Prieš 75-erius metus – 1941 m. birželio 22 d. – Hitleris pradėjo „Barbarosos“ operaciją. Per 4 milijonus Ašies valstybių karių, įskaitant netrukus į kampaniją įsijungusias sąjungininkių Suomijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos karines pajėgas, visu 2900 km ilgio sienos su Sovietų Sąjunga pločiu, ėmė veržtis į Stalino valdomą komunizmo tvirtovę.
Karo lauko terenas
Nors sovietų žvalgas Richardas Zorgė pranešinėjo, kad Vokietija telkia gausias pajėgas netoli Sovietų Sąjungos sienos, Stalinas jo pranešimus laikė specialiame segtuve, pavadintame „Pavojinga ir abejotina informacija“. Dar tik prieš 22 mėnesius tapęs Hitlerio partneriu pagal Molotovo-Ribendropo „draugystės ir bendradarbiavimo“ paktą, Stalinas ne tik buvo uždaręs Norvegijos ambasadą Maskvoje ir išvaręs jos pasiuntinį, kai tik Vokietija okupavo šią Šiaurės šalį, bet ir iki paskutinės akimirkos siuntė naciams grūdus, nikelį, naftą bei kitas karo pramonei gyvybiškai reikalingas žaliavas.
Britų pranešimus apie gresiantį karą, Stalinas laikė „deperatiškomis W.Churchillio pastangomis įtraukti sovietus į karą su Vokietija sąjungininkų pusėje“. Jis tikėjosi visus pergudrausiąs, manydamas, kad Vokietija nesiryš atidaryti antro fronto ir pulti Sovietų Sąjungos, kol pirmiau neįveiks Jungtinės Karalystės. Stalino skaičiavimais, tai turėjo nutikti ne anksčiau kaip 1942 m. vasarą. O tada jis rengėsi jau „daryti tvarką“ sugriautoje ir nukraujavusioje Vakarų Europoje.
Šis ciniškas diktatorių pokeris pasibaigė didžiausia per visą pasaulio istoriją kraujo fiesta. Tuo metu bolševikų jau prieš metus okupuotai, terorizuojamai, apiplėšinėjamai, tremiamai ir žudomai Lietuvai, staiga tapusiai dar ir karo lauko terenu, dviejų totalitarinių režimų susirėmimas žūtbūtinėse grumtynėse, neišvengiamai atvertė dar vieną kruviną puslapį.
Turėjo „specialų uždavinį“
Vokietijai rengiantis karui prieš Sovietų Sąjungą, pagal Hitlerio nurodymus, Vidaus reikalų ministro Heinricho Himlerio pavedimu, Gestapo viršininkas Reinhardas Heidrichas 1941 m. kovo mėn. suorganizavo 4 operatyvines grupes, susijusias su 4-iomis kariuomenės grupėmis, parengtomis žygiui prieš Staliną. Grupė A buvo numatyta Baltijos kraštams (įskaitant ir Leningradą), grupė B – Baltarusijai (su specialia komanda Maskvai), grupė C – šiaurės ir vidurio Ukrainai ir grupė D – Besarabijai, pietų Ukrainai, Krymui ir Kaukazui.
Grupės buvo suskirstytos į Einsatz (veiksmo) komandas. Grupę A sudarė keturios komandos:1a, 1b, 2 ir 3. Dvi pirmosios buvo skirtos Estijai ir Leningradui bei jo apylinkėms, 2-ji – Latvijai, o 3-ji – Lietuvai. Iki 1941 m. rudens komandų veiklos griežto teritorinio pasiskirstymo nebuvo. Šiauliuose ir šiaurės Lietuvoje iš pradžių veikė 2-ji komanda, ruože Marijampolė, Kaunas, Zarasai – 3-ji, o Vilnių „tvarkė“ B grupės komandos. Tuo metu visame vakariniame Lietuvos pasienyje su Rytprūsiais, 25 kilometrų gilumo ruože, šeimininkavo Tilžės Gestapas.
Tik 1941 m. vėlyvą rudenį dauguma tų komandų tapo nuolatiniais teritoriniais Gestapo vienetais. Tuo būdu susiformavo Ostland’o Gestapas Rygoje ir jo teritoriniai padaliniai. Lietuvos teritoriją, įskaitant Vilniaus kraštą, kontroliavo Kaune įkurdintas Gestapo vienetas.
Grupės A vadu ir Ostland’o Gestapo viršininku buvo SS brigados vadas ir policijos generalmajoras dr. Franzas Walteris Stahleckeris (žuvo 1942 m. kovo 23 d. bombardavimo metu). Tuo metu 3-osios komandos ir Lietuvos teritorijos Gestapo viršininku iki 1943 m. rudens buvo SS „štandarto“ vadas (Standartenfuerer) pulkininkas Karlas Jaegeris (1959 m. nusižudė kalėjime, Vokietijoje).
Tie vienetai vokiečių kariuomenės užimtose teritorijose turėjo specialų „uždavinį“: fiziškai SUNAIKINTI visus, kurie dėl įsitikinimų ar įvairių praeities sąsajų, susidarius aplinkybėms, galėtų būti potencialūs vokiečių priešai. Šie „uždaviniai“ apdairiai raštu buvo suformuluoti tik bendromis, „orientuojančiomis“ frazėmis, išplaukiančiomis iš „Mein Kampf“ ideologijos. Tuo metu operatyviniai vienetai, vykdydami tuos „uždavinius“, vadovavosi bendraisiais Hitlerio nurodymais, o „detales“ išryškindavo Gestapo vadovybė žodiniais pavedimais.
Darbas buvo sekti vokiečius
Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje man teko aptikti vertą dėmesio rankraštį. Jo autorius – įdomus žmogus. „Labai gerai pažinojau Joną Dainauską, – sakė istorikas Augustinas Idzelis. – Jis buvo nuostabus asmuo. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo saugumo valdininkas.1933–1934 metais rinko medžiagą, susijusią su garsiąja Klaipėdos krašto vokietininkų Neumanno-Sasso byla. Tai buvo pirmasis Niurnbergas pasaulyje. Buvo nepaprastai didelis susidomėjimas. Atvažiavo laikraščių korespondentai iš viso pasaulio. 1935 m. kovo 26 d. buvo paskelbtas nuosprendis 126 nacistinių partijų nariams, įskaitant jų vadovus Ernstą Neumanną ir Theodorą Sassą. Kaltinamasis aktas buvo per 530 puslapių, o parodymai bei įvairūs protokolai – daugiau kaip 15 tūkst. lapų, kurie sudarė 32 tomų bylą. 35 kaltinamieji buvo išteisinti, likusieji nuteisti įvairiomis kalėjimo bausmėmis, išskyrus 4 asmenis, kurie buvo susiję su žmogžudyste. Šiems buvo paskirta mirties bausmė. E.Nuemannas buvo nuteistas 12 metų, o T.Sassas – 8 metus kalėti. Taigi, J.Dainausko darbas buvo sekti vokiečius, jų „penktąją koloną“ Lietuvoje.“
Tai štai J. Dainauskas 1991 m. pabaigoje parašė didelį, 18 mašinėle rašytų puslapių straipsnį „Kodėl dabar Lietuva kaltinama žydų žudikų reabilitavimu?“ Nežinau, ar tas straipsnis kur nors buvo skelbtas. Galimas daiktas, kad taip, bet aš neturėjau galimybių patikrinti išeivijos spaudos publikacijų, todėl cituodamas čia naudojuosi tuo rankraščiu.
Greta ano meto aktualių, kai 1991 m. rudenį, iškart po Lietuvos tarptautinio pripažinimo ir prieš pat jos priėmimą į Jungtines Tautas, užsienio spaudoje pasirodė nepagrįsti kaltinimai, J. Dainauskas argumentuotai juos paneigė. Tačiau drauge jis pateikė ir itin vertingų liudijimų iš savo asmeninės patirties, kai jis veikė kaip VSD tarnautojas „Barbarosos“ operacijos metu.
J.Dainauskas sugrįžo į vadovaujančias pareigas 1941 m. birželio 23 d., pirmadienį, kai Laikinoji Lietuvos Vyriausybė paskelbė, kad visi tarnautojai privalo grįžti į darbą ir užimti pozicijas, kuriose jie dirbo iki sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Paaiškėjo, kad jis yra aukščiausias saugumo departamento pareigūnas, likęs Lietuvoje.
Vokiečių laukė, vokiečiai šaudo
J.Dainauskas savo rankraštyje nurodo, kad jau minėtos Einsatz grupės turėjo savo koncentracijos vietoves. Lietuvoje veikusi grupė A, prieš pat karo veiksmų pradžią, buvo susirinkusi Pretzsch vietovėje, netoli Dancigo. Visos Grupės A komandos buvo instruktuotos, kad Himlerio nurodymu, Grupei A iškeliamas „uždavinys“ visą Ostlandą „išvalyti nuo žydų“, visus juos sunaikinant. Grupės A štabas birželio 20 d., penktadienį, atsirado Gumbinėje, Rytprūsiuose.
Karo pirmąją dieną, – 1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, – apie 8 val. vakaro SS generolas dr. Franzas Stahleckeris su savo grupės A priešakiniu daliniu, pasak Dainausko, atvyko į Tilžę. Tilžės Gestapo viršininkas H.J.Boehmegavo Stahleckerio nurodymą: 25 km. gilumo ruože nuo Vokietijos sienos, Lietuvos teritorijoje, „specialiai sutvarkyti“ visus ten esančius žydus, įskaitant moteris bei vaikus ir komunistus lietuvius, tam reikalui panaudojant ten galimai pradėjusias veikti „lietuvių savisaugos pajėgas ar kitaip pasivadinusius tenykščius lietuvių kovos junginius“.
Birželio 23-osios ankstų rytą Tilžės Gestapo pajėgos pradėjo tą SS gen. F. Stahleckerio įsakymą vykdyti. Gargžduose buvo suimta apie 200 žydų, tarp kurių buvo nemaža žydų, iki Klaipėdos atplėšimo gyvenusių Klaipėdos mieste. Kaip nurodo Dainauskas, tuos 200 žydų „buvo pavesta sušaudyti vokiečių policijos „pavojaus būriui“, prieš pat karo pradžią sudarytam „tokiems reikalams“, ir tuo pat metu paleidus gandą, kad čia „šaudomi tie, kurie, tariamai, 1941 m. birželio 22 d. prie Gargždų buvo užpuolę vokiečių kariuomenę“.
Tą patį rytą buvo surengta ir kruvina Ablingos valstiečių egzekucija: „Vokiečiai, atidarę daržinę, sušuko: „Komunistai ir komjaunuoliai, išeikite!“. Niekas neišėjo, tuomet jie liepė išeiti ir bėgti visiems. Žmonės bėgo prie Marijos Lurdo, kuris buvo netoli pakalnėje. Pasipylė kulkosvaidžio šūviai, ir 42 niekuo nekalti Ablingos ir Žvaginių kaimų žmonės krito, tik kelios moterys per stebuklą išliko gyvos. Ona Šiaulytienė kruvinos egzekucijos metu iškėlė rožinį ir šaukė: „Marija, gelbėk! Vokiečių laukėme – vokiečiai šaudo“.
Kareiviai tai matė. Ir įvyko stebuklas – žmonių daugiau nešaudė. Įdomu ir tai, kad šiame kaime išliko nesudeginta vienintelė O.Šiaulytienės sodyba.“
Taip prasidėjo žydų, ir ne vien jų, šaudymas Lietuvoje.
II
„Taigi, J.Dainauskas per tuos įvykius dieną naktį – pasak istoriko A.Idzelio, – gyvena tuose saugumo rūmuose. Ir staiga – į jo kabinetą įeina F.W.Stahleckeris su R.Schweizeriu. R.Schweizeris dėvi SS uniformą. Taip jie susitinka pirmą kartą po to, kai dar J.Dainauskas buvo R.Schweizerio viršininkas. Iki tol J.Dainauskas nežinojo, kad R.Schweizeris buvo dvigubas agentas.“
Štai ką apie tai pasakoja pats Dainauskas.
„Degantis reikalas“
Birželio 25-ąją, trečiadienį, su priešakiniais vokiečių kariuomenės daliniais, „su nedidele „Einsatz Gruppe A“ narių dalimi, į lietuvių partizanų išlaisvintą Kauną atvyko tos grupės vadas SS gen. dr. F. Stahleckeris. Tą naktį, apie 3 val. ryto, drauge su tos grupės „vertėju“ Lietuvos vokiečiu, kilusiu iš Kybartų Richard Šveiceriu (SS kariuomenės grandinio uniformoje), atvyko į buv. Valstybės saugumo departamento patalpas (prie Vytauto prospekto), kur nuo 1941 birželio 23 vėlyvo vakaro buvo pradėję rinktis buvę VSD valdininkai.“
Tuo metu įstaigoje, pasak Dainausko, buvo apie 40 valdininkų. Stahlecker’io asmeninis pokalbis su Dainausku užtruko apie porą valandų. Stahlecker’io 1941 m. spalio 15 d. raporte, kuris saugomas Nuernbergo bylos 37-me tome, dok. 130-L., šis įvykis minimas kaip jo susitikimas Kaune su žmogumi, „organizavusiu Lietuvos saugumą“. Dainauskas perteikia detalių, kurios Stahleckerio raporte neatsispindi, todėl jo liudijimą verta pacituoti plačiau.
Stahleckeris atvyko išaiškinti Dainauskui „kaip lietuviai turi įsijungti į „Lietuvos žydų problemos“ išsprendimą“, ir jau pirmaisiais žodžiais pabrėžė, kad tai esąs „degantis reikalas, nepaprastai svarbus visai Lietuvai“.
Toliau Dainauskas rašo:
„A. Pradžioje kalbėjo apie pasaulyje siaučiančią „žydų komuną“, žydų ir bolševikų simbiozę. Esą, žydai yra didžiausi Žmonijos priešai. Lietuvoje, sako, žydai iš karto susidėjo su įsibrovusiais rusų komunistais. Juk, sako, žydai prisidėjo prie lietuvių suėmimų, kalinimų, kankinimų, žudymo. Juk, sako, pirmieji NKVD pagalbininkai Lietuvoje buvo žydai. Žydai enkavedistai buvo žiauriausi sadistai ir žudikai.
- Žydai ilgus šimtmečius Lietuvoje nešė nešvarą, užkrečiamas ligas ir buvo uzurpavę visą prekybą ir pramonę Lietuvoje, išpūstomis kainomis apiplėšdami žmones ir pardavinėdami menkiausias prekes. Žydai gydytojai, nuo seno gyvendami Lietuvoje, niekad nesirūpino lietuvių sveikata, gerus vaistus slėpdami tik saviesiems, žydams.“
„Gerai suprato niekšingumą“
„C. Sako, Lietuvoje žydai buvo bankininkai, kurie ėmė lupikiškus procentus iš žmonių, o advokatai savo suktumu padėjo žydams prekybininkams apiplėšti lietuvius. Bolševikams atėjus žydai Lietuvoje buvo paėmę į savo rankas visą Lietuvos pramonę ir prekybą. Atrodo, kad gen. Siahleckeris jau buvo gavęs iš kokių tai eventualių vokiečių agentų žinių apie padėtį Lietuvos įmonėse, nes konkrečiai kalbėjo apie „žydų įsigalėjimą“ „Maistas“, „Parama“, „Valgis“ įmonėse. Esą, iki bolševikų atėjimo tų įmonių vadovybėje buvo vien lietuviai, gi bolševikams atėjus tas įmones užvaldė žydai. Sako, „Valgio“ restoranuose bei valgyklose tada atsirado apie 200 žydų tarnautojų (tikrumoje buvo 102 vyrų ir 80 moterų), kurie nežiūrėjo savo profesinio darbo, o vien sekė ir persekiojo lietuvius tarnautojus. Toliau, sako, „Maisto“ vadovybėje, Kaune, vieton atleistų bei suimtų lietuvių, atsirado kokie 50 žydų (tikrumoje 52). O „Paramoje“, visą seną lietuvišką vadovybę nušalinus, jos vietoje buvo priimti tarnautojais vien žydai. Kiekvienoje įmonėje, sako, įvedė „kadrų skyrius ar viršininkus“, kurie, visų pirma, stengėsi iš tų įmonių prašalinti visus lietuvius, juos pakeičiant žydais. Tie „kadrų skyriai“ dažniausiai buvo užmaskuoti NKVD skyriai.
- Lietuviai taip pat turi apsivalyti nuo žydų pseudo kultūros palikimo. Sinagogos, ješibotai turi būti sunaikinti, sulyginti su žeme.
- Vokiečiai, sako, žydų niekšingumą ypatingai gerai perprato Pirmojo pasaulinio karo metu, kada „Tarptautinė žydiška plutokratija“ įvarė peilį į nugarą Vokiečių tautai. Fuehreris, sako, giliai išnagrinėjo žydijos, o ypač jos tarptautinių agentų kenksmingumą Reichui ir priėjo prie išvados, jog vienintelis kelias apsiginti nuo žydų nuodingos įtakos, yra visiškas jų atsikratymas, išmetimas iš savo bendruomenės.
„Lietuvių interesas“
Lyg reziumuodamas savo, aukščiau pasakytus, samprotavimus, gen. F.Stahleckeris pakartotinai pasakė: a) lietuviai, visų pirma Kaune, turi būtinai pravalyti visas žydų gyvenamas vietas (šioje vietoje R.Šveiceris pridėjo: „Slabodkę“), ypač limpamomis ligomis sergančius išvalyti; b) Kauno senamiestį tuojau pat apvalyti nuo žydų pilnumoje, išvarant juos iš miesto visai; c) apnaikinti žydų pseudokultūros palikimą: teatrus, pasilinksminimų žydiškas įstaigas; d) likviduoti Kaune žydų sinagogas, ješibotus; e) priversti žydus dezinfekuoti savo gyventas patalpas, kad ten neliktų jokių ligų pėdsakų; f) visas žydų įmones iš žydų atimti.
Baigdamas, gen. F.Stahleckeris dar kartą pakartojo, jog lietuviai turi tuojau pat, geriausiai spontaniškai, visus žydus Kaune, o taip pat ir visoje Lietuvoje, izoliuoti, išskirti iš lietuvių tarpo. Žinoma, sako, jisai nenorįs čia primesti savo nusistatymo, bet tai yra Fuehrerio noras, o jisai čia tik nurodo „praktiškus kelius žydų problemai išspręsti“.
Gen. F.Stahleckeris, pasak Dainausko, tada nė žodžio nepasakė apie „žydų problemos galutinį sprendimą“, t.y. jų išžudymą. Tik jau išeinat Stahleckeriui pro duris, Schweizeris pirštų „knaktelėjimu“ į galvą davė suprasti, koks tas „sprendimas“ galėtų būti. O Stahleckeris pridūrė: „lietuviai turi patys kuo greičiau suprasti, kad jų pačių interesas yra kuo greičiau iš savo tarpo pašalinti visus žydus, pašalinti tas dieles“.
Stahleckeris, pasak Idzelio, bandė įtikinti Dainauską, kad jis „įsiveltų į žydų likvidavimą. Dainauskas kategoriškai atsisakė. Tada per R.Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 4–6 d. VII forte“.
Bus daugiau.
Draugas.org, Tiesos.lt