Tikiuosi, ši veikėja visgi neužims vieno svarbausių postų valstybėje – atgrasumo jausmą sukelia daugybė dalykų, gaubiančių jos praeitį ir dabartį, tačiau labiausiai „užmuša“ požiūris, nuo kurio viskas prasideda ir baigiasi. Jei kandidatės į premjeres suvokimas apie save telpa į kertinę frazę „Esu sovietinis vaikas“, iš esmės pakanka, kad jai būtų ištarta: „Ačiū, viso gero“. Tokiu sudėtingu Lietuvai laikotarpiu, kuomet egzistuoja didžiausia grėsmė nepriklausomybei nuo pat jos atkūrimo laikų, žmogus su tokiu požiūriu niekaip negali vadovauti Vyriausybei.
Būsimoji pretendentė sovietmetį regėjo itin trumpą savo gyvenimo tarpsnį – Lietuvą užliejus Atgimimo bangai, jai tebuvo 7 metai. Tačiau jai įstrigo ne Sąjūdžio mitingai su tūkstančiais trispalvių, ne visoje šalyje atstatomi kryžiai ir paminklai laisvės kovoms, ne ypatingas visuomenės alsavimas, laukiant nepriklausomybės paskelbimo (tos dvasios nepajausti buvo neįmanoma net vaikams – man Atgimimo laikotarpiu buvo 13-15 metų, tačiau net ir gerokai jaunesni mano aplinkos rato „mažiai“ tai juto labai smarkiai), o būtent sovietinis laikas.
Gal kas girdėjote, kad I. Ruginienė akcentuotų, kaip jai vaikystėje ar paauglystėje įsiminė Lietuvos ėjimas į laisvę, nuostabūs Atgimimo metai, atgaivinant tautiškumą, tikėjimą, lietuviškus papročius, tradicijas, stiprinant ir puoselėjant valstybinę kalbą, užgožtą per pusę amžiaus trukusį rusinimą, prisimenant skausmingą ir tuo pačiu didingą valstybės istoriją, šimtmečius tebesitęsiančias jos kovas dėl nepriklausomybės?
Vaikas visų detalių įsiminti, aišku, negalėjo, kaip ir būti sukaupęs gilesnių žinių, tačiau ryškūs Atgimimo bangos momentai, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji ir kitos lemtingos dienos būtinai turėjo įstrigti , jeigu jo aplinkoje tuo metu būtų vyravusi patriotizmo atmosfera.
Ir jeigu Sąjūdžio laikai jam būtų svarbesni, paliktų stipresnį pėdsaką širdyje nei sovietmečio šleifas, užaugęs jis tikrai neakcentuotų, jog yra sovietinis vaikas – priešingai, pirmiausiai jis nuoširdžiai pabrėžtų, kad sovietinė santvarka dešimtmečius siaubingai luošino Lietuvą, ir ištrūkimas iš ssrs narvo buvo pats geriausias, teisingiausias, gyvybiškai svarbus žingsnis.
Dėl akcento, tai tikrai visiška neįtikinamai skamba aiškinimai, kad va, pagyvenau dalį sovietmečio Vilniuje, lankydavausi pas giminaičius Donecko srityje, kur vyravo rusų kalba, todėl toks akcentas ir susiformavo.
Ne. Akcentas galėjo susiformuoti tiktai tokiu atveju, jeigu pakankamai artimoje žmogaus aplinkoje rusų kalba buvo vartojama ir dominuojanti ilgą laiką, tikra ne epizodiškai. Ir jeigu jis, būdamas lietuvis (arba save laikantis lietuviu), nesugebėjo tam atsispirti.
Pats esu iš Kauno, tačiau pažįstu daugybę iš Vilniaus kilusių tautiečių, kurie, užaugę sostinėje, visi be išimties kalba be jokio akcento. Tiksliau, nežinau nė vieno, kuris kalbėtų su rusišku akcentu.
Taip, vien tiktai pats rusiško akcento faktas negalėtų būti priskiriamas prie neigiamų bruožų (labiau glumina ir atstumia kandidatės „argumentai“ apie to akcento priežastis), tačiau įvertinus visumą, paveikslas išties tampa atstumiantis.
Kitame komentare – apie I. Ruginienės pritarimą koktų įspūdį paliekančiam, dezinformuojančiam, su realybe gerokai prasilenkiančiam straipsniui, kaip neva Lietuvos mokyklose rusų kalba yra “kaip niekada reikalinga” (taip pat, žinoma, ir apie patį straipsnį, kuris yra ne tik persunktas tendencingumu, bet ir labai jau primena rusiškos propagandos srautus). Žinoma, su konkrečiais pavyzdžiais.
Ir apie I. Ruginienės užsimerkimą prieš R. Žemaitaičio prorusiškumo pliūpsnius, Ukrainos žeminimą, jo polinkio tarnauti okupantams Lietuvos bombardarvimų atveju demonstravimą.
Ir apie daugelį kitų dalykų, susijusių su I. Ruginiene – būtent, apie visumą, kuri anaiptol nedvelkia nei charizma, nei politiniu patrauklumu.
T. Bauro nuotr.
Veidaknygė/FB