Lietuva įeis į Europos istoriją kaip isteriškiausia eurą įsivedusi šalis. Kokių tik perlų neišgirdome reklamuojant eurą. Nuo tokių nesąmonių kaip kad eurą įsivedusi Lietuva tapo Europa (vargšė D.Britanija, Danija ir Švedija, ką jau kalbėti apie Norvegiją, – jos amžiams taip ir liks prie Magadano, ar ne ministre R.Šadžiau?) iki tokių baltos kumelės sapnų, kaip „į Lietuvą ims plūsti investicijos“ (įdomu, kodėl?), ar superinio tautinės politinės minties posūkio, kad euras pažabos lietuvišką populizmą.
Gal prezidentė tada pasakytų, o kas po euro įvedimo padės mums pažaboti Graikijos, Italijos, Ispanijos ar tos pačios Prancūzijos populizmą? Kurio kaina neabejotinai bus didesnė.
Klausimas retorinis. Tad kas pasikeitė? Kas pasikeis po to, kai Lietuva nuo 1:3,4528 euro pereis prie 1 euro?
Niekas. Tai kodėl isterija jau pasiekė tokį lygį, kad restorane už kotletą jau prašo ne 17 ar 18 Lt, o 17,2456 Lt ar panašiai, o už kavą 4,2456 Lt?
Regis, paskutiniai valstybinės išminties likučiai yra mesti tik tam, kad Lietuva sukurtų fantasmagoriškus valgiaraščius, kuriuose kainos yra nurodomos patentuotų mišiugenų išgalvotais skaičiais.
Kokia, po velnių, mums nauda iš to, kad Lietuvos bankas visiems mums (tiems, kurie turi du telefonus – dukart) atsiuntė SMS su „pritrenkiančia“ žinia, jog euras lygus 3,4528 Lt? Be to, žinoma, kad pinigėlio susižers „Omnitel“, „Tele-2“ ir “Bitė”? Už mūsų pinigus. Kurių išmetimas kaip į balą metinę infliaciją padidins 0,0000001 ar panš. procento.
Jei laimė vis dėlto piniguose, tai jau tikrai ne jų pavadinime, kaip bandoma mums pačiu kvailiausiu būdu įteigti, o vis dėlto jų kiekyje. Kaip ir buvo per amžius – ar tai buvo auksinas, rublis ar litas.
Kai 1993-iųjų birželį Lietuva įsivedė litą, nebuvo nei urzgimo apie nesąžiningus verslininkus, nei kainų perskaičiavimo milijoninėmis dalimis po kablelio, nei valstybinio opričnikų gąsdinimo pragaro bausmėmis už nuklydimą nuo kainos per vieną tūkstantąją cento.
Jei kas pamena, tai centrinio banko valdybos pirmininkas R.Visokavičius tada pakalbėjo per Lietuvos teelviziją, pranešė gerąją naujieną, kad nuo rytdienos jau bus litas (nors puikiai buvo galima apsieiti ir be to, bet juk neatimsi aukštam ponui galimybės pasipuikuoti prieš tautą), ir tuo viskas pasibaigė.
Tai kodėl dabar toks erzelys kyla?
Viena iš dviejų – arba euras yra toks sumautas pinigas, kad jį įvedant dieną naktį yra privaloma šūkauti visiems, kas tik yra valdžioje, arba lietuviai per tuos 21 metus taip beviltiškai sukairėjo, kad yra šventai įsitikinę, jog ne nuo jų darbo ir gebėjimų, o tik nuo pinigo pavadinimo priklauso, kad jie iš pasiturinčių prie lito per naktį taps vargšais tik todėl, kad pinigas, kuris daugiau kaip dešimtetį buvo lygus 1:3,4528 euro, tapo euru?
O gal tiesiog mūsų renkamos valdžios galvos per tuos metus taip sumažino savo IQ, kad net aiškindami, kiek bus dukartdu, sugeba taip viską supinklinti, kad net tiems, kuriems buvo aišku, darosi nebeaišku, ką čia mes darome?
Regis, turime būtent šį liūdną atvejį. Nes kokie yra faktai, kad įvedant eurą smarkiai padidėja kainos? Istorija rodo, kad nė vienoje iš 18 eurą įsivedusių šalių infliacija nešoko į palubes, o tai reiškia – kainos iš esmės nekito.
Tiesiog toks yra euro zonos mitas, kurtas pradedant vokiečiais, prancūzais ir italais ir baigiant latviais. Bet kadangi tai yra mitas, gali visi ministrai su prezidente visus savo marškinius ant krūtinės viešai persiplėšti, vis tiek čia nieko nepakeisi, nes mitas visada yra, buvo ir bus stipresnis už visus finansinius argumentus. Tai ar verta tada išvis nertis iš kailio?
Net ir seniausia kaimo bobutė, dėl kurios, regis, ir pluša visa valdžios brolija, geriau už valdžią žino, kad kainos neišvengiamai kyla nuo Kristaus laikų. Jei kainos pasaulyje nebūtų kilusios, neturėtume ne tik feisbukų ir kompiuterių, bet ir kaliošų, cepelinų, kugelio, televizoriaus, autobuso, prekybos centro, pradžios mokyklos ir, savaime suprantame, pensijų, dėl kurių dabar darniu choru eterį virkdo ir euro priešininkai, ir šalininkai.
Bet juk jau visur pabrango espreso, o Vilniuje tai net iki 7 Lt už puodelį? Ir tik todėl, kad tai, kas kainavo kiek daugiau nei eurą, po euro įvedimo galėtų apvaliai kainuoti du?
Reikėjo dar anksčiau sukelti isteriją dėl euro, tai dar ne tiek kava, ir ne tik kava būtų pabrangusi. Tai viena vertus. Kita vertus, o kodėl kava neturėtų pabrangti, jei nuo krizės pradžios, nuo 2008-ųjų pabaigos kava ir dar daug kas ne tik nebrango, bet kai kas netgi buvo atpigę?
Ar dėl to, kad iki 7 Lt pabrango espresso, o kitų metų kaimo sodybos kaina vestuvėms eurais jau yra 15 eurų didesnė nei šįmet, reikia gąsdinti verslininkus šimtatūkstantinėmis baudomis (kurias galiausiai vis tiek apmokėsime mes, vartotojai) ir šaukti, kad visi jie, žalčiai, nesąžiningi?
Didesnei daliai tautos, kuriai socializmas ir visos jo piktžolės kasmet atrodo vis gražesnėmis tautinio ekonomikos darželio rožėmis, ir be euro atrodė, kad visus verslininkus reikia bausti dviem pamainomis per parą nuo 8 valandų ryto iki dvyliktos nakties be pietų pertraukos.
Bet jei taip be socialistinių prietarų, ar kaina nebėra pardavėjo ir pirkėjo susitarimo reikalas? Jei tai tebėra pirkėjo ir pardavėjo susitarimo reikalas, kodėl verslininkas po euro įvedimo negali pabranginti espreso nors iki 10 litų, jei ir po to jo parduotų kavos puodelių skaičius lieka toks pat? Tik todėl, kad R.Šadžius, V.Vasiliauskas ir A.Butkevičius neatsakingai pareiškė, kad euro įvedimo metu negali padidėti nė viena kaina?
Bet juk tai visiška nesąmonė. Ar pasiūlos ir paklausos santykį, kurį tiksliausiai atspindi kaina, Lietuvoje jau valdo ne A.Smitho aprašyta nematoma geležinė rinkos ranka?
Ne, išdidžiai atsakys dabar tiek kairysis premjeras, tiek dešiniąją bet kokia proga vaizduojanti prezidentė, tiek nei žuvis, nei mėsa cenrinio banko valdytojas. Visi jie, įskaitant prie jų prisišliejusį finansų ministrą, yra įtikėję, kad tai jie ir yra ta rinkos ranka, tik matoma, kuri euro įvedimo metu turi antgamtinės galios įšaldyti kainas.
Kuo galiausiai baigiasi tai, kad eteris užpildomas riksmais apie „nesąžiningus“ verslininkus, kurie tik ir taikosi apgauti vargšą žmogelį?
Tuo, kad rėkaudama apie nesąžiningus verslininkus valstybė gudriai pridengia savo pačios suktumą. Juk tikrai nebeliks valstybinės rinkliavos, kuri buvo lygi 3 Lt, o bus rinkliava, lygi vienam eurui. O ir kitos rinkliavos bei mokesčiai apvalės ir po truputį didės, nes, viena vertus, taip tiesiog patogiau, o kita vertus, taip valstybei ir valdžiai naudingiau.
Jei jau rimtai kalbame apie pinigus, mūsų didžiausia bėda santykiuose su pinigais buvo, yra ir bus ne pinigų pavadinimas, o jų kiekis.
Norite gerai gyventi po lito pakeitimo euru? Ką gi, prašom, reikia tik labai daug ir sunkiai dirbti, o ne bumbėti ir vėją paskui valdžią kelti dėl „nesąžiningų“ verslininkų ir baiiisiai išaugsiančių kainų. Tai ir yra vienintelis svarbus dalykas, kurį derėtų žinoti apie prisijungimą prie euro zonos. Tiesą sakant, tą ir anksčiau buvo naudinga žinoti. O gal norite ginčytis?
15min.
Atsiuntė Joana Jucytė, Lietuva