Iš karto prisipažįstu – pavadinimas visiškai beprasmis, nes negali būti pasaulio pabaigos (kaip ir komunizmo, tai panašūs reiškiniai) vienoje atskiroje šalyje. Todėl man beprasmis ir Seime susirinkusių apokaliptikų praėjusį šeštadienį įkurtas sąjūdis prieš Astravo AE.
Šiam sąjūdžiui prasmę suteiktų prisijungusios Latvija, Estija, Lenkija, Švedija, Suomija, o ypač Vokietija ir Prancūzija. Bet abiejų „Nord Stream’ų“ patirtis byloja, jog energijos kaina Europoje lemia viską. Sąjūdis vargiai toliau Seimo sienų pasklis ir todėl, kad jį skelbia tokie veikėjai kaip Sekmokas, vieno rašytojo metaforiškais žodžiais tariant, „net žvairas nuo amžino melavimo“. Tarp sąjūdžio steigėjų regėjome apsčiai veidų, rimtai prisidėjusių prie Lietuvos energetikos sužlugdymo ir Astravo AE statybos. Turėjusi stipriausią energetikos ūkį Baltijos kraštuose ir geriausius specialistus, galingus elektros energijos gamybos pajėgumus, Lietuva dabar gyvena iš kitų energetinės malonės.
Iki šiol klaidingai manoma, kad Astravo atominiam monstrui kelią atvėrė žlugęs „Leo.LT“ projektas ir nutrauktos derybos su „Hitachi“, kai galutinai paaiškėjo, kad Lietuva AE nestatys. Iš tikrųjų Astravo AE pradžios derėtų ieškoti kur kas anksčiau, bet ne vėliau kaip 2000-aisiais, kada Lietuva pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) ir pasirašė nelemtą ketvirtąjį protokolą, kuriuo įsipareigojo iki 2009 m. galutinai uždaryti Ignalinos AE. O istorija galėjo ir privalėjo būti visai kitokia.
Po 1996 m. konservatorių triuškinamai laimėtų Seimo rinkimų („Mes atėjome 100 metų“, – gyrėsi viena jų ministrė) Lietuvoje pasirodė Linas Kojelis, iškilaus JAV lietuvių katalikiškojo sparno veikėjo Juozo Kojelio sūnus, JAV prezidento Ronaldo Reigano (Reagan) buvęs ilgametis specialusis patarėjas (1981-1987 m.), atvežęs Lietuvai nuostabią dovaną – projektą „Power Bridge“. Taip vadinosi JAV ir Kanados kompanijų konsorciumas, kurį L.Kojelis, pasinaudodamas savo ryšiais ir pažintimis Amerikos valdžios ir verslo elito sluoksniuose, subūrė. Į konsorciumą dėjosi garsios JAV kompanijos: „The Stanton Group“, „Cal Energy“, „Duke Engineering“, dairėsi net Hjustono energetikos milžinas „Enron“ (tuo metu dar nė nesapnavęs savo būsimo bankroto). Projekto esmė buvo paprasta – per Lenkiją nutiesti į Vakarų Europą elektros tiltą ir pardavinėti ten pigią Ignalinos AE elektros energiją. Taip Lietuva su amerikiečiais ilgus dešimtmečius (iki šiol) Vakarų Europoje būtų dariusi gražų pinigą.
Iš pradžių viskas ėjosi kaip per sviestą – L.Kojelis ir JAV bendrovių konsorciumas buvo kone su duona ir druska sutikti „Lietuvos energijoje“, su kuria pasirašyti ketinimų protokolai ir sutartys, projektą laimino Lietuvos Vyriausybė, kurios paskelbtą tarptautinį konkursą laimėjo „Power Bridge“. Bet ūmai, dėl nesuprantamų priežasčių, projekto reikalai ėmė šlyti į blogąją pusę, L.Kojeliui, lyg įkyriam prašuoliui, užsitrenkė Lietuvos valdžios kabinetų durys: tėvas ir sūnus Kojeliai, tikri Lietuvos patriotai, tautos nedalios metais kovoję dėl jos laisvės, negalėjo suprasti, kodėl sava, konservatorių, Vyriausybė pradėjo jų kratytis iš tolo. Linas dar mėgino laikytis savo, nepasiduoti be kovos, tačiau galiausiai Lietuvoje viską praradęs, iki siūlo galo, moraliai ir finansiškai sugniuždytas grįžo į JAV, visiems laikams nusigręžęs nuo Lietuvos ir net lietuvybės.
Mat tuo metu Lietuvos valdžios sluoksniuose jau buvo žinoma, kad Ignalinos AE neturi ateities, jos pigios elektros energijos Vakarų Europoje ničniekas nelaukia, nes nuogąstaujama dėl kainų dempingo. Todėl Briuselis, prisidengdamas tariamu Ignalinos atominių reaktorių nesaugumu, spaus Lietuvą juos uždaryti. Nūnai akivaizdu, kad Ignalinos visiškai saugaus antrojo bloko laidotuvės buvo suplanuotos ne Briuselyje, o Maskvoje, kuri žūtbūt buvo suinteresuota pašalinti konkurentą ir kuriai tuo metu ES nuoširdžiai dirbo maskolbernis – brangus draugas Gerhardas Šrioderis, Vokietijos kancleris (1998-2005), prastūmęs „Nord Stream I“ ir už tai vėliau gavęs pelningą postą vienoje iš „Gazpromo“ dukterinių įmonių.
Įdomu, ar L.Kojelis žino, kad jo genialų projektą, kurį atstūmė Lietuva, nukopijavo ir įgyvendino Vladimiras Putinas ir „Rosatamas“? Tik amerikiečiai elektros tiltą per Lenkiją į Vakarų Europą būtų nutiesę už savo pinigus, mes tai padarėme savo ir ES lėšomis. Tiesa, šios linijos, kaip ir kabelio į Švediją, nepakanka, kad Lietuva prisijungtų prie kontinentinių elektros tinklų (mažiausiai reikia dar vienos tokios linijos per Lenkiją), tačiau visiškai pakanka Astravo AE pigios elektros energijos eksportui į Vakarų Europą ir Skandinaviją. Tai dar viena V.Putino įbrukta energetinės priklausomybės „adata“ godžiai ir trumparegei Europai. O Lietuva ir toliau lieka senojoje BRELL sistemoje, kurios valdymo pultas yra Maskvoje. Lietuva pasiruošusi Astravo atominės pabaisos eksploatacijai.
respublika.lt