Aktualijos

Verta prisiminti, ką rašėme prieš šešerius metus: L. Tautkuvienė, J. Karsokas. Nekeiskime tikrų laisvės simbolių popierine gėle

Written by Redakcija · 2 min read
Alkas.lt koliažas
Alkas.lt koliažas

Artėja Sausio 13–oji – Lietuvos Laisvės gynėjų diena. Tai pagarba,

atmintis žuvusiems už Lietuvos Laisvę. Prieš 25–erius metus, tą šaltą

Sausio naktį prie Lietuvos Televizijos bokšto žuvo mūsų tautiečiai,

žuvo, kad mes gyventume laisvi ir laimingi… Jie paaukojo savo

jaunus gyvenimus už mūsų gyvenimą.

Prisiminkime – tais laisvėjimo metais, kai rinkomės į Vingio parką,

stovėjome Baltijos kelyje, gynėme Vilniaus Spaudos rūmus, Aukščiausiąją

Tarybą, Lietuvos RTV komitetą, TV bokštą ar radijo stotį Kauno Lapėse,

mūsų nuostabi Trispalvė plevėsavo visur. Juk ji – Lietuvos Laisvės, laisvos

Nepriklausomos šalies simbolis. Su Trispalve, Lietuvos Vyčiu, Gedimino

stulpais ir tautine daina iškovojome Laisvę.

Lankome  žuvusiųjų kapus, padedame gėlių, uždegame žvakeles. Tai ne

akcija, tai ilgaamžė padėkos diena tiems, kurie pasiaukojo vardan Lietuvos…

Tai ir įpareigojimas mums, likusiems gyventi, saugoti jų atminimą.

Pagarbiai, su trimis spalvomis, nieko bendro neturinčiomis su

popierine žydra neužmirštuole.

Lietuvių tautosakoje – išlikusiose liaudies dainose, padavimuose, legendose

ar net pasakose  nesutiksite „neužmirštuolės“. „Nezabudka“ (neužmirštuolė –

rusų k.) sutinkama kaimynų dainose. Mūsų – rūta, lelijėlė, šalavijas, mėta.

Sudūvių moterys nuostabias prijuostes iškaišydavo tulpėmis, aukštaitės,

dzūkės – įausdavo kačpedėlius. Nėra neužmirštuolės. Nėra. Ji dirbtina, ta

popierinė, kurią siūlo išsikirpti „akcijai“…

Tokia ar kitokia akcija – tai panieka žuvusiesiems, jų idealams. Tai noras trinti

Tautos istorinę atmintį. Dėkui Dievui, tik dvidešimt tūkstančių atsirado, kuriems

tas pats ką prisisegti. Ir kaip nebūtų skaudu, jų tarpe – Politinių kalinių ir

tremtinių sąjunga, Sausio 13–osios brolija, Tautinė lietuvių studentų

korporacija „Neo–Lithuania“ ir t.t. Kas jiems vadovauja? Kodėl paniekinama

Trispalvė?! Na, nebuvote Baltijos kelyje, negynėte Aukščiausiosios Tarybos,

spaudos rūmų, TV bokšto. Tie, kurie buvo penkerių ir sėdėjo prie TV ekranų

su seneliais, laukdami kurion pusėn nusvirs svarstyklių lėkštė, kurie kovojo ,,savus

karus”, suprantama, neturi jokių sentimentų Trispalvei, gal net ir nekenčia jos

– juk nelaikė savosiose rankose, kaip tas jaunimas, susirinkęs į 1988 m. trijų

pabaltijo šalių tradicinę studentų dainų šventę „Gaudeamus“ Vilniuje. Kai Vingio

parke studentai, vieni kitiems per rankas perduodami, iškėlė trijų respublikų

tautines vėliavas, o Žalgirio stadione suplevėsavo didžiulė trispalvė, smagus

buvo vaizdas, kaip susijaudinę lakstė komjaunimo, partijos komitetų veikėjai

kartu su milicininkais, stengdamiesi išplėšti, atimti…  Kokia baisi jiems tada

atrodė Trispalvė. Dabar, kai pamatai tuos pačius „veikėjus“, per naktį išvertusius

kailius ir sakančius skambias patriotines kalbas, supranti, kodėl jie segasi žydrą

popieriuką, panašų į gėlę. O ką mes jaučiame žuvusiųjų artimieji ar Aukščiausiosios

Tarybos, TV bokšto gynėjai? Gėdą – juk išduodamas svarbiausias Laisvės simbolis –

Trispalvė ir siūlomas pakaitalas – žydras popieriukas. Trispalvę lietuviai išsaugojo

Sibire, Trispalvė išliko išeivijoje – be jos ir tik su ja – visos šventės, paminėjimai,

demonstracijos. Gal šiai dienai daliai valdančiųjų Trispalvė kaip ir A.M. Brazauskui

1988 m.,tėra skuduras, prie kurio jis negalėjo kalbėti, todėl  mielai keičiama į

žydruolę? Bet kodėl tie, kurie vardan Trispalvės, Gedimino stulpų ar Vyčio atėjo į

Sąjūdį, su juo ir  į Nepriklausomybę, iškeitė Laisvės simbolį į popieriuką?!

Gėda ir skaudu už prof. Vyt. Landsbergį ir jo sekėjus – juk nedera prie tautinio

kaklaryšio kažkokia nezabudka. Kviečiame sustoti ir pamąstyti – žuvusiems

Trispalvė buvo svarbiausias Laisvės simbolis. Todėl nesisekite žydros nezabudkos.

Nesisekite. Sausio 13–oji – tai mūsų Laisvė, aplaistyta raudonu žuvusiųjų krauju.

Laikas pasakyti, kad karalius nuogas – tik tiems, kurių nebuvo tas šaltas naktis

prie  Seimo, TV bokšto ar Kauno Lapėse, tiems nesvarbu ką prisisegsi prie krūtinės.

Nepamirškime – Lietuvio širdyje brangiausios spalvos trys:
Geltona spalva – tai saulė
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona – tai mūsų kraujas
Kartu jos – tai Lietuva.

Tito Masiulio, žuvusio Sausio  prie TV bokšto teta,
Ligija Tautkuvienė,
Sausio 13–osios  medalininkas, Lietuvos TV bokšto gynėjas

Juozas Karsokas

Vilnius– Čikaga

2016-01-06