Š. m. birželio 29 d. daliai VU akademinės bendruomenės buvo išsiuntinėtas universiteto Tarybos pirmininko R. Kraujalio laiškas. Juo mėginta reaguoti į žiniasklaidoje paskelbtą ir plataus atgarsio sulaukusį prof. V. Radžvilo interviu, kuriame visuomenei atskleistos kai kurios svarbios jo persekiojimo VU TSPMI ir fiktyvaus konkurso organizavimo aplinkybės.
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2018/06/28/news/v-radzvilas-tai-jau-seniai-nebera-kova-del-darbo-vietos–6771261/Laiške VU Tarybos pirmininkas siekia nuraminti universiteto akademinę bendruomenę ir pateisinti birželio 27 d. Tarybos sprendimą ignoruoti Senato nutarimą. Juo pripažįstama, kad rektoriaus A. Žukausko sąmoningai paskelbtas konkursas į prof. V. Radžvilo mokslinių interesų srities bei pedagoginių kvalifikacijų neatitinkančią vietą jam užkirto kelią dalyvauti skaidriame ir sąžiningame konkurse ES integracijos profesoriaus vietai užimti. http://www.vilniausforumas.lt/2018/07/vu-taryba-uzmerke-akis-pries.html
Senato nutarimo prasmė ir juo siunčiama žinia Tarybai buvo visiškai aiški: organizuojant ir skelbiant konkursą galimai padarytas didelis tarnybinis nusižengimas, o turint omenyje plačiai žinotą prof. V. Radžvilo persekiojimo istoriją net dar rimtesnis nusikaltimas. Todėl Taryba privalėjo atsakingai reaguoti į dalies Senato narių kreipimąsi ir kruopščiai bei visapusiškai išnagrinėti konkurso rengimo aplinkybes bei jo sąlygos nustačiusios TSPMI administracijos ir rektoriaus veiksmus.
Tačiau VU Taryba pasirinko kitą kelią — tęsiant sovietmečio tradicijas buvo apsispręsta sąmoningai sumenkinti Senato narių iškeltos problemos reikšmę ir net nuslėpti jos esmę. Šiurkštus ir akivaizdus, prof. V. Radžvilą diskriminuojantis konkursų rengimo tvarkos pažeidimas, dėl kurios jis prarado galimybę realiai dalyvauti konkurse profesoriaus vietai užimti, Tarybos posėdyje buvo demagogiškai įvardytas kaip smulki „personalo vadybos“ klaida. Užuot svarsčius klausimą iš esmės, mėginta jį paversti tik formaliu procedūriniu ir techniniu klausimu pasiūlant VU Senatui „dar kart peržiūrėti akademinių darbuotojų konkursų tvarką ir, esant reikalui, ją tobulinti“. Savo nutarime konstatavęs, kad negalėjusiam dalyvauti rektoriaus paskelbtame fiktyviame konkurse prof. V. Radžvilui turėtų būti sudaryta galimybė eiti profesoriaus pareigas, VU Senatas buvo pažemintas nurodant, kad tokiomis aplinkybėmis jo pateiktas siūlymas esąs rekomendacinio pobūdžio, kurį rektorius turįs teisę, bet ne pareigą vykdyti. Negana to rektoriaus veiksmai prof. V. Radžvilo atžvilgiu teisinami ir dangstomi jokios kritikos neatlaikančiu argumentu, kad jis vadovavosi VU TSPMI tarybos sprendimais ir padalinio vadovo teikimu — tarsi nebūtų visuotinai žinoma, kad priimti galutinius sprendimus dėl konkursų ir juos skelbti yra rektoriaus kompetencija. Tarybos sprendimas nenagrinėti Senato narių kreipimosi iš esmės išreiškia ir atspindi jos nuostatą, kad vykdant konkursą buvo padaryti nebent smulkūs procedūriniai pažeidimai, neturėję lemiamos įtakos jo rezultatams. Neišnagrinėjusi klausimo ir apriori nutarusi, kad rektorius nepažeidė VU Statuto, VU Taryba nusiplovė rankas ir užuot, principingai ir nešališkai įvertinusi susidariusią situaciją, pasiūlė kreipimosi autoriams, „jeigu jie įžvelgia galimų akademinės etikos pažeidimų“, kreiptis į Centrinę akademinės etikos komisiją O pati situacija, kurioje galimai buvo grubiai pažeistas VU Statutas ar net padarytas rimtesnis nusikaltimas, dėl ko buvo pažeistos prof. V. Radžvilo teisės, buvo aptakiai įvardyta kaip „labiau panaši“ į banalų darbo ginčą, kuris „turėtų būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka“.
R. Kraujalio laiškas buvo išsiųstas VU akademinei bendruomenei skubiai reaguojant į „Lietuvos ryto“ portale paskelbtą prof. V. Radžvilo interviu, iš kurio plačioji visuomenė pirmą kartą galėjo sužinoti tikrąsias konkurso organizavimo aplinkybes ir interviu autoriaus atsisakymo dalyvauti jame priežastis. Faktiškai pirmą kartą griuvo jo persekiojimo istoriją` ir pastangas susidoroti iki tol gaubusi gandų, nutylėjimų ir melo siena. Todėl skubaus ir netikėto VU Tarybos pirmininko laiško neįmanoma laikyti kuo nors kitu kaip desperatišku mėginimu išsklaidyti po interviu neišvengiamai turėjusias kilti VU bendruomenei abejones dėl Tarybos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Šitaip glaistant po interviu netikėtai susidariusią ir susidorojimo su prof. V. Radžvilu iniciatoriams keblią situaciją raminama bendruomenė kartu siekiant, kad klausimas prarastų aštrumą ir per vasaros atostogas užsimirštų. Taip pat mėginama duoti VU rektoriui ir jo pagalbininkams pakankamai laiko netrukdomai iki naujų mokslo metų pradžios pabaigti Tarybos posėdyje faktiškai sankcionuotą susidorojimą.
Krenta į akis keistas pirmininko laiško bruožas: jame mechaniškai kartojami jo vadovaujamos Tarybos posėdyje išsakyti argumentai, kurie, pasirodžius prof. V. Radžvilo interviu, ne tik nebėra įtikinami, bet iš tikrųjų tapo niekiniais ir net juokingais. Šiame interviu pateiktas pasakojimas apie fiktyvaus konkurso organizavimo aplinkybes ir TSPMI administracijos ir VU rektoriaus vaidmenį pagrįstas tikrais, lengvai įrodomais ir todėl nepaneigiamais faktais. Jeigu Tarybos posėdžio metu kai kuriems jo dalyviams Senato nutarimo esmė bent teoriškai dar galėjo būti neaiški (nors ji buvo akivaizdi) dėl prof. V. Radžvilo pasakojime atskleistų aplinkybių nežinojimo ir jiems sukelti abejonių dėl galimo VU Statuto pažeidimo, tai susipažinęs su interviu pirmininkas negalėjo nesuprasti, kad įvykęs tariamas konkursas iš pat pradžių buvo nesąžiningas ir neteisėtas. Jo baigtį visiškai lėmė išankstinis VU rektoriaus ir TSPMI administracijos susitarimas pašalinti prof. V. Radžvilą iš universiteto.. Todėl R. Kraujalis, užuot rašęs dirbtinai VU bendruomenę raminantį ir toliau ją klaidinantį laišką, privalėjo sąžiningai pripažinti Tarybos padarytą klaidą, sušaukti kitą posėdį ir iš naujo — dabar jau dalykiškai ir iš esmės — išnagrinėti Senato narių kreipimesi iškeltą problemą. Turėjo būti principingai ir reikliai įvertinti VU rektoriaus ir TSPMI administracijos veiksmai, fiktyvaus konkurso rezultatai paskelbti niekiniais ir pareikalauta VU administracijos sudaryti V. Radžvilui toliau eiti jo užimamas profesoriaus pareigas iki bus paskelbtas sąžiningas ir skaidrus konkursas į TSPMI profesoriaus vietą. R. Kraujalio laiškas rodo, kad jis nenori ištaisyti VU Tarybos posėdyje padarytos klaidos ir eiti šiuo akivaizdžiu — nes esamomis aplinkybėmis vieninteliu įmanomu — sąžiningu ir teisėtu keliu.
Tarybos pirmininko elgesį daro dar sunkiau suprantamą ir jo asmeninę atsakomybę didina svarbi aplinkybė: Tarybos posėdžio išvakarėse prof. V. Radžvilo prašymu pirmininkui buvo nusiųstas dar nepaskelbto interviu tekstas ir paprašyta pasidalinti juo su kitais Tarybos nariais. Tuo nebuvo siekta paveikti Tarybos nuomonę. Branginantis VU reputaciją ir gerą vardą bei suvokdamas tikėtino klaidingo sprendimo padarinius, taip pat numatydamas, jog Tarybos narius neišvengiamai bus mėginama suklaidinti, prof. V. Radžvilas tenorėjo, kad jie būtų objektyviai informuoti apie konkurso organizavimo aplinkybes ir galėtų aiškiau ir tiksliau įvertinti posėdyje svarstomo VU Senato nutarimo prasmę ir svarbą. Ar pirmininkas supažindino Tarybos narius su minėtu tekstu – nežinia. Jo paties nuostata ir elgesys posėdžio metu rodo, kad jis į interviu pateiktą informaciją neatsižvelgė. Galima tik spėlioti, dėl kokios priežasties: nematė reikalo susipažinti su ja, nesuprato ir neįvertino jos reikšmės, ar dėl kokių nors kitų motyvų apsisprendė jos nepaisyti.
Maža to, kovo mėnesį R. Kraujaliui jam pačiam prašant buvo nusiųsta prof. V. Radžvilo persekiojimą VU TSPMI liudijanti medžiaga. Ji buvo pateikta susipažinti ir kitiems Tarybos nariams. Tačiau šią medžiagą, kuria disponavo ir rėmėsi VU Centrinė ir TSPMI akademinės etikos komisijos, taip pat atsisakyta nagrinėti. Šios visuomenei taip pat iki šiol nežinomos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad VU Taryboje esama asmenų, kurie dėl jiems nepriimtinų prof. V. Radžvilo pažiūrų arba kitokių motyvų rėmė ir praktiškai padėjo įgyvendinti VU rektoriaus ir TSPMI administracijos siekį pašalinti jį iš universiteto. Tokia prielaida nėra laužta iš piršto ir turi tvirtą pagrindą: vienas iš aktyviausių prof. V. Radžvilo šalinimo iniciatorių yra VU Tarybos narys P. Subačius, kartu su už ryšius su MGB koncernu iš TS-LKD partijos pašalintu Seimo nariu M. Adomėnu ypač uoliai stengęsis neigti V. Radžvilo persekiojimo faktą ir atvirai bei įžūliai tyčiojęsis iš jo viešojoje erdvėje. http://www.propatria.lt/2018/06/vytautas-vysniauskas-mg-baltic.html
Sovietmečiu pasižymėjęs kaip komjaunimo aktyvistas, jis tapo vienu svarbiausių „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos ideologų ir artimiausių teisiamo eksministro G. Steponavičiaus pagalbininkų. Šiam buvusiam VU Filologijos fakulteto komjaunimo komiteto nariui, kartu su N. Putinaite dalyvavusiam Mokslų Akademijoje vykusioje diskusijoje, pakako įžūlumo pavadinti jos metu nevykusią reformą kritikavusius Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narius — akademiką A. Buračą, B. Genzelį, B. Leonavičių, R. Pakalnį, R. Ozolą, V. Radžvilą — sovietiniais nomenklatūrininkais, stabdančiais tariamai pažangias reformas. Žeminančios ir įžeidinėjančios „sovietinių stagnatorių“ etiketės klijavimas buvo ir tebėra mėgstamas G. Steponavičiaus ir jo parankinių ideologinis vėzdas, noriai ir nuolatos naudotas visiems reformos priešininkams kompromituoti ir tildyti. Turimomis žiniomis, būtent P. Subačius įtikino Tarybos narius, kad prof. V. Radžvilo pateikta medžiaga apie jo persekiojimą VU TSPMI nėra svarbi ir jos neverta tirti, o birželio 27 d. posėdyje buvo pagrindinis ir iš esmės vienintelis Tarybos narys, ilgoje kalboje primygtinai raginęs nesvarstyti Senato narių kreipimosi dėl neskaidraus konkurso.
http://www.propatria.lt/2018/07/vytautas-daujotis-vilniaus-universiteto.html
Tačiau šis asmuo suinteresuotas prof. V. Radžvilo pašalinimu iš VU ne tik iš idėjinių paskatų. Įgyvendinus jo uoliai remtą neoliberalią aukštojo mokslo reformą, jis pats plačiai naudojasi reformos atvertomis galimybėmis vykdyti tik „įsisavinti pinigams“ skirtus abejotinos vertės „tiriamuosius“ projektus. https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/493893/katalikai-komjaunuoliai-paulius-subacius-ir-mantas-adomenas?utm_source=facebook.com&utm_medium=recommend&utm_campaign=naujiena#.WyqWXFw8NN4.facebook
P. Subačius niekada net nemėgino paneigti, kaip būtų galima laukti tokiais atvejais, žiniasklaidoje pateiktų faktų apie jo aktyvų dalyvavimą „pinigų įsisavinimo“ versle. Tačiau nors įtarimai dėl neteisėtos veiklos nebuvo išsklaidyti, šis abejotinos reputacijos asmuo ne tik galėjo tapti VU Tarybos nariu, bet ir daro didelę įtaką jos sprendimams. VU Taryboje šis itin artimas G. Steponavičiaus pagalbininkas atlieka sugebančio lemiamai paveikti jos sprendimus „pilkojo kardinolo“ ir rektoriaus A. Žukausko rėmėjo vaidmenį. Tai rodo, kad susikompromitavusio ir teisiamo eksministro pagalbininkai ir patikėtiniai vis dar turi didžiulę įtaką universitete ir net formuoja jo plėtros strategiją bei vykdomų reformų kryptį.
Senato nutarimo turinys ir prof. V. Radžvilo atskleistos ir net nemėginamos paneigti tikrosios konkurso organizavimo aplinkybės nedavė jokio pagrindo paversti klausimo nagrinėjimo formaliu procedūriniu svarstymu ir juo labiau atsiriboti nuo jo esmės traktuojant jį tik kaip kaip galimą etikos pažeidimą ar paprastą darbo ginčą. VU Tarybos pirmininkas turėjo visas galimybes susipažinti su šiomis aplinkybėmis ir supažindinti su jomis kitus Tarybos narius. Tačiau dėl nežinomų priežasčių šios aplinkybės vykusiame Tarybos posėdyje buvo nutylėtos, nors jų paviešinimas galėjo iš esmės pakeisti paties svarstymo pobūdį ir priimtą sprendimą.
Keisto ir nepaaiškinamo VU tarybos ir jos pirmininko elgesio priežastys nėra iki galo aiškios. Tačiau toks elgesys neabejotinai liudija, kad pastangas pašalinti prof. V. Radžvilą iš VU lemia ne pavienių asmenų priešiškumas, o platesnių ir organizuotų akademiniu „pinigų įsisavinimo“ verslu užsiimančių grupių interesas. Šis verslas klesti visame aukštojo mokslo sektoriuje. VU šiuo požiūriu nėra išimtis: įvairūs jo padaliniai yra „apauginti“ faktiškai privačiomis įstaigomis, vykdančioms daug valstybės universitetui skiriamų lėšų suryjančius tiriamuosius projektus, kurių mokslinė ir praktinė vertė abejotina ir kurie dažnai būna naudingi tik jų vykdytojams. Kiek VU įgyvendinama tokių vien „pinigams įsisavinti“ skirtų projektų, turėtų atskleisti išsamus tokios veiklos auditas. Šiam „pinigų įsisavinimo“ verslui tirti prireikus turėtų būti pasitelktos ir teisėsaugos institucijos. Prof. V. Daujočio atliko kruopštų, turbūt visoje Vidurio ir Rytų Europoje visaverčio analogo neturintį Lietuvoje vykdytos neoliberalios, nusikalstamų verslo bei akademinių grupuočių užsakytos ir jų kontroliuotos, AM reformos tyrimą. Šio tyrimo rezultatus ir išvadas iki šiol stengiamasi nutylėti ir nuslėpti nuo akademinės bendruomenės ir visuomenės, Juos tyliai pripažįsta, bet mėgina toliau ignoruoti už šios srities plėtrą atsakingos valstybės institucijos, kurios vis dar dominuoja buvę aktyvūs reformos iniciatoriai, propagandininkai ir įgyvendintojai. Išdrįsęs tirti skandalingas reformos vykdymo aplinkybes ir pragaištingus jos padarinius bei atvirai prabilti apie sistemines šalies aukštojo mokslo valdymo ir finansavimo ydas prof. V. Daujotis sąmoningai stumiamas į akademinio gyvenimo paraštes menkinant jo reformos analizei skirtos knygos reikšmę. Tai daroma kryptingai kuriant ir kryptingai skleidžiant jos autoriaus kaip nekompetentingo „radikalo“ įvaizdį. Tačiau jo knygoje, remiantis neginčijamais faktais, nepaneigiamai atskleidžiama, kad eksministro G. Steponavičiaus vykdytos „krepšelinės“ AM reformos ideologų branduolį sudarė daugiausia VU ir VU TSPMI akademinės bendruomenės nariai ir su jais glaudžiai susiję asmenys, aktyviai įsitraukę į po šios reformos suklestėjusį pseudoakademinį „pinigų įsisavinimo“ verslą. Knygoje parodoma, kad TSPMI buvo paverstas vienu iš šio verslo židinių, arba, autoriaus žodžiais tariant, tipiška „neoliberalia pinigų plovykla“.
Tokiame kontekste tampa akivaizdi politinė ir galimai nusikalstama kelerius metus TSPMI trukusio prof. V. Radžvilo persekiojimo, pasibaigusio fiktyvaus konkurso organizavimu, paskirtis ir prasmė. Knygoje „Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė“ skelbiamas V. Radžvilo straipsnis „Aukštojo mokslo „reforma“: naikinantis globalizmo gūsis“ (p. 34-47) leidžia lengvai suprasti, kodėl jis tapo kliuviniu jį desperatiškai mėginančiai pašalinti iš universiteto grupuotei. Toje pačioje knygoje skelbiamame prof. V. Daujočio tyrime, ypač p. 86-97, yra įvardijami svarbiausi G. Steponavičiaus artimiausių pagalbininkų aplinką sudariusios akademinės ir intelektualinės grupuotės pagrindiniai nariai (M. Adomėnas, N. Putinaitė, P. Subačius, R. Vilpišauskas), iki šiol užimantys tvirtas pozicijas VU ir TSPMI:
http://www.vilniausforumas.lt/2017/12/knyga-nepriklausomos-lietuvos-aukstojo.html
Susipažinus su jų sąrašu nekyla klausimų, kodėl būtent P. Subačius įtikinėjo VU Tarybą nusišalinti nuo Senato narių kreipimosi svarstymo ir ką iš tiesų reiškė ir kodėl vyko išankstinis konkursinių profesorių vietų skaičiaus „derinimas“ VU rektoriaus ir TSPMI direktoriaus pasitarimų metu, taip pat — kodėl tuo skaičiumi buvo manipuliuojama TSPMI Taryboje. Siekiantys pašalinti prof. V. Radžvilą iš universiteto VU rektorius ir TSPMI administracija veikia kaip minėtos grupuotės plano susidoroti su juo įgyvendintojai.
Galima tik apgailestauti, kad privalančios strategiškai vadovauti universitetui VU Tarybos pirmininkas tokiomis „smulkmenomis“ nesidomi ir todėl nepajėgė atlikti savo pareigos — neinicijavo rimto prof. V. Radžvilo persekiojimo VU TSPMI ir konkurso organizavimo aplinkybių tyrimo. Tuo jis bent iš dalies skatino ir pastūmėjo neįsigilinusią į klausimo esmę ir P. Subačiaus retorikos paveiktą Tarybą priimti skubotą ir neapgalvotą sprendimą.
P. Subačiaus Tarybai įpirštas ar veikiau primestas „sprendimas“ traktuoti problemą kaip paprastą darbo ginčą yra gerai apgalvotos strategijos susidoroti su prof. V. Radžvilu dalis. Jo atžvilgiu taikomas įprastas susidorojimo su neparankiais asmenimis būdas: siekiama įvelti į ilgą bylinėjimąsi iš anksto žinant, kad prof. V. Radžvilas teisme apgins savo pažeistas teises ir jam teks išmokėti kompensacijas. Tačiau šitaip siekiama laimėti laiko ir suspėti jį kuo greičiau atleisti iš VU, kad būtų pasiektas svarbiausias tikslas — jo darbo vieta jau būtų užimta ir susidorojimą vykdančiai grupuotei „trukdančio“ principingo, įžvalgaus ir sąžiningo profesoriaus universitete neliktų. Geriau mokėti kompensacijas negu leisti jam toliau dirbti VU – tokia yra šio plano esmė.
Galima tik apgailestauti, kad, neapdairiai palaiminusi šį planą, VU Taryba faktiškai tapo jį vykdančios G. Steponavičiaus pagalbininkų grupuotės įkaite ir – pati to greičiausiai nenorėdama — prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Tačiau minėtos grupuotės viltys yra tuščios. Šio plano įgyvendinti nepavyks. Visuomenė neliks pasyvi vykstančio susidorojimo stebėtoja. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas R. Pakalnis nusiuntė laišką VU Tarybos pirmininkui R. Kraujaliui, kuriame reikalaujama susitikti su IGK, Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų klubo, Pirmosios LR vyriausybės klubo nariais ir visuomenės atstovais aptarti VU susidariusią padėtį.
http://www.propatria.lt/2018/07/lietuvos-persitvarkymo-sajudzio.html
Laiške įspėjama, kad jeigu susitikimas neįvyks arba neduos konstruktyvių rezultatų, numatyta kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas – Seimo mokslo ir švietimo komitetą ir ŠMM. Prireikus bus kreiptasi į šalies vadovus. Kraštutiniu atveju – visuomenė bus pakviesta protesto akcijoms aiškiai įvardijus jų tikslą ir prasmę: ginama ne prof. V. Radžvilo darbo vieta, bet sunkiai išsikovota ir LR Konstitucijoje įtvirtinta universiteto autonomija ir akademinė laisvė. Ji bus apginta.
Deja, ir į šį – jau antrąjį – geranorišką laišką vėl neatsakyta. Vis dėlto būtų geriausia ir dar rusena viltis, kad VU Taryba ir akademinė bendruomenė suras savyje pakankamai išminties, geros valios ir ryžto, kad pačios apgintų tą laisvę.
Vilniaus forumo koordinatorius
El. paštas: info@pilieciai.lt