Šiuos pamąstymus įkvėpė keli įvykiai – Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje. Šalys, įvykiai, kontekstai ir svarbiausia – žmonės – labai skirtingi, bet čia esama daug reikšmingų aplinkybių, sutapimų bei sąsajų, kurios kumščiuoja mums į šoną ir ragina veikti. Ore tarsi plevena gerai žinomas šūkis: kas, jei ne mes, kada, jei ne dabar?
Pirmiausia – apie Didžiąją Britaniją. Daugelis kategorišką nuomonę turinčių mūsų apžvalgininkų ir viešosios erdvės komentatorių pasaulį mato tik per savo kompiuterio ekraną, kuris dažniausiai yra „sukalibruotas“ taip, kad šeimininkui rodo tik tai, kas vyksta politinio spektro kairėje. Kita vertus, jo net nereikia „kalibruoti“, nes pats „Google“ blokuoja tai, kas yra dešinėje. Taip kuriamas iškreiptas pasaulio vaizdas.
Todėl žvelgdami pro Vilniaus daugiabučio virtuvės langą, jie reiškia autoritetingą nuomonę, kokie kvaili yra britai, balsavę už pasitraukimą iš ES, ir kokie mes esame protingi. Tačiau aš pabandysiu, kaip čia sakoma, įlipti į britų konservatorių batus ir pažvelgti į situaciją iš šio taško.
2016 m. birželio 23 d. įvyko istorinis referendumas, kuriame britai nusprendė pasitraukti iš ES. Netrukus šalis paskendo nesibaigiančioje diskusijoje ir politiniuose plepaluose apie tą patį. Politikai tampė paklodę į savo pusę. Daug parlamento narių, nepaisydami istorinio iššūkio, pamiršę savo pareigą bei atsakomybę, galvojo tik apie ateinančius rinkimus ir, prisitaikydami prie nuotaikų, vyraujančių jų apygardose, pataikavo savo rinkėjams. Politikos kairei atstovaujantys parlamento nariai ir daug nerenkamų Lordų rūmų atstovų ieškojo ir karštligiškai tebeieško būdų, kaip apskritai užblokuoti „Brexitą“.
Premjerė ir konservatorių lyderė Theresa May šimtus kartų viešai buvo pakartojusi frazę „Brexit Means Brexit“. Tai lyg ir signalizavo jos vyriausybės tvirtą apsisprendimą įvykdyti šalies rinkėjų valią, pareikštą per referendumą. Praėjo treji metai. Jie akivaizdžiai parodė, kad Briuselis yra kietesnis ir sumanesnis derybininkas už T. May siųstus Londono diplomatus, o premjerė ilgose derybose gavo tik tai, ką jai iš pat pradžių nusprendė duoti.
Ši sutartis neįtinka nei britų „Brexito“ šalininkams, nei priešininkams. Konservatorių lyderė parlamente patyrė seriją triuškinamų pralaimėjimų. Tai buvo ne tik jos, vyriausybės, bet ir istorinis visos konservatorių partijos pažeminimas. Blogiausia buvo tai, kad nebuvo vienybės ir pačioje partijoje, kurioje ėmė konkuruoti dvi grupuotės – „brexiteers“ ir „remainers“. Konservatoriams tai buvo trys labai skausmingi metai
Vyraujant tokiam chaosui, politikos arenoje vėl pasirodė Nigelas Farage‘as, kuris šiemet ėmėsi vadovauti „Brexito partijai“. Jos pagrindinė linija yra labai paprasta ir aiški – visiška šalies nepriklausomybė nuo Briuselio ir „Brexitas“. Nuo nesibaigiančių plepalų ir T. May vyriausybės bejėgystės pavargę rinkėjai ir dalis konservatorių šalininkų parėmė labai aiškią, konkrečią ir visiems suprantamą N. Farage‘o strategiją, ir jo partijos reitingai šovė į viršų.
Tai buvo konservatorių partijos laidotuvių maršo uvertiūra. Rinkėjų valios, pareikštos per referendumą, neįgyvendinimas, reikštų šimtametes tradicijas turinčios britų demokratijos ir pačios partijos neįgalumą bei žlugimą. Britanijos konservatorių partijos, kuri davė tiek iškilių lyderių, vedusių šalį į pergales tiek karo, tiek ir taikos metais, ateitis pakibo ant plauko.
Žvelgdamas į šią situaciją per unikalią mūsų kartos patirties prizmę, aš pasigedau kelių dalykų. Visų pirma – aiškios ir tvirtos lyderystės. Nuolatinis kartojimas, kad „Brexit Means Brexit“ iš pradžių gal ir darė įspūdį, bet ilgainiui virto politiniu grotesku, kuriuo jau mažai kas betikėjo.
Esminis „Brexito“ aspektas yra tas, kad rinkėjai referendume balsavo tik už pasitraukimą iš ES, bet nebuvo jokios kalbos ir jokio plano, kaip tai bus padaryta. Patogaus gyvenimo išlepinti britai viską gana naiviai įsivaizdavo, tikėjosi savotiško burtų lazdelės mosto: vakare atsigulsim, o kitas išauš jau „Brexito“ rytas – atia, Briuseli! Viskas gražu ir sklandu.
Tačiau integracija vyko dešimtmečius, palaipsniui, žingsnis po žingsnio, o „Brexitas“ – gerokai greitesnis veiksmas, kuris, be jokios abejonės, tam tikrą laiką tikrai sukels nepatogumų, bus ir įvairių sutrikimų bei nesklandumų, atsiras naujų reguliavimų ir pan. Kurstydami visuomenės baimes dėl įvairių galimų nepriteklių ir chaoso bei piešdami beveik apokaliptinius vaizdus, pavyzdžiui, dėl būsimo vaistų trūkumo, šiuos argumentus labai sumaniai naudojo kairioji „meinstryminė“ žiniasklaida, antrojo referendumo bei pasilikimo ES šalininkai. Daliai žmonių tai darė ir tebedaro įspūdį.
Tokiomis istorinių lūžių aplinkybėmis sveika idealizmo dozė yra svarbesnė už šaltą apskaičiavimą ir pragmatizmą – tai mes puikiai žinome. Ir tuo metu neatsirado tikro lyderio, kuris ar kuri pakiltų aukščiau kasdienės politikos rutinos bei grynai techninių „Brexito“ aspektų, ir sąžiningai bei įtaigiai paaiškintų, kad nepriklausomybė taip pat turi savo kainą. Nebuvo to ar tos, kuri įkvėptų ir mobilizuotų susiskaldžiusią šalį istoriniam žingsniui, lemsiančiam jos ateitį.
Bet svarbiausia yra tai, kad britų konservatorių partija rado jėgų suvokti ir sąžiningai pripažinti savo klaidas bei neryžtingumą, ir ėmėsi drastiškų pokyčių. Partijos lyderiu ir naujuoju premjeru išrinktas Borisas Johnsonas. Nuo pat pirmos minutės jis su milžiniška energija tarsi viesulas įsiveržė į šalies politikos areną ir iškart užėmė lyderio pozicijas. Bent jau pirmosiomis savaitėmis nutilo tie jau iki gyvo kaulo įgrisę plepalai apie pernykščius lapus bei smulkius techninius „Brexito“ aspektus ir visas dėmesys yra sutelktas į jį. Kairieji jau nerimauja, kad BoJo (taip dažnai britų žiniasklaida trumpina jo vardą bei pavardę) jau pradėjo rinkimų kampaniją, bet tai mažai kam rūpi.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.
tiesos.lt
