Vidas Rachlevičius. Vieninga tauta – naivi iliuzija. Mes niekada nebesusikalbėsime

Viešojoje erdvėje vis dar puoselėjamos iliuzijos apie Prezidentą ar politikus, kurie visus suvienytų, tačiau tuo pat metu vykdoma labai agresyvi visuomenės segregacija ir išskiriamos „dvi Lietuvos“. Anksčiau tai buvo regioninis – Vilnius ir visa likusi šalis – arba ekonominis skirstymas, o dabar yra išgrynintas moralinis, intelektinis bei ideologinis „gerieji“ ir „blogieji“ kriterijus arba, kaip sako „gerieji“, esame mes, „išsilavinę ir tikintys mokslu“ bei „tamsybininkai, kovidiotai, anitvakseriai, penktakoloniai ir liumpenai“.

Drįsčiau teigti, kad pirmąją grupę daugiausiai sudaro vadinamieji „užingridai“, besąlygiškai tikintys ir pasitikintys šia Vyriausybe. Jie taip pat įvairiomis formomis dalyvauja, pritaria arba pasyviai stebi, kaip iš Vakarų sparčiai importuojama neomarksistinė pasaulio tvarka, nes daugeliui iš jų tai yra ekonominės gerovės šaltinis.

Štai jie tarsi vandens į burną prisisėmę priėmė žinią, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už „kultūrinių stereotipų kritiką“ tapo D. Liškevičius. Kaip buvo taikliai pastebėta, Atgimimo didieji, signatarai, savanoriai, partizanai ir mūsų didieji menininkai apsiverstų karstuose, jeigu jiems būtų pasakę, kad 2021 m. aukščiausią įvertinimą jų sukurtoje valstybėje galima gauti išniekinus Vėliavą.

Antroji grupė negailestingai kritikuoja Vyriausybę bei jos propagandistus ir įvairiomis formomis bando priešintis naujai beprotybei. Ačiū Dievui, kad bent yra šioks toks konsensusas imigrantų ordų, šturmuojančių mūsų sienas, klausimu.

Kokio dydžio šios grupės ir kas jas sudaro? Nemanau, kad egzistuoja koks nors rimtas tyrimas šiuo klausimu, o būtų labai įdomu ir reikėtų pasižiūrėti į šias grupes įvairiais pjūviais, nes įtariu, kad mūsų lauktų daug netikėtumų. Todėl pasižiūrėkim į tai kitu kampu, per reitingus. Vyriausybės reitingai yra istorinėse žemumose, konservatorių reitingas plūduriuoja ties 10 proc. riba, todėl normalioje šalyje ministrai, turėdami visiškai niekinį pasitikėjimą, apskritai gėdytųsi ką nors moralizuoti.

Seime ir Vyriausybėje tvyro nekompetencija, kuri lemia chaosą. I. Šimonytės tinkamumu užimti premjerės pareigas tiki mažiau nei penktadalis gyventojų. Tuo tarpu valdančiųjų aršiai puolamo Prezidento G. Nausėdos, kurį provyriausybiniai propagandistai viešai įžeidinėja ir tapatina su „blogąja“ Lietuva, reitingai – taip pat ne stebuklas, bet jį palankiai vertina daugiau kaip pusė piliečių. Būtent dėl to valdančiųjų atstovai viešai skelbia, kad jo reitingai tampa grėsme šalies nacionaliniam saugumui.

Nėra jokių abejonių, kad tos dvi Lietuvos yra nesutaikomos ir niekas jų nesuvienys. Viskas nuėjo labai toli, pasaulėžiūrų ir žodžių karas jau įgauna zoologinės neapykantos formas, todėl tai jau nebėra debatų ar diskusijų klausimas, o tik principinė priešprieša.

Būtent apie ją bei gilumines priežastis ir pakalbėkime. Abiejose pusėse yra ryškių marginalų, nusišnekėjimų bei visiškų kliedesių, todėl nekreipkime į juos dėmesio. Atmetus rėksmingus pareiškimus, galima įžvelgti esminį žodžių karo bruožą – viena pusė politikuoja ir užsiima labai paviršutiniška bei primityvia propaganda, o kitos grupės neformalūs lyderiai bando kalbėti teisniais ir moksliniais argumentais, akcentuoja laisvę, demokratiją bei tradicines vertybes. Geriausias pavyzdys: LTV bando imituoti diskusiją, o jos metu gydytojas rezidentas drasko akis dviem mokslų daktarams. Jam tai leidžiama daryti, nes jaunuolis yra „teisingoje“ pusėje.

Net sovietmečiu valdžia suvokė, kad žmonės, užsiimantys kontrpropaganda, turėjo žinoti gerokai daugiau nei galėjo pasakyti, todėl jie turėjo prieigą prie įvairaus slaptumo lygio vakarietiškų šaltinių. Tuo tarpu dabartinė Vyriausybės komunikacija ar provyriausybinių komentatorių kūryba primena beraščius chunveibinus arba kitaip – raudonuosius sargybinius, kurie mojuodami Mao citatų knygelėmis tik garsiai šaukia, tyčiojasi ir užgaulioja. Štai progresyvi minties galiūnė skelbia, kad Lietuvos provincijoje daug smurto prieš moteris, pateikia konkretų pavyzdį ir tikina, kad Stambulo konvencija viską išspręs. Visi svertai yra pirmosios grupės rankose, todėl oponentai praktiškai yra nutildyti.

Visuomenės priešprieša vyksta trijuose pagrindiniuose mūšio laukuose. Pirmasis – Covid. Apie tai galima parašyti ilgiausią tekstą, bet labai neišsiplėsiu. Štai kelios ištraukos iš britų gydytojos Lucie Wilk, dirbančios valstybinėje sveikatos apsaugos sistemoje, atviro laiško žiniasklaidoje: „Kodėl mes, gydytojai, tylėjome? Prasidėjus koronaviruso pandemijos dramai, būdama NHS ligoninės gydytoja, atsidūriau pirmoje eilėje. Mačiau kaip nacionalinėje scenoje „mokslas“ kartu su „Union Jack“ vėliavomis buvo pateiktas kaip nenuginčijama tiesa. (…) Mirtingumas nuo infekcijos yra daug mažesnis nei buvo prognozuota ankstyvose stadijose. Jis yra mažiau mirtinas nei sezoninis vaikų gripas. (…) Mane labiausiai nuliūdino medicinos bendruomenės sutikimas, kai buvo įgyvendinamos vis drakoniškesnės, įrodymais neparemtos ir destruktyvesnės virusų kontrolės priemonės.(…) JK medicinos bendruomenės tyla buvo kurtinama, nors mes esame tie, kurie turėtų šaukti nuo stogų. Rūpintis yra mūsų pareiga ir priesaika, kurią pamiršome“.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

delfi.lt, tiesos.lt