Atėjo laikas naujai rubrikai „Eurosocializmo statybų baruose“.
Lietuva yra stulbinamų paradoksų kraštas. Visų pirma, šalyje, kažkada vadintoje vienu iš Baltijos tigrų, nėra nei vienos dešiniosios partijos. Įsidėmėkite: neklausykit, kaip jie vadinasi ir ką jie kalba, o žiūrėkit, ką daro. Ir „konservatoriai“, ir socialdemokratai yra grynakraujai kairieji, bet klausydamasis signalų apie planuojamas reformas, aš jau pradedu abejoti, kurie iš jų yra kairesni.
Akivaizdu, kad daug lietuvių, ypač Vilniaus humanitarų – užingridų burbulas, vėl simpatizuoja socializmo idėjoms – jie nori mažiau dirbti arba apskritai durnių volioti ir gerai gyventi. Juk Lietuva, pravalganti ir niekams taškydama milijonus, dar niekada taip gerai negyveno, ar ne?
Keista tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda, ekonomistas ir didžiųjų bankų auklėtinis, yra idėjinis kairysis, kuris vis dar pina oro pynes apie gerovės valstybę. „Konservatoriai, būdami stipriai reguliuojamo bei kontroliuojamo pseudokapitalizmo šalininkai, iš principo negali būti idėjiniai dešinieji, nes jų branduolį sudaro nuo realaus gyvenimo atitrūkę miesto humanitarai. Daugelis iš jų niekada nėra dirbę į konkrečius ir pamatuojamus tikslus bei rezultatus orientuotų darbų.
Apstulbino ir Ingos Ruginienės visiškas realybės nesuvokimas, kai būdama kandidate į premjero postą, susitikime su Seimo liberalų frakcija, ji kalbėjo: „Keturių dienų darbo savaitė tikrai nieko blogo nepadarys, o kaip tik atneš didesnį produktyvumą į darbovietes“. Anot jos, „keturių darbo dienų savaitė – ateities modelis“.
O štai – šviežias ir ryškus pas mus tvyrančios kairuoliškos beprotybės pavyzdys, kuris yra akivaizdžiausias įrodymas, kad lengvų pinigų ir dykaduonių skaičius jau viršijo kritinį ir juos reikia priversti dirbti visuomenei naudingą darbą.
Štai socdemai į kultūros ministrus ketina siūlyti Tadą Vinokurą. Kokių „menų“ mes pamatysime? Rugsėjo 8–14 dienomis Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinyje Vinco Kudirkos muziejuje menininkė Lina Inga Stankaitytė septynias dienas iš eilės po aštuonias valandas skus bulves. Per 56 valandas planuojama nuskusti apie 500 kilogramų bulvių, kurios bus padovanotos aplinkiniams senelių namams ir labdaros valgykloms. Tai jie vadina performansu, nes „Bulvė“ yra „atvira erdvė diskusijai ir dalyvavimui“. Menininkė jo kontekste „kviečia kalbėti apie lyčių vaidmenis, socialinį spaudimą, nematomą darbą ir kūrybos laisvę“. Iš šio pasikartojančio, tradiciškai moteriai priskiriamo veiksmo ims formuotis „nesibaigianti pasaka apie moters gyvenimą, jos vaidmenis ir išgyvenimus šiuolaikinėje visuomenėje“.
Man kilo trys mintys. Pirma. Visai nenustebčiau, jei toks viduriavimas žodžiais sklistų iš psichiatrijos ligoninės palatos, bet tai dėstoma rimtu veidu. Antra. Žmogau, jei nori savanoriauti ir padaryti gerą darbą, tai eik, tyliai daryk ir pagarba tau, bet, po velnių, neknisk smegenų ir nelaikyk kitų durniais. Trečia, svarbiausia. O juk už visą šitą nesąmonę bus sumokėta. Kas mokės? Jūs, realius darbus dirbantys mokesčių mokėtojai. Šiame kontekste perfrazuoju garsųjį daktaro Josepho Goebbelso posakį, kurį turėtų įsikalti į galvą ir būsimasis kultūros ministras: „Kai aš išgirstu frazę „daugiau pinigų kultūrai“, man norisi griebtis pistoleto“.
Kur link aš vedu? Reikia pagaliau prasikrapštyti akis ir pradėti matyti toliau už savo parapijos tvoros. Briuselio palaimintas pinigų taškymas ir eurosocializmas išgyvena saulėlydį. Kaip kažkada sakė Margaret Thatcher, socializmas yra gerai, kol nesibaigia pinigai. Todėl nustokime pagaliau svaičioti, pradėkime galvoti ir realiai dirbti, jei dar ne vėlu. Keturios potemės. Prancūziškojo socializmo krizė: skolos nebekontroliuojamos, šalis balansuoja ant finansinio žlugimo ribos ir jai, regis, prireiks Tarptautinio valiutos fondo gelbėjimo rato. Kancleris Friedrichas Merzas: Vokietijos socialinės gerovės valstybė nebėra finansiškai perspektyvi. Buvęs Italijos premjeras Enrico Letta: Europa rizikuoja tapti ekonomine kolonija. Lietuvos pramoninkai: mes sparčiai prarandame pramonės lyderystę. Skaitom ir galvojam.
Red. pastaba: visas tekstas tik Vido Rachlevičiaus puslapio prenumeratoriams.
pozicija.org