Vidmantas Valiušaitis. Prezidentiniam Kultūros forumui

Prezidentūroje šiandien įvyko Kultūros forumas, skirtas istorinės atminties klausimams aptarti. Į forumą prie apskritojo stalo, kaip rašoma prezidentūros tinklapyje, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė „mokslininkų bendruomenės atstovus – istorikus, paveldosaugininkus, politologus, menotyrininkus“.

Atrodytų, natūralu būtų buvę sulaukti kvietimo į tokį forumą asmenims, kurie rezoliuciją pasirašė ir ją pristatė. Bet nei prof. K. Skrupskelis, nei prof. B. Makauskas, nei aš jokio kvietimo negavome. Nežinau ar yra pakviestas dr. A. Bubnys.

Gal dėl to, kad čia “netikri istorikai” kreipėsi, Sonata Šulcė? Ar „neaktualūs klausimai“ rezoliucijoje yra keliami? „Kultūros barai“ (2019 m. Nr.7/8), drauge su kai kuriais konferencijos pranešimais, ją išspausdino, manė, kad aktuali.

——-

Na, spręskite patys.

Išrinktajam LR Prezidentui Gitanui Nausėdai

Pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui,
vienam iš EP rezoliucijos „Europos sąžinė ir totalitarizmas“ autorių Vytautui Landsbergiui

LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui

LR Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui

LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui Arūnui Gumuliauskui

KONFERENCIJOS REZOLIUCIJA
Vilnius, 2019 m. birželio 15 d.

Mes, Adolfo Damušio politinių studijų dienų mokslinės konferencijos „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“, įvykusios birželio 14-15 d.d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, dalyviai – istorijos tyrinėtojai, teisės, filosofijos, politologijos ir kitų sričių atstovai, – išklausę 12 su šia tema susijusių pranešimų ir juos aptarę diskusijose, priėjome išvadų, kurios, mūsų nuomone, yra vertos platesnio visuomenės dėmesio, įskaitant vadovaujančius mūsų valstybės asmenis, tad drįstame pažymėti:

1. Šiemet sukako 10 metų nuo Europos Parlamento (EP) rezoliucijos „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kuri buvo priimta 2009 m. balandžio 2 d. ir atspindi konsoliduotai išreikštą Europos žmonių požiūrį į istorinės atminties svarbą valstybių-narių visuomenėms, jų raidai ir solidariai Europos Sąjungos (ES) ateičiai.

2. Šios rezoliucijos svarba ir reikšmė per dešimtmetį Lietuvoje, mūsų nuomone, nebuvo pakankamai išryškinta, tinkamai atsižvelgta į jos nuostatas bei rekomendacijas, todėl nemaža darbo, kurį Lietuva turėtų atlikti, tebėra prieš akis.

3. Nepaisant to, kad EP Rezoliucija griežtai smerkia tiek III Reicho, tiek SSRS prievartos politiką ir pripažįsta, kad „Europoje XX amžiuje totalitariniai ir autoritariniai režimai deportavo, įkalino, kankino ir nužudė milijonus aukų“, nacių ir sovietų okupaciniai režimai, padarę Lietuvai neišmatuojamų ir jokiais materialiniais ekvivalentais neatlyginamų skriaudų, ligi šiol traktuojami nevienodai.

4. Sovietinė okupacija vertinama atlaidžiau, net teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tada esą „veikė tokie įstatymai“. Prieš žmogiškumą nukreipti ir okupuotoms valstybėms primesti nacių ir sovietų įstatymai buvo neteisėti, o aukoms, EP Rezoliucijos žodžiais, „nebuvo skirtumo, kuris režimas ir dėl kokių priežasčių varžė jų laisvę, juos kankino ar žudė“.

5. Lietuvoje galima stebėti priešingą tendenciją EP Rezoliucijos raginimui adekvačiai vertinti totalitarinių režimų nusikaltimus, „kad būtų pagerbtos aukos, pasmerkti nusikaltėliai ir sukurti pagrindai susitaikyti, paremti tiesa ir atminimu“: bolševizmo įvykdytus nusikaltimus sovietų okupuotose šalyse bandoma subtiliai nureikšminti, išryškinti vien nacių okupacijos padarinius, o atsakomybę už III Reicho nusikaltimus prieš okupuotų šalių žmones suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.

6. Tai primena sovietinės istoriografijos mokyklos koncepciją, pagal kurią visi, kurie nekovojo „už Staliną“ ir komunistinį režimą, buvo priskiriami „Hitlerio parankiniams“, nukaldinus jiems net specialų terminą „lietuviškai vokiškieji nacionalistai“. Lietuvių ginkluotos rezistencijos pogrindžio leidinys „Už tėvų žemę“, apie okupantų pastangas ideologiškai eksterminuoti kovotojus už laisvą, demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą, suplakti juos su „nacių kolaborantais“, 1945 m. rugpjūčio 1 d. rašė: „Mes nesame nei buržuazinės liekanos, nei lietuviškai vokiškieji nacionalistai. Mes pirmiausia esame lietuviai, kurie myli savo bočių žemę, savo kalbą ir papročius. Mes esame sveikiausia lietuvių tautos dalis. Mes atstovaujame visai lietuvių tautai. Mūsų troškimai ir tikslai – visos tautos troškimai ir tikslai.“

7. Pastaruoju metu juntamos ne tiek pilietinės visuomenės sanglaudos, kiek jos dezintegracijos ir stiprėjančių bandymų supriešinti tendencijos. Valstybė yra stipri tiek, kiek piliečiai ja pasitiki. Pasitikėjimo pertekliumi Lietuva girtis negali. To priežasčių, be abejo, daug, tačiau istorinės sąmonės erozija, drįstume manyti, yra minimos problemos dalis. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo tapatybę ir laisvę. Todėl visuomenės identiteto tęstinumo stiprinimas, jos supratimo apie Lietuvos istorinį ir kultūrinį paveldą gilinimas, mūsų nuomone, turėtų būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.

8. Atkreipiame dėmesį į EP rezoliucijos „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, mūsų nuomone, svarbų raginimą „parengti Europos atminimo ir sąžinės programą, pagal kurią būtų teikiama parama nacionalinių mokslinių tyrimų institutų, kurie specializuojasi totalitarizmo istorijos srityje, tinklų kūrimui ir bendradarbiavimui ir būtų sukurtas visos Europos dokumentacijos centras memorialas visų totalitarinių režimų aukoms atminti“. Nepaisant to, kad Lietuva šioje srityje yra atlikusi naudingų ir reikalingų darbų, atsižvelgiant į sustiprėjusį informacinį puolimą prieš laisvės kovotojus, Lietuvai reikia nacionalinės laisvės kovų atminimo ir sąžinės programos, žymiai daugiau sistemingai bei profesionaliai šia kryptimi vykdomų tyrimų, įsitraukiant taip pat ir į tarptautinį bendradarbiavimą, visų pirma su Baltijos valstybių, Lenkijos, Ukrainos ir kitų šalių totalitarizmo istorijos tyrėjais.

9. Įsidėmėtinas EP raginimas „stiprinti atitinkamas esamas finansines priemones, kad būtų užtikrinama parama profesiniams pirmiau minėtųjų klausimų istoriniams tyrimams“, todėl siūlome prie Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, sudaryti specialistų grupę, pasitelkus ilgametį tyrimų įdirbį turinčius istorijos tyrėjus, kuri padėtų parengti Lietuvos valstybės istorinės atminties ugdymo politikos gaires, ypač pabrėžiant XX a. okupacijų ir totalitarinių režimų laikotarpį.

10. Todėl prašome: 1) išrinktojo Prezidento Gitano Nausėdos – pritarti rezoliucijos siūlymams; 2) Profesoriaus Vytauto Landsbergio – panaudoti savo moralinį autoritetą rezoliucijoje išvardintiems siekiams įgyvendinti; 3) Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio – palaikyti specialistų grupės, prie Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, sudarymą; 4) Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio – atsižvelgti į EP Rezoliucijos raginimus, įvardytus konferencijos rezoliucijos 9 punkte, ir įgalinti ekspertų grupės realią veiklą; 5) Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko – imtis atsakomybės už Lietuvos valstybės istorinės atminties ugdymo politikos gairių parengimą ir veiklos programos sudarymą bei vykdymą.

Priedai:
a) EP rezoliucija „Europos sąžinė ir totalitarizmas“;
b) LNB Adolfo Damušio politinių studijų dienų mokslinės konferencijos „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“ programa.

Konferencijos dalyvių vardu,
simpoziumo „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“ dalyviai:

Dr. Arūnas Bubnys
LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius

Dr. Bronius Makauskas
VDU ir Varšuvos universiteto istorijos profesorius emeritas

Dr. Kęstutis Skrupskelis
VDU garbės daktaras, Pietų Karolinos universiteto filosofijos profesorius emeritas

Vidmantas Valiušaitis
LNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas