Nesunku pastebėti, kad pagrindinės politologų kalvės vadovo pateikta interpretacija tiek turinio, tiek moksliškumo požiūriu sutampa su politiko Andriaus Kubiliaus interpretacija. Abu vainoja „populistus“. Žodis „populistas“ nėra mokslinis terminas. Tai yra emociškai įkrautas žodis, kurio vartosena visiems puikiai žinoma – jis reiškia ne ką kita, kaip „politikas, ant kurio globalistai užsiundė savo propagandistus“. Natūralu, kad toks žodis atsiduria neoliberalo ir globalisto A. Kubiliaus retoriniame arsenale, bet kodėl jį vartoja mokslininku politologu save laikantis prof. R. Vilpišauskas? Ar jis nežino, kad ideologinis plūdimasis ir mokslas yra du skirtingi dalykai?
Ir A. Kubilius, ir R. Vilpišauskas neįžvelgia jokių trūkumų ES konstrukcijoje, ES politinio ir administracinio elito nuostatose bei sprendimuose. Visas dabartines ES problemas esą sukelia du faktoriai – objektyvios, nuo politinių sprendimų neva nepriklausančios, ekonominės-socialinės tendencijos ir blogiukai „populistai“, kurie skuba tomis tendencijomis pasinaudoti. Tačiau tai yra ideologinio pobūdžio aiškinimas. Natūralu, kad ideologinį aiškinimą pasitelkia politikas, nenorintis kalbėti apie tai, kas jam nepatogu, bet politikos mokslininkas turėtų žvelgti toliau ir giliau bei vadovautis tiesos norma. Ar prof. R. Vilpišauskas nesugeba atskirti ideologiškai motyvuotos interpretacijos nuo mokslinės?
Trečias aspektas, kuriuo visiškai sutampa A. Kubiliaus ir R. Vilpišausko požiūriai – tai tai abiejų nuostata, kad tiek Lietuva, tiek ES turi būti administruojama, o ne valdoma politiškai. Būtent ši giliai antidemokratinė nuostata slypi po visais „populistų“ plūdimais ir dejonėmis dėl „politizacijos“. Ak, kaip „efektyviai“ būtų valdoma, jei „žmonės“ nesidomėtų, „žmonėms“ nieko nereikėtų aiškinti, netrukdytų visokie „populistai“, o visokias „technines“ problemas išspręstų ES administratoriai! Visos „krizės“ iškart būtų įveiktos ir gyventume brandžiame europizme, o netrukus net globalizmą pasaulio mastu pastatytume! Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva dar visai nesenai buvo būtent administruojama, o ne politiškai valdoma – sovietinės okupacijos laikais vietiniams kolaborantams leisdavo tarnauti provincijos administracijoje, kuri turėjo nunukrypstamai vykdyti iš Maskvos ateinančias instrukcijas. Dejonės dėl „populistų“ ir „politizacijos“ išreiškia A. Kubiliaus ir R. Vilpišausko troškimą grąžinti Lietuvą į tą pačią politinę būklę, kuri buvo sovietinės okupacijos laikais: skirtumas būtų tik tas, kad ponas ir Lietuvos likimo viešpats dabar sėdės ne Maskvoje, o Briuselyje.
Tenka daryti išvadą, kad prof. R. Vilpišauskas mokslinėje konferencijoje pasisakė ne kaip mokslininkas, o kaip ideologas ir propagandistas.
Šitoks R. Vilpišausko pasirinktas amplua renginyje ir jame išsakytos nuostatos nėra atsitiktinės. Šis asmuo, tapęs net TSPMI direktoriumi, niekada, išskyrus nebent studijų tame pačiame institute metus, nebuvo akademinės bendruomenės atstovas tikslia šio žodžio prasme. Užuot tapęs objektyviu ir nešališku mokslininku ir tyrinėtoju, jis pasirinko kitą – ideologo ir propagandininko – kelią tapdamas „laisvosios rinkos“ ideologinės „idėjų kalvės“ (angl. think tank) – neoliberalaus Lietuvos Laisvosios Rinkos instituto ekspertu. Jo politines ir ekonomines pažiūras bei kertines ideologines nuostatas tiksliai atspindi ir iškalbingai reprezentuoja ši citata:
Toliau palieku šiuo metu populiariausius politinės mitologijos pavyzdžius. Lietuvoje mažėja Lietuvos. Rūpinamasi, kad užsienio investuotojai netrukus kontroliuos didžiąją Lietuvos ūkio dalį. Tokio pobūdžio teiginiai grindžiami užsieniečių baime, baime tapti tokios valstybės provincija. Kyla klausimas, ar tik ne pati baimė yra provincialumo požymis? („Lietuvos aidas“, 1999-10-12)
LLRI skelbiama neoliberalizmo ideologija, kurios tipiškas atstovas yra R. Vilpišauskas, iš principo neigia nacionalinės ekonomikos svarbą ir net galimybę ir todėl yra radikaliai antivalstybinė. Atvira, bet savarankiška ir šalies bei jos piliečių poreikius tenkinanti nacionalinė ekonomika yra būtinas suverenios valstybės atributas. Praradusi savo ekonomikos kontrolę nominaliai suvereni valstybė tampa užsienio šalių ir jų kapitalo kontroliuojama ekonomine kolonija. TSPMI direktoriumi tapus R. Vilpišauskui ši antivalstybiškai orientuota doktrina tapo institute vykdomų studijų programų ir mokslinių tyrimų ideologiniu pagrindu. Maža to, galima teigti, kad ji yra ne tik VU, bet visoje Lietuvoje vykdomų Europos integracijos studijų idėjinė šerdis.
Tad ir apžvelgiamoje „mokslinėje konferencijoje“ išsakytos R. Vilpišausko mintys yra savaip nuoseklios. Kaip matyti, tai yra asmens, kuris niekada nebuvo mokslininkas, o tik „laisvosios rinkos“ ideologijojos adeptas ir propagandininkas, jau daugiau nei du dešimtmečius ar net ilgiau išpažįstamo įsitikinimo, kad Lietuvai „natūralu“ ir „naudinga“ būti tik išsivysčiusių Vakarų šalių, pirmiausia – jose įsikūrusių transnacionalinių korporacijų, ekonomine kolonija, pakartojimas.
Tad nestebina, kad cituoto pasisakymo autorius atvirai klastoja Europos integracijos tariamo „politizavimo“ istoriją, nutylėdamas, kad ES pirmtakė buvo Europos ekonominė bendrija, kūrusi laisvos prekybos tarp šalių sąlygas, bet nesikėsinusi į valstybių politinį suverenitetą; integracijos pobūdį pakeitė įsibėgėjusi neoliberalizmo revoliucija ir įvykęs SSRS vadovaujamos komunizmo sistemos žlugimas: neatsitiktinai tuojau pat pasirašyta Maastrichto sutartis de facto pradėjo „politinę“ Europos integraciją , kuri buvo įtvirtinta ir pratęsta Lisabonos sutartimi, o norima užbaigti ES federalizavimu. Taigi „politizavimą“ pradėjo ir skatina ES transnacionalinis politinis, biurokratinis ir verslo elitas, stumiantis kaskart radikalesnius politinės integracijos projektus. Įgyvendinant šiuos integracijos projektus siekiama nupolitinti ES šalis ir galiausiai sunaikinti jas kaip suverenias nacionalines valstybes, idant būtų galima paversti jas politiškai neorganizuotomis visuomenėmis, bejėgėmis pasipriešinti globalių verslo ir finansinių struktūrų vykdomam jų pavergimui ir išnaudojimui.
Iš čia kyla principinis ne tik R. Vilpišausko, bet visų neoliberalistinės ES integracijos ideologų ir propagandininkų priešiškumas ne tik valstybių politiniam suverenemui, bet apskritai pačiai demokratinio politinio valdymo dėjai. Ne tik R. Vilpišauskas, bet ir tokie šio integracijos projekto ideologiniai aptarnautojai kaip buvęs TSPMI darbuotojas doc. K. Maniokas ar TSPMI prof. G. Vitkus ne tik melagingai kartoja iš piršto laužtą teiginį, kad ES integracija esanti ne politinis, bet grynai „techninis“ projektas, bet ir nuolatos atvirai ir primygtinai ragina atsisakyti politinio valdymo ir demokratijos.
Šios antidemokratiškos užmačios demagogiškai ir ciniškai teisinamos siekiu „apsaugoti“ integraciją nuo „politinių“ (R. Vilpišausko žodžiais tariant – „populistinių“) svyravimų apraizgant ir sukaustant demokratinę ES šalių ir jų piliečių valios raišką atvirai neįvardijamų „institucijų“ tinklu. Be abejo, turimos omenyje suverenias valstybių galias vis labiau uzurpuojančios ir trokštančios jas visai atimti, kad galėtų netrukdomai tenkinti stambiųjų verslo korporacijų interesus, „federalizuojamos“ ES centrinės politinės ir biurokratinės institucijos, apsimetančios, kad tik „techniškai“ valdo pusę milijardo Europos gyventojų.
Šie savo giliai antidemokratinių nuostatų neslepiantys ideologai, tarp jų ir R. Vilpišauskas, visose be išimties ES šalyse kylantį natūralų ir lengvai suprantamą tautų ir visuomenių pasipriešinimą augančiai korporacijų ir jų interesams tarnaujančio Briuselio elito valdžiai melagingai vadina „populizmu“ ir „grėsme demokratijai“, visiškai nutylėdami, kad ES kamuojantį „demokratijos deficitą“ sukūrė ne savo laisvę ginančios tautos, o tikraisiais Europos demokratijos duobkasiais virtęs transnacionalinis, griežtai antidemokratiškas ir savo tautas bei pačią demokratijos idėją išdavęs profesionalių „eurointegratorių“ sluoksnis, kuriam priklauso ir čia apžvelgiamos „mokslinės konferencijos“ dalyviai. Apie tokią „integraciją“ ir jos panašumus su kadaise vykusia sovietine „integracija“ jau yra ne kartą rašyta, ir šie panašumai yra neabejotini (žr. ČIA ir ČIA).
Prof. Ramūno Vilpišausko gana trumpas pasisakymas vertas tokios išsamios analizės ne tik todėl, kad jis yra visiškai neadekvatus ir bejėgiškas gilėjančios ES krizės kontekste. Kur kas blogiau tai, kad jis yra tarsi lakmuso popierėlis, rodantis Lietuvos politikos moksle iki šiol vyraujančios Europos integracijos tyrimų paradigmos būklę – atskleidžia šios srities tyrimų ir studijų tikrąjį lygį ir kokybę. Ir verčia daryti ne tik neguodžiančią, bet veikiau nerimą keliančią išvadą: akademinių, tai yra neideologizuotų, ir atliepiančių vis prastėjančią šalies geopolitinę ir saugumo padėtį Europos studijų Lietuvoje faktiškai nėra. Tai nereiškia, kad apie Europos integraciją ir jos problemas nemąstoma. Bet jeigu mąstoma ir pasakoma kas nors įdomaus ir vertingo – tai nutinka tik už TSPMI bei kitų šia labai svarbia sritimi nesėkmingai mėginančių užsiimti ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų, nors tokiam darbui neįgalių, akademinių institucijų sienų.
Bus daugiau
