bus neigiami, nes tai, kas bus naudinga Europos Sąjungai, pavyzdžiui, atviros sienos arba labiau laisva imigracija, sukelia visuotinį susierzinimą” (p. 373).
Nors tai ir banalu, bet dažnai užmirštama tai, kad tarp Europos Sąjungos valstybių egzistuoja kalbiniai barjerai: dabartinėse valstybėse-narėse žmonės kalba nemažiau kaip 12 pagrindinių kalbų. Netgi labai išsilavinęs elitas, pakankamai gerai mokantis užsienio kalbas, pakankamai gerai mokantys užsienio kalbas, mąstymo būdas gali būti labai toli nuo to, kuris būdingas kalbos turėtojas. Būtent dėl to daugumai europiečių sąvoka ,,gyvenamoji vieta” turi nacionalinę arba vietinę, o ne kontinentinę prasmę” (p. 373).
,,…kas yra europinė viršvalsybė, kuri nėra supervalstybe” (p. 375).
,,21-35 metų amžiaus europiečių apklausa parodė, kad tik vienas iš trijų jaučiasi europiečiu , o ne savo šalies gyventoju. 40 proc. italų laiko save europiečiais, o britų tik 25 proc.
,,Kaip aš jau aiškinau, kol nebus tikros visaeuropinės visuomeninės nuomonės, tai, savo ruožtu, turi vesti prie tikros bendaeuropinės savimonės, Europa negali būti demokratine. Jeigu panašūs teiginiai atrodys nepakankamai pagrįsti, tai reikia tik pažvelgti į daugybę europinių politikų ir valdininkų įprastas demokratines procedūras niekinančių faktų. Manau, pateikiamų tolimesnių faktų pakaks” (p. 376).
,,Vokiečiai įsitikinę, kad pagrindiniu jų pokarinių pasiekimų simboliu buvo pavyzdingai ir meistriškai Vokietijos federalinio banko globojama markė. Nereikia stebėtis, kad didžioji gyventojų dalis norėjo ją išsaugoti. Visuomenės nuomonės apklausoje 1992 metais 84 proc. respondentų pasisakė už referendumą dėl prisijungimo prie Mastrichto sutarties. Beveik 75 proc. ryžtingai pasisakė prieš nacionalinės valiutos panaikinimą. Vienok jokio referendumo taip ir nebuvo, o Vokietijos markė tapo naujos – euro valiutos auka. Politinė ir ūkinė Vokietijos elitas nusprendė, o daugumos nuomonė pasirodė niekam nereikalinga. Beje, ši nuomonė taip ir nepakito: pagal 2001 metų kovo mėnesio atliktą apklausą 70 proc. vokiečių buvo prieš euro įvedimą. Panašu, kad tai nieko nedomino” (p. 376).
,,Kuomet danai, kuriems pavyko pasiekti referendumo 1992 m. birželio2 d. nubalsavo atsisakyti nuo Mastrichto, proeuropietiškai nusiteikęs politinis elitas nusprendė, kad balsavimas bus tęsiamas iki tol, kol nebus norimas rezultatas. Be to, tuometinis britų užsienio reikalų ministras Duglasas Herdas Daniją perspėjo, kad pakartotinis ,,ne” šalį atves prie ,,izoliacijos” ir gali išprovokuoti ,,krizę, galinčią sužlugdyti Danijos padėtį ES”. Tokių grasinimų pasėkoje danai pakeitė savo nuomonę ir 1993 m. gegužės 18 d. paklusniai nubalsavo ,,už” (p. 376).
,,Briuselis, vienok, panašiai kaip chuliganas, kuriam pradžioje viskas sekėsi, tęsė grasinimus danams iki tol, kol nenuėjo pernelyg toli. Papiktinančios Pedro Solbeso, Europos Sąjungos komisaro ekonominei ir valiutinei sąjungai pastabos, 2000 m. kovo mėn. dėl to, kad ,,nepilna narystė ES toliau nepriimtina: ES narys turi būti ekonominės ir valiutinės sąjungos nariu”. Proc. balsavusiųjų, nepaisant perspėjimo, pasisakė prieš vieningą valiutą. Vienok galima neabejoti, kad eurokratija savo pasieks” (p. 377).
,,Tai yra ir Šveicarijoje. Šveicarai puikiai jautėsi ir be Europos Sąjungos. Jie turėjo viską – ir klestėjimą, ir stabilumą, ir laisvę, todėl buvo pakankamas pagrindas manyti, kad vargu ar kas panorės atsisakyti esamos reikalų padėties. Bet proeuropinė federacinė Šveicarijos vyriausybė galvoja kitaip. 2001 metų kovo 4 dienos referendume 77 proc. šveicarų pasisakė prieš stojimą į ES. Nei vienas kantonas nenubalsavo ,,už”. Nepaisant to, federacinė vyriausybė toliau tvirtina apie savo nusiteikimą prisijungti prie ES per artimiausius 5-10 metų” (p. 377).
,,Šalims, panašioms į Šveicariją, ir Centrinės bei Rytų Europos valstybėms (danų pavyzdžiu, kurie blaiviai įvertino situaciją prieš balsavimą paskutiniajame referendume) vertėtų dėmesingiau pažvelgti kaip Europos Sąjunga pasielgė su Austrija. 1999 metų spalio mėnesį austrai nubalsavo už senos, parsidavėliškos sistemos, valdžios ir lengvatų tarp kairiųjų ir dešiniųjų pasidalijimą. Penkiasdešimt keturi procentai rinkėjų palaikė Austrijos liaudies partiją ir Austrijos laisvės partiją. Nėra jokio pagrindo manyti, kad rezultatai būtų klastoti. Viskas įvyko taikiai ir ramiai. Dešinioji Laisvės partija, vadovaujama Jorgo Haiderio, sąžiningai gavo 27 procentus balsų. Bet ES Ministrų Taryba, kurioje vyrauja kairieji, palaikius prezidentui Širakui, nustatė Austrijai politines sankcijas, tikėdamiesi, kad austrai grąžins valdžion kairiuosius. Kaip argumentą, patvirtinantį dešiniųjų ekstremistų pavojų Europai, buvo pateikiami įvairūs pono Haiderio pasisakymai. Lieka įtarimas, kad ne mažesniu laipsniu ES požiūryje į Laisvės partiją susieta su jos skeptišku požiūriu į europinę integraciją. Be jokios abejonės, europiečiai manė, kad maža Austrija greitai paklus, bet sankcijos davė atvirkštinį efektą. Austrai, kurie visiškai nedegė meile Haideriui, susivienijo apie savo vyriausybę. Jie jautė didelį pasipiktinimą. ES suprato, kad perlenkė lazdą, o tai gali atsiliepti arėjančiam referendumui Danijoje. Kaip pasirodo, susirūpinimas nebuvo beprasmis. Tuomet buvo pasirinkta ,,veido išlaikymo” taktika ir 2000 metų rugsėjo 12 dieną po ataskaitos, parengtos ,,trijų išminčių”, sankcijos tyliai buvo atšauktos” (p. 378).
Trys išminčiai buvo buvęs Suomijos prezidentas Marti Achtisari, Makso Planko Heidelberge instituto direktorius Jochenas Frovainenas, buvęs Ispanijos užsienio reikalų ministras Marselino Orecha.
,,Šiurkštus bandymas prieš Austrijos tautos valią sudaryti nacionalinę vyriausybę, kurios charakteris tenkintų ES, pakankamai aiškiai apibūdina ateities vaizdą. Tame sąryšyje negalima neatkreipti dėmesio ir kanclerio Šrioderio grasinimams mestiems Italijos pusėn pačiame Austrijos krizės įkarštyje. Panašią akciją buvo žadėta taikyti ir jai, jeigu ji leis valdžion ateiti dešiniosioms jėgoms (p. 378).
Giunteris Verheugenas, ES plėtimo komisaras, dėl Airijos referendumo prieš Nicos sutartį kalbėjo: ,,Vienos šalies referendumo rezultatai negali blokuoti projekto, kuris toks reikšmingas politiniam ir ekonominiams Europos būsimajam susivienijimui” (p. 377).
,,Demokratijos nebuvimą ES patvirtina atskaitomybės nebuvimas. Visuomenės interesas nepakankamas tam, kad būtų nuolatinė ir efektyvi kontrolė europiniams politikams ir aukštiems valdininkams priežastinio ryšio nutolimas atveria erdvę piktnaudžiavimui valdžia, netikslingam visuomeninių lėšų panaudojime, o kai kuriais atvejais ir korupcijai.
Pakanka perskaityti pribloškiančią 1999 metų kovo 15 dienos ,,Nepriklausomų ekspertų komiteto” apie sukčiavimo, piktnaudžiavimo valdyme ir šeimyniškumo faktus. Ten kalbama apie tokius dalykus, kaip:
…politinės valdžios kontrolės administracijai, kurią ji turi valdyti, praradimas (Paragrafas 9.2.2);
atvejai, kuomet komisarai arba komisijos atsakingos už sukčiavimą , taisyklių nesilaikymą arba piktnaudžiavimą jų tarnybų arba atsakomybės zonų valdyme (Paragrafas 9.2.3);
,,valstybės valstybėje” sukūrimas (Paragrafas 9.2.8);
visuomeninių fondų panaudojimas (kai kuriais atvejais neteisėtai) pasiekti sutinkamai nustatytiems uždaviniams ir tam skirtiems resursams (Paragrafas 9.4.3);
neįmanoma rasti nors vieną žmogų, turintį atsakomybės jausmą (Paragrafas 9.4.25)” (p. 379-380).
,,Tame nėra nieko stebėtino. Jeigu centralizuoto sprendimų priėmimo sistemai pridėti slaptumo uždangą ir realaus tikslų ir lėšų svarstymo nebuvimą, vargu ar galima laukti ko nors kito, išskyrus kyšininkavimą ir nekompetingumą. Situacija nepasikeis, jeigu parinkti ir paskirti neabejotinai sąžiningus žmones su pačiais tvirčiausiais moraliniais pamatais. Tai nepataisyti nei techninėmis, nei procedūrinėmis reformomis kaip tomis, kurias siūlė Europos Komisijos viceprezidentas Nilas Kinokas.
Pagal susiklosčiusią Europos praktiką, problemos, atsirandančios dėl centrinės valdžios neatskaitingumo didėjimo, nesustojamai panaudojamos dar didesniam jo išplėtimui tuo pagrindu, kad tai reikalinga šių problemų pašalinimui. Taip dėl pasipiktinančio sukčiavimo lygio ES buvo pasiūlyta sukurti europinę baudžiamąją ir procesinę sistemą kovai su sukčiavimą iš Bendrijos lėšų, t.y. iš esmės federalinę teisminę sistemą. Ši sistema parinktiesiems žinoma kaip Corpus Juris, numatanti įsteigti Europos visuomeninį kaltintoją su kiekvienos sostinės atstovu” (p. 380).
,,Kartu nagrinėjamas siūlymas Europolą paversti europiniu FTB tik papildo paveikslą to, kas bus, kuomet eurofederalistai pasieks savo” (p. 381).
,,Europos Sąjunga iš principo negali būti ,,demokratine” struktūra: bandymai pasiekti šio iliuzinio tikslo praktikoje veda dar prie didesnio nacionalinio elektorato teisių pažeidimo” (p. 382).
,,Patį didžiausią, ką dabartiniu metu gali padaryti Didžioji Britanija ir kitos valstybės-narės, kurios neabejingos savo demokratijai – kaskart veikti prieš bauginimo ir šmeižto kampanijas, kuomet ES šią taktiką naudoja prieš ką nors” (p.382).
Europinė valiuta – programa viršvalstybei.
,,Iki šio momento pačia svarbiausia užmačia sukurti pilnavertę viršvalstybę yra sumanymas įvesti bendrą europinę valiutą. Šis projektas pagrindinai turi politinę, o ne ekonominę prasmę. Teisė emituoti valiutą – fundamentalus suverenios valstybės atributas, o visiškai ne simbolinis arba techninis klausimas. Neveltui visais laikais pinigų padirbinėtojų šios teisės pažeidimas skaitėsi sunkiausiu nusikaltimu ir atitinkamu būdu buvo baudžiamas.
Dabartiniai kontinentiniai euro šalininkai netgi nebando slėpti realią daiktų padėtį, ta prasme jie žymiai atviresni už savo britų kolegas” (p. 382).
Ekskancleris Helmutas Kolis: ,,Mes siekiame politinio Europos susivienijimo. Be valiutinės sąjungos negali būti politinės sąjungos ir atvirkščiai” (p. 382).
Kancleris Gerhardas Šrioderis: ,,Vieningos valiutos įvedimas jokiu būdu nebuvo grynai ekonominis sprendimas. Valiutinė sąjunga reikalinga tam, kad mes, europiečiai, galėtume tęsti judėjimą link politinės integracijos” (p. 383).
Joška Fišeris, Vokietijos užsienio reikalų ministras: ,,Vieningos valiutos įvedimas visų pirma ne ekonominis, o suverenus ir todėl politinis aktas” (p. 383).
Dominikas Stross-Kan, buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras: ,,11 eurozonos narių finansų ministrų taryba taps ekonomine Europos vyriausybe” (p. 383).
Felipe Gonsales, buvęs Ispanijos premjeras: ,,Vieninga valiuta – pats rimčiausias suverenios teisės atsisakymas nuo Romos sutarties pamatu Europos bendrijos sukūrimo momento…Kuomet kalbama, kad šis žingsnis veda prie politinės sąjungos, tai daro logišką išvadą, bet tuo pačiu išleidžia iš dėmesio kažką iš principo svarbaus. Išvada visiškai logiška, kadangi neįmanoma, žengus tokį žingsnį, neiti tolyn. Be dėmesio palieka tai, kad sprendimas iš esmės politinis, nes jo prasmė yra atsisakymas nuo svarbiausio suvereniteto, kuriuo naudojai mūsų nacionalinės valstybės, atributo” (p. 383).
Lionelis Žospenas, Prancūzijos premjeras: ,,Dabar mums reikalinga euro zonos ekonominė vyriausybė” (p. 383).
,,Be savos valiutos išleidimo ir jos valdymo (,,valdymu” aš suprantu sąlygų sukūrimu laisvam kurso svyravimui, kuris daugeliu atvejų yra pageidautinas). Ji daugiau negali nustatyti savo procentų dydį pagal savo sąlygas: tai už ją daro viršnacionalinė valdžia išeidama iš viršnacionalinių kriterijų” (p. 384).
,,…šalių stūmimas deleguoti priimti fiskalinius sprendimus europinei vadovybei neišvengiamai šalis-narius pavers į kažkokius ,,vietinius valdžios organus”. Tai bus ,,Regionų Europos“, kaip tai įsivaizduoja Mastrichtas, sukūrimas” (p. 384).
Kalbama apie ES 60 tūkst. karių korpuso sudarymą. Tam reikės 200 tūkst. rezervistų.
Helmutas Kolis, buvęs Vokietijos kancleris: ,,Šio šimtmečio pabaigoje turi būti padėtas Jungtinių Europos Valstijų pamatas” (Kalba Harvardo universitete, ,,Boston Globe”, 1990 m. birželio 8, p. 389).
,,Savo esme ji – klasikinė utopija, monumentas intelektualų tuštybei, programa, pasmerkta žlugti, – neaiškus tik galutinių nuostolių dydis” (p. 390).
,,Neeuropinėms šalims, pirmiausia Amerikai, liks tik pagal galimybes sušvelninti tą žalą, kuria su savimi neša naujoji Europa, o po to, kai beprotystė praeis, – o taip ir įvyks dėl bendro intereso nebuvimo, – padėti surinkti skeveldras“ (p. 390).
Ekskancleris Helmutas Kolis: ,,Reikia padaryti viską būtina, kad europinio traukinio nebūtų leista sustabdyti” (,,Daily Telegraph”, 5 June 1992; p. 391).
Čerčilis: ,,Mes su Europa, bet ne joje. Mes surišti, bet ne jos sudėtyje. Mes suinteresuoti ir asocijuoti, bet ne prijungti” (p. 293).
Šarlis de Golis sakė, kad jis: ,,…prieš sujungtą Europą; ši idėja nenaudinga, neprotinga ir nepageidautina, o jos pasekme gali būti materialistinė, bedvasė masė, kurioje nėra vietos idealizmui…Nacionalinį Europos šalių savitumą būtina išlaikyti” (p. 396).
,,Žvilgtelėjus atgal supranti: Inokas Pauelas, tai metais tvirtinęs, kad įstojimas į Bendrąją rinką galų gale nenuveda prie ekonominių problemų išsprendimų, o prie neleistino suvereniteto praradimo, buvo visiškai teisus” (p. 399).
Eduardas Hitas 1970-02-25 kalbėjo: ,,Tai nebus federacinės Europos sukūrimo projektas…bendrija nėra provincijų ar šalių federacija. Tai didžiųjų ir pripažintų valstybių Bendrija, kurioje kiekviena turi savo individualumą ir tradicijas…Klausimo apie kokio nors nacionalinio suvereniteto sugriovimą paprasčiausiai nėra…’’ (p. 400).
Eduardas Hitas 1971-07-15, atsisveikinimo kalboje bendruomenių rūmuose kalbėjo: ,, Mano pasididžiavimas yra Jungtinės karalystės įstojimas į Europos bendriją…Dabartinis pasaulis įrodo, kad mes turime pasidalinti savo suverenitetą su mūsų europiniais kaimynais. Aš neabejoju tuo, kad susijungusi Europa egzistuos amžinai” (p.401).
,,Tarpusavio standartų pripažinimas, o kai kuriais atvejais jų skaičiaus minimizavimas, priimtinas tik ta apimtimi, kuria tai palengvina prekybą. Kuomet harmonizacija pradeda siekti kitų tikslų, ji tampa brangiai kainuojančiu ir biurokratiniu užsiėmimu. Jeigu harmonizacija neapsiriboja techniniais standartais ir dokumentacija, o pradedama išplėsti į darbo įstatymleidystę, ji veikia ekonomikai ypatingai žlugdančiai. Tai vyksta todėl, kad lenktyniavimas tarp šalių sudarant labiausiai palankias tarptautines sąlygas vystant verslą tampa galingu ekonominio progreso varikliu. Pakanka tik pasmaugti tą lenktyniavimą, ir europinės vyriausybės be svyravimo žengs išlaidų padidinimo keliu. Rezultatas gali būti tik vienas – kapitalo ir talentų bėgimas į neeuropines šalis. Viską vainikuoja, žinoma, į jokius rėmus netelpantį demokratijos sunaikinimą, kuomet prieš nieką neatsakantis viršnacionalinės valdžios organas sprendžia klausimus, kurie pagal visus matmenis privalo priklausyti nacionalinių vyriausybių žinioje” (p. 407).
,,Sutartis [Mastrichto,- vertėjo paaiškinimas] įvedė sąvoką ,,europiečio pilietybė” ir vieningą politiką gynybos sferoje, ,,kuri ilgainiui gali vesti prie bendros gynybos sistemos sukūrimo”. Be to buvo sukurtas taip vadinamasis ,,Regionų komitetas”, esantis ne kuo kitu, kaip dar vienu bandymu iš apačios pažeisti nacionalinių valstybių suverenitetą. Didžiosios Britanijos atsisakymas nuo socialinio skyriaus Europos komisijai nesutrukdė didesne ar mažesne sėkme šaliai primesti dideles socialines išlaidas” (p. 410).
,,Didžiosios Britanijos partneriai po to prieš mūsų valią primetė Europai ekonominės valiutinės sąjungos idėją” (p. 411).
,,Pergalė, kuri, kaip atrodė Džonui, buvo pasiekta Mastrichte ,,subsidiarumo” principo palaikymo pagrindu, numatančiu, kad aukščiausias valdžios organas neprivalo priimti sprendimų klausimais, kurie gali būti sprendžiami labiau žemesniame lygyje, išties neatvedė į Europą, kur valdžia priklauso nacionalinėms vyriausybėms. Ir niekuomet nenuves. Dar viena išdavystė” (p. 411).
,,…juo daugiau valdžios pereina iš nacionalinių valstybių Briuseliui, tuo sunkiau atmesti arba vetuoti tas naujas priemones, kurios kenkia mūsų interesams” (p. 412).
,,Dėl taip vadinamojo Liuksemburgo kompromiso, t.y. susitarimo apie galimybę valstybei pasinaudoti veto teise esant principinei grėsmei jos nacionaliniams interesams, tai ji visais požymiais, dabar visiškai užmiršta” (p. 412),
,,Konservatorių partijos požiūris pastaraisiais metais išreiškiamas šūkiu: ,,Europoje, bet ne po jos padu” (p. 412).
,,Konservatorių partija į būsimuosius rinkimus privalo eiti su pažadu išsaugoti funtą sterlingą – taip pat kaip ji žada mūsų laisvę ir suverenitetą – amžinai” (p. 413).
,,Priežastis kodėl turi būti būtent taip, o ne kitaip, akivaizdi kiekvienam britų patriotui. Kaip aš jau pastebėjau ankstesnėje dalyje, teisė emituoti valiutą ir ją valdyti – fundamentalus suvereniteto atributas. Suverenitetas, savo ruožtu, – būtina, nors ir nepakankama sąlyga išsaugoti laisvę ir demokratiją. Nepakankama ji ir dėl to, kad vyriausybė, esanti valdžioje, gali tapti tironiška arba autoritarinė. Ir beje, suverenitetas – būtina sąlyga, kadangi jeigu vyriausybė neturi tikrų įgaliojimų ir valdžios, t.y. nėra reali vyriausybė, apie konstitucijos nuostatų laikymąsi negali būti ir kalbos, o demokratinis mandatas praranda savo prasmę” (p. 413).
,,Viena visiškai aišku: valiutos emitavimo teisės kartu su kitais įgaliojimais yra perdavimas Europos Sąjungai yra svarbus suvereniteto praradimo žingsnis. Kartu smogiamas naikinantis smūgis demokratijai” (p. 413).
,,…Mastrichto sutartis, kuri įveda vieningą europinę valiutą, neturi nuostatų, numatančių išėjimą iš jos” (p. 414).
,,Tuometinis ekonominės ir valiutinės sąjungos Europos komisaras Iv Tibo de Silgi išreiškė visuotinai priimtą požiūrį tiesiai pasakydamas: ,,Sutartyje nėra nuostatos, numatančios šalies, kuri prisijungė prie valiutinės sąjungos, išstojimo teisės. Išstojimo procedūros nėra. Būtent dėl to jūs turite absoliučiai įsitikinę savo sprendimo teisingumu, kai įstojate” (p. 415).
,,Aš absoliučiai įsitikinusi. Mes neprivalome įstoti” (p. 415).
,,Ir taip yra labai svarios principinė politinės ir konstitucinės priežastys dėl kurių Didžiajai Britanijai nereikia pereiti prie euro. Be to yra daugybė ekonominių priežasčių” (p. 415).
Išvados:
,,Funto sterlingo atsisakymas nuves prie esminių Didžiosios Britanijos teisių pažeidimo tvarkant savo reikalus ir, tokiu būdu, smogs neleistinai demokratijai” (p. 419).
,,Numatoma ekonominė nauda dėl euro įvedimo arba neegzistuoja, arba nežymūs, arba galimi gauti kitomis priemonėmis” (p. 419).
,,Didžioji Britanija patiria žymiau jaučiamą ekonominę žalą dėl euro įvedimo negu bet kuri kita europinė šalis” (p. 419).
,,Didžioji Britanija negali net įsivaizduoti galimumo atsisakyti funto” (p. 419).
10 knygos skyrius vadinasi: ,,Didžioji Britanija: laikas peržiūrėti santykius”.
,,Euroentuziastai suvokia, kad vienintelis jų šansas laimėti referendumą dėl euro – tai viską pateikti taip, tarytum kalba eina apie narystę ES. Regimai jie rengiasi griebtis senos panikos kūrimo taktikos, kuri su pasisekimu buvo panaudota 1957 metais, kuomet žymi dauguma balsavo už narystę Europos bendrijoje” (p. 420).
,,Tai, žinoma, begėdiška apgaulė. Ką ten europiniai komisarai ir proeuropietiški politikai bekalbėtų, visiškai aišku, kad sprendimas įvesti arba neįvesti vieningą valiutą neturi įtakos Didžiosios Britanijos teisei kaip ES narei, įtvirtintomis įvairiomis europinėmis sutartimis. Egzistuoja vienas momentas, kurį euroentuziastai turėtų įvertinti visu rimtumu. Spekuliacija tuo, kad euro atsisakymas reikš ES atsisakymą gali juos pastatyti į labai nepatogią padėtį, jeigu nesurinks reikiamo balsų skaičiaus. Tokiu atveju rezultatai visiškai pamatuotai bus priimti kaip mandatas peržiūrėti Didžiosios Britanijos ir ES santykius, tame skaičiuje ir vienšališką išstojimą. Mane pilnai tenkintų toks variantas” (p. 421).
,,Euro koncepcija aiškiau už bet ką parodo kryptį, kuria tie, kurie yra valdžioje Europoje, numatę judėti: tai federacinė viršvalstybė. Vieninga europinė valiuta – eilinis viršvalstybės elementas greta europinės teisinės sistemos, europinės užsienio politikos, europinės kariuomenės, europinio parlamento ir europinės vyriausybės. (p. 421).Ta prasme debatai dėl euro yra ne kas kita, kaip dalis plintančių, būtinų ir seniai pribrendusių debatų dėl Didžiosios Britanijos santykio su ES, kuri greitai virsta kažkuo daugiau, negu paprasta sąjunga” (p. 421).
Nuo įstojimo į Europos bendriją Didžioji Britanija įnešė 54,7 milijardo svarų sterlingų.
,,Aš pilnai sutinku su buvusiu finansų ministru Normanu Lamontu (dabar lordu), kuris pastebėjo, kad tai ,,primena priešrinkiminį San Paulo Brazilijoje mero lozungą; ,,Aš vagiu, bet dalį pavogto grąžinu” (p. 422).
,,Jeigu mes susiduriame su mus netenkinančiu požiūriu į save, bet neturime galimybių tai pakeisti, ir jeigu tuo pastoviai siaurina mūsų teisę saviavaldai, tai, mano požiūriu, pakankamas pagrindas atsisakyti nuo tolimesnės integracijos su Europa” (p. 425).
,,Išties aš įsitikinusi: jeigu europinių šalių politikai bešališkai ir supratingai norėtų išsiaiškinti, jie atrastų, kad tų šalių interesai taip pat ,,skirtingi” ir iš esmės vieni kitiems prieštarauja. Beje, euro teritorijoje tai ne kas kita kaip erezija ir euroinkvizicija labai greitai užkurtų politinius laidotuvių laužus. Bet kuriuo atveju, kaip tai suprato dar de Golis, Britanijos ekonomika ir geopolitiniai interesai unikalūs ir unikaliu būdu skiriasi nuo europietiškų. Šito nematyti ir imtis mažiausio bendro europinio rodiklio – gili klaida” (p. 425).
,,Europa kaip tarptautinės arenos žaidėjos vaidmuo nepavydėtinas. Tai milžinas molinėmis kojomis, kurio veržlūs bandymai pasiekti rimto požiūrio sau sukelia juoką. Jos silpna valiuta ir inertiška bei nelanksti ekonomika žymiu mastu besiremianti slaptu protekcionizmu. Jos mažėjantys ir senstantys gyventojai ir, išskyrus Didžiąją Britaniją, karines pajėgas negalima vertinti įspūdingomis. Ir, pagaliau, išskyrus Didžiąją Britaniją, neturi diplomatijos sistemos” (p. 425).
,,Mes turime siekti daugiavariantinės Europos, kurioje šalių grupės, tokios kaip Šengeno grupė, gali būti skirtinguose kooperacijos ir integracijos lygiuose. Žinoma, tokia struktūra neturės milimetrinio popieriaus tikslumo. Vienok ji galės savyje apimti visą postkomunistinės Europos įvairovę” (p. 426).
,,Aš, pavyzdžiui, pasiūliau ,,įstatymo pataisą dėl Europos Bendrijos, nustatančią parlamento sprendimų primatą visiems Bendrijos įstatymams su aiškiu nustatymu nepripažinti Bendrijos įstatymų. Tarp kitų pasiūlymų buvo ir ,, sąrašas ginamų klausimų, kuriais sprendimus priimti gali tik parlamentas, įskaitant konstitucinės sandaros ir gynybos klausimus” (p. 427).
,,Sutartys, pasirašytos Amsterdame ir Nicoje, palengvina federalizacijos projekto įgyvendinimą. Artimiausiai ateičiai Didžioji Britanija gavo vyriausybę, kuri pasirengusi aukoti suverenitetą dar didesniu laipsniu ir aštriai pasisako prieš bet kokius bandymus jį atstatyti” (p. 428).
,,Būtent todėl aš manau, kad kalboms apie ,,keičiamą geometriją”, ,,lygius”, ,,daugiavariantiškumą”, ,,lanksčias sąlygas“ ir pan. Nereikia gaišti laiko. Perįtikinti nieko nepavyks. O, tarp kitko, to ir nereikia daryti” (p. 428).
,,Paprasčiausiai mes prisistatėme Europoje taip, kad tai dabar neleidžia mums pasinaudoti savais pranašumais” (p. 428).
,,Regimai daugiausia Didžioji Britanija įstojant į ES prarado žvejybos sferoje” (p. 428).
Didžioji Britanija neleido Ispanijai laisvai žvejoti prie savo krantų. Europos teismas kompanijos Factortame byloje 2001 m. 97 Ispanijos žvejams priteisė 55 mln. funtų sterlingų, nes teismas nustatė jog Britanijos 1988 m. komercinės žvejybos įstatymas diskriminavo ispanus.
1992 m. Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas su ES pasirašė Europos ekonominę zoną. Joje laisvai prekiaujama su ES, t.y. laisvas prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas, bet ji nepriklauso muitų sąjungai, vieningai žemės ūkio, finansinei ir užsienio politikai ir nėra kitų europinių teisinių-biurokratinių dalykėlių.
Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (NAFTA), kuriam priklauso JAV, Kanada ir Meksika be laisvo žmonių judėjimo. Šveicarija veda laisvą prekybą su ES pasirašius per 150 dvišalių susitarimų.
Norvegija 1972 ir 1994 metais pagrindinai dėl nenoro atiduoti savo žuvų resursų, atsisakė įstoti į ES.
,,Bet kokiomis derybų dėl santykių su ES pakeitimo Britanijos parlamentas privalo susigrąžinti savo įgaliojimus, kuriuos prarado pagal Romos sutarties sąlygas ir paskesnius jo pakeitimus, o taip pat dėl Europos teismo ir kartu veikiančio Britanijos sprendimų. Be parlamentinio suvereniteto atkūrimo mūsų santykiai su Europa negali būti patenkinami”.
,,…tarptautinė teisė mūsų vidaus teise suprantama kaip skirtinga sistema” (p. 440).
,,…Didžioji Britanija turi teisę išstoti iš ES ar pakeisti savo santykius su ja, kadangi parlamentas bet kuriuo metu savo nuožiūra gali nutraukti bendrijos įstatymų vykdymą britų teismuose” (p.441).
,,Vargu ar rasis žmogus, kuris į įstatymą žiūrėtų su didesne pagarba negu aš. Bet kartu įstatymas įgys realią galią, jeigu jis ras atgarsį žmonių širdyse ir protuose. Galų gale suvereniteto buvimas ar nebuvimas priklauso nuo konstitucinės šalies valdžios, garantuojančios piliečių lojalumą arba (britų sistemoje) pavaldinių paklusnumą” (p. 441).
,,Ir vis tik galima neabejoti: Didžiosios Britanijos gyventojai pavaldi konstituciškai išrinktai vyriausybei, o ne ES vadovybei”. Kol yra tokia padėtis, tradicinė parlamento nepriklausomybės doktrina (arba, tiksliau, monarcho parlamente) veikia. Tuo išsaugoma absoliuti parlamento teisė priiminėti arba atmesti įstatymus” (p. 441).
,,Ateitis visiškai aiškiai parodys, kad toks nereikalingas ir sveikam protui prieštaraujantis projektas, kaip europinės viršvalstybės sukūrimas, negali būti niekuo kitu kaip tik didžiausiu dabartinės epochos neprotingumu” (p. 441).
,,Mes, Didžiojoje Britanijoje, privalome iš esmės permąstyti mūsų santykius su ES ir peržiūrėti dalyvavimo sąlygas joje tam, kad apgintume mūsų nacionalinius interesus ir suverenitetą” (p. 442).
2014-01-10
Pasinaudota informacija internete