Per TV rodomų FIFA pasaulio futbolo čempionato rungtynių pertraukas į televizijos ekraną išlenda kažkur matytas valkata, Katedros aikštėje porinantis, kad nėra nei išeivių, nei ateivių, yra viena tauta, laikas griauti šias netikras sienas ir statyti tiltus. Ir duria pirštu į Žemės gaublį, nurodydamas tų tiltų kryptį. Stačiai ideali globalios Lietuvos vizualizacija.
Kadangi klipas rodomas per visuomeninį transliuotoją LRT, tai yra pagrindinė oficiozinė idėja, kuria valdžia pasitinka Lietuvos atkurtos valstybės šimtmečio minėjimo kulminaciją – Dainų šventę. Žmonės kalba, kad tas, „kažkur matytas“, apšepęs senis, pasamdytas formuoti visuomenės nuomonę, ir įbrukęs R.Karbauskiui „nei išeivę, nei ateivę“ kultūros ministrę, kuri net šimtmečio jubiliejų įstengė paversti tuščiu fasadiniu renginiu. Ir gera proga pasipinigauti saviškiams, įgudusiems kurpti visokias instaliacijas, akcijas, aplikacijas, projektus, klipus, kuriuos užmiršime jau rytojaus dieną. Ministrės komanda net Dainų šventę įkinkė globalios Lietuvos propagandai.
O juk UNESCO lietuvių Dainų šventę paskelbė Žmonijos žodžio ir nematerialinės kultūros paveldo šedevru. Pirmiausia chore per bendrą dainą lietuviai pasijuto tauta – tai XIX- XXa. lietuviškų vakarų 30 metų trukęs Sąjūdis, kurio neatskiriama dalis, šalia mėgėjų teatro, buvo chorinis dainavimas, ypač gražias tradicijas turėjęs Mažojoje Lietuvoje („Birutės“ draugija, Vydūno Tilžės Giedotojų draugija). Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio ir kitų nuzikos korifėjų išpuoselėtos chorinės kultūros vainikas – Dainų šventė.
Chorinė kultūra visuomet buvo Lietuvos pasididžiavimas, savo lygį išlaikė net okupacijos metais. Dainų šventes kas penkerius metus priverstinėje emigracijoje rengdavo ir pasaulio lietuviai – jiems Dainų šventės buvo kaip lietuviškos tapatybės ir bendrystės paliudijimas, Lietuvos prisiminimas ir pažadas į ją sugrįžti.
Nors Dainų šventė priklauso Žmonijos kultūros paveldui, tai jos neapsaugojo nuo visokeriopų modernizacijų, net radikalaus šventės struktūros keitimo. Spėčiau, šiemet prikergtu miuziklu ir kitokiomis naujovėmis dangstoma atsivėrusi bauginanti tuštuma. Lietuvių chorinės kultūros katastrofiškas nuosmukis, apie kurį prieš Dainų šventę prabilo maestro Petras Bingelis.
Lietuvoje faktiškai nebelieka mėgėjų chorų, išskyrus bažnyčių parapijas. Todėl šią skylę Dainų šventėje bandoma paslėpti keliais profesionaliais chorais ir modernia garso stiprinimo aparatūra. Bet ar bus išsaugota tautą telkianti ir įkvepianti Dainų šventės dvasia? Ar Lietuva dar dainų kraštas, kur „po kaimus skamba Birutės daina“?
Ne ką geresni ir kiti Lietuvos materialinės ir ne materialinės kultūros paveldo reikalai. Antai, praradusi kantrybę, karčią teisybę apie kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson nekompetenciją, sukeltą kultūros įstaigų tinklo chaosą, griaunamą kultūros paveldo sistemą išdrožė paveldosaugos profesionalė Diana Varnaitė.
Kad ši nežinia iš kur atsibasčiusi „nei išeivė, nei ateivė“ yra atsitiktinis kultūroje žmogus, akivaizdu iš įkarščio, su kuriuo ministrė nusitvėrė kultūros įstaigų vadovų rotacijos idėjos. Kultūra itin susijusi su žmogaus asmeniu, jo nepakartojamomis kūrybinėmis galiomis, todėl čia veikia kiti principai, nei ūkinės gamybos ar verslo vienetuose. Pagal europietišką – ir smetoniškos Lietuvos – tradiciją valstybės teatrų ir muziejų direktoriais skiriami garbingiausi tautos autoritetai. Jeigu būtų buvusi L.Ruokytės-Jonsson valia, V.Šekspyras, Moljeras, K.Stanislavskis, P.Brukas ar J.Grotovskis savo teatrams būtų galėję vadovauti tik dvi kadencijas.
Visu gražumu kultūros ministrės veidas atsiskleidė batalijose dėl Lukiškių aikštės. Jai ir jos „nei išeivių, nei ateivių“ – globalistų legionui „Laisvės karys“ (Vytis) valstybės sostinės centre buvo kaip kipšams švęstas vanduo. Patyliukais laiminant mielam „orų berniukui“ Vilniaus merui R.Šimašiui ir sostinės vyriausiajam architektui M.Pakalniui (nūnai paaukštintam iki departamento direktoriaus, matyt, už nuožmų Vilniaus paveldo naikinimą), šiuolaikiniai nomadai ir mankurtai išgujo „Laisvės karį“ į Kauną, kuris išskėstomis rankomis priėmė šią Lietuvos žmonių dovaną savo atkurtos valstybės šimtmečiui.