Aktualijos

Ultimatumas

Written by admin · 4 min read

Lietuvos signatarai susirūpino, o ne Lietuvos valdžia, kad lenkakalbiai ruošiasi labai  skambia forma paminėti Lenkijos ultimatumo Lietuvai datą. Signatarai renka parašus po reikalavimu imtis priemonių užkirsti kelią galimai tarptautinei provokacijai prie Seimo rūmų šį kovo 17 dienos sekmadienį. Signatarai kviečia visuomenę į pilietiškumo akciją, apginti Lietuvos garbę ir orumą, bei sutrukdyti eilinį Lenkijos politinį išpuolį prieš Lietuvą.

Prisiminkime visi Lenkijos ultimatumo esmę, prasmę, siekius ir rezultatus.
1938 m. kovo 17 dieną Lenkija įteikė ultimatumą Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo, ignoruodama Želigovskio akcijos būtiną politinį įvertinimą, vykdomą užimtose teritorijose prievartinį lietuvių polonizacijos procesą bei smurtą, lietuviškos spaudos bei mokyklų persekiojimą ir netgi lietuviškų pamaldų uždraudimą bažnyčiose!!!
Įvertinusi didėjančią politinę įtampą Europoje dėl Vokietijos drastiško prisijungimo Austriją prie savo teritorijos, dėl Lenkijos bičiulystės tiek su Stalinu, tiek su Hitleriu, Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Tačiau didžiosios kaimynės santykiai ir elgesys okupuotoje  Rytų Lietuvoje nuo to nei kiek nepagerėjo.
Pačios geranoriškiausios nuolaidos neduoda norimų rezultatų, neįvertinus praeities. Juk visi krikščionys žino – pirma nuodėmių išpažinimas, antra – gailėjimasis ir tik po to  – atleidimas.
Istorija patvirtino šio, krikščioniškas dogmas pažeidusio ultimatumo priėmimo neteisingumą dar blogesnėmis pasekmėmis – prasidėjęs II Pasaulinis karas ir jo gelmėse užgimusi Armija Krajova bei jos įvykdytas lietuvių genocidas.
Jau matome besitęsiančią melo grandinėlę Lietuvos-Lenkijos santykiuose, savo pradžia siekiančią LDK laikus, kai Lenkija visokiomis vedybų priedagomis stengėsi prisjungti Lietuvos teritorijų dalis prie Lenkijos valstybės pagal subordinacijos kriterijus – kunigaikštystę prie karūnos! Tarpukaryje Želigovskio akcija Rytų Lietuvos dalį prijungė prie Lenkijos. O šios akcijos nėįvertinimas tikruoju vardu – okupacija – šiandien, atstačius Lietuvos nepriklausomybė, iškart suformavo autonomijos kūrimo siekį.
Buvo bandyta sudaryti sąlygas normaliems Lietuvos-Lenkijos tarpusavio santykiams, pasirašant 1994 m. bendradarbiavimo sutartį, bet ir vėlei „politkorektiškai“ nutylėti patys svarbiausi tiek nūdienos (Želigovskio akcija ir Armija Krajova), tiek ir istoriniai (Lenkijos valstybės „pasislinkusios“ sienos LDK laikais) faktai, jų įvertinimas ir to įvertinimo pasekmės.
Na, iš neišpažintų nuodėmių niekiap negali gimti atleidimas, o iš neteisybės –  negali gimti teisė.Todėl, neįtvirtinus pamatinių teisių, Lietuvos-Lenkijos santykiai ir toliau vyniojosi besikryžiuojant priešingoms nuostatoms be jokių perspektyvų į geranoriškumą, o tik stengiantis laimėti kuo didesnį privilegijų arsenalą.
Atrodo Popiežiaus vizitas, savarankiškos Lietuvos bažnyčios įteisinimas bei tiesioginis lenkakalbių įvardinimas Lietuvos (o ne Lenkijos) lenkais, turėjo bent jau moralinėje plotmėje pristabdyti kurstomas lenkinimo aistras. Didesnė dalis lenkakalbių suprato Popiežiaus išdėstytų tiesų esmę – tai rodo ir balsavimo Rytų Lietuvoje skaičiai – tik apie 40% balsuotojų palaiko V.Tomaševskio vykdomą politiką. Tačiau mažesnioji dalis ir toliau kūrena neapykantos ugnį.
Tą mažumą palaiko Lenkijos uždienio politikos nusistatyti prioritetai Lietuvoje, vykdomi aukščiausiu lygiu tiek formuojant „politkorektiškas“ sutartis, tiek ugdant Rytų Lietuvoje savo elektoratą, pradedant „lenkų korta“ ir nebaigiant kultūrine integracija. Tiesą pasakius, netgi nevengiant drastiškų priemonių…
O kodėl gi ne, jei Lietuvos valdžia nuolaidžiauja?
Antai, vietoje to, kad įvertinti Lietuvos okupaciją, Armijos Krajovos vykdytą genocidą, o jų vadus bei jų talkininkus viešai nuteisti, pagal Niurnbergo proceso pavyzdį, Vilniaus rajono ir 3 Rytų Lietuvos rajonai atšventė Armijos Krajovos „tariamas pergales“ su visais karinio parado atributais, susitikimais su rajono gyventojais ir agitacinėmis kalbomis.
O Lietuvos valdžia nesiėmė jokių reikalingų priemonių tokiai neregėtai svetimos valstybės (Lenkijos) karinei akcijai mūsų teritorijoje!!! Maža to, apskundus šį faktą ir ne bet kam, o Pasaulinį garsą turinčio Sąjūdžio bei Lietuvos laisvės kovotojų organizacijoms Lietuvos generalinei prokuratūrai, gautas atsisakymas kelti baudžiamąją bylą!!! Tai esą, buvę tik „kultūriniai-sportiniai“renginiai…
Panaši situacija nusimato ir šiemet kovo 17 dieną, būtent kurią numatė lenkakalbiai piketuoti prie Seimo neva už švietimo programų pataisas lenkiškose mokyklose. Ir leidimas renginiui duotas.
O faktinai, tai ano, 1938 m. kovo 17  dienos Lenkijos ultimatumo Lietuvai priminimas, o švietimo klausimai – tik priedanga.
Juk agresyvi Lenkijos užsienio politika ES Parlamente jau duoda teigiamų rezultatų, nes mūsiškiai europarlamentarai nesugeba (?), ar nemoka (!), ar nežino kaip atsikirsti?!!
Lenkų mažumų rūpesčio priedanga praktiškai reikalaujama privilegijų, kurias draudžia tiek Lietuvos Konstitucija, tiek ir Mažumų tarptautiniai įstatymai. O mūsiškiai europarlamentarai nesusivokia (?) paruošti pažymos apie lenkiškų mokyklų skaičių Lietuvoje, apie net lenkišką universitetą Lietuvoje, kurio neturi milijoninė lenkų bendruomenė JAV!!! Tuo tarpu Lenkijos atstovai jau patraukė į savo pusę kai kuriuos parlamentarus ir tie bombarduoja Lietuvą savo laiškais apie neva „nevykdomus įsipareigojimus“ lenkų tautinei mažumai.
Beje, Lenkija ar tik nesirūpina Rytų Lietuvos lenkų skundais tarptautiniuose teismuose prieš Lietuvą dėl rašybos lenkiškai? Kai šitokį rašymo būdą ES pripažino kaip šalies vidaus reikalą, Lenkija vistik tikisi pasiekti savo tikslų.
Ką veikia mūsų Užsienio reikalų ministerija šiuo reikalu?
Pati artimiausia grėsmė su įvairiomis komplikacijomis mūsų laukia kovo 17 dieną prie Seimo. Žinoma, kad iš Lenkijos į šį piketą atvažiuoja keli autobusai „palaikytojų“. Ko galime tikėts iš jų? Sportinių žaidynių metu tokie „palaikytojai-sirgaliai“ jau parodė savo galimybes. Argi ne akivaizdu, kad gali pasikartoti panaši situacija?
Gerai suplanuota, tinkamu rakursu nufilmuota ir per visą ES ar net Pasaulį nutransliuota bei atitinkamai pakomentuota?
Juk jau apjuodinti esame žydšaudžiavimu, nors 600 metų juos gynėme? Ar kas atšaukė šį melą?Nors „Pasaulio Teisuolio“ vardais apdovanoti  lietuviai yra II vietoje iš 34 valstybių sąrašo!!!
Tai dabar dar vienas purvo kibiras ruošiamas užpilti ant mūsų galvos lenkų mažumos skriaudimo vardu, nors pagal tarptautinius tyrimus esame pati tolerantiškiausia Tauta ES!
Argi nėra pakankamai administracinių priemonių išvengti tokių „sirgalių-palaikytojų“ įvažiavimo į Lietuvos teritoriją, nepraleidžiant per muitines buvusių muštynių stadionuose dalyvių – juk sąrašai yra policijos kompiuteriuose?! Galima ir be sąrašų tai datai nepraleisti iš Lenkijos turistų-keliauninkų į Lietuvą ir taip išvengti paruoštos konfontacijos, galima sutelkti pakankamai operatyvinių pajėgų prie Seimo atsargos dėlei, galima, galima, galima… Tačiau pats svarbiausias ginklas prieš provokatorius – tai mes patys, Tauta. Kaip mes elgsimės, ar išlaikysime savo orumą ir garbę bei rimtį?
Tačiau yra vilties, kad signatarų kreipimąsis dėl būtinų priemonių sustabdyti šią provokaciją duos gerų rezultatų, tačiau vistiek reikia pasiruošti ir Lietuvos pilietinei visuomenei. Juk tik visuomenės dėka Kovo 11-ąją buvo neleista demonstracijoje dalyvauti gėjams, prisidengusiems „Mažumų koalicijos“ vardu? Tik  visos Tautos pasipriešinimo dėka gėjai net „Koalicija“ nebepasitikėjo, o užlindo už „liberalizmo“ vėliavos ir šūkių bei pasitenkino „kermošava vakaruška“ skersgatvyje.
Reiškia, jei net valdžia leidžia, o Tauta – ne, tai nugali pilietinė visuomenė. Taip ir kovo 17-ąją, jei valdžia leido lenkų piketą prie Seimo, tai mes privalome neišsiprovokuoti – tylų tyliausia tyla šį renginį užblokuoti, o tik po jo, po lenkų piketo pareikšti ir savo tautinę tiesą.

Mons. Alfonsas Svarinskas, LR Atkuriamojo Seimo deputatas