Poeto Tomo Venclovos nuopelnų laisvinant lietuvių tautą ir jos savimonę iš tamsumo, atsilikimo, nacionalizmo, žydšaudžiavimo, rusofobijos, polonofobijos ir kitų blogybių, nuo kurių iškiliam liberalios pasaulėjautos pasaulio piliečiui taip užima kvapą, kad jis net ima ir prasitaria – dūstu, jokioje jaučio odoje nesurašysi. Tad nekeista, kad jis visu savo tarptautiniu laisvo žodžio gynėjo stotu puolė remti Rūtą Vanagaitę, susilaukusią visuomenės pasipiktinimo už savo plačiai skleidžiamus pramanus apie lietuvių pokario kovų didvyrį, gerą dešimtmetį sovietinių okupantų medžiotą pasipriešinimo kovos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Suimtą, žiauriai sadisto Dušanskio ir jo sėbrų kankintą, nuteistą ir sušaudytą kovotoją „rašytoja“ pavertė NKVD bendradarbiu, išdaviku, sovietinės sistemos pagarbintoju, galop – palūžusiu žmogumi. Suprantama, su užuominomis apie jo galimą dalyvavimą žydų žudynėse. Be tokių užuominų „palūžėlio“ portretas nebūtų toks išraiškingas ir tinkamas tarptautinei žiniasklaidai. Kaip galima kartoti, esą Vanagas pats bandęs nusižudyti, perskaičius šiurpinantį anuometinių sovietinių gydytojų detalų aprašymą, kokios buvusios kankinio žaizdos po tardymo ir kokias operacijas reikėję atlikti. Tik nepaprastai kūrybinga viešųjų ryšių specialistės vaizduotė pajėgi kildinti pasakojimą apie profesionalų kariškį, kuris bando nusižudyti badydamasis akių obuolius ir traiškydamasis sėklides. Tad stebime ir dalyvaujame lietuvių tautą ir valstybę juodinančios kampanijos, pradėtos didelį atgarsį susilaukusia knyga Mūsiškiai, antrame veiksme. Jų turėtų būti ir daugiau – juk sutartinai veikia pagarsėjusių viešųjų ryšių praktikų pora, atsidavusi tarptautinei kovai su lietuvių tautoje glūdinčiu antisemitizmu, o gal ir „fašistinėmis nuotaikomis“. Toje kovoje skambus ir Kremliaus „prieš fašizmą“ kovojančių internacionalistų balsas bei pinigai.
Kam jau kam, o Venclovai derėjo susilaikyti. Apie tai jam jau buvo priminta. Tačiau širdžiai neįsakysi. Ir ne tik širdžiai, bet ir įpročiui į viską žvelgti tų pačių viešųjų ryšių požiūriu – kaip vienas ar kitas skandalas bei visuomeninį rezonansą įgavęs įvykis padeda kurti asmeninio reikšmingumo „kapitalą“. Paremdamas Vanagaitę, Venclova ir savo lietuviams gerbėjams, ir tarptautinei publikai pasirodo tinkamuose pavidaluose, kuriais jau yra įpratęs prisistatyti. Tų pavidalų keletas. Lenkų publikai – polonofilas, kovojantis su atsilikėlių lietuvių menkaraštiška polonofobija, neseniai lietuvių publikai atskleidęs didžią „istorinę tiesą“, esą A. Smetona sugalvojęs lenkus priešus, rusų draugams – kaip rusų kultūros puoselėtojas, kovojantis su gajais lietuviškaisiais rusofobiniais prietarais. Pasirodymas E. Zuroffo režisuojamuose renginiuose teikia ypatingų tarptautinio garso balų. Venclovos rašytą ir vietinės žiniasklaidos paslaugiai paskleistą Vanagaitės palaikymo raštelį nepaprastai įdomu skaityti. Trumpas, gausu prasmių ir niuansų, tačiau svarbiausia žinia – visi besipiktinantys ar kaip kitaip smerkiantys Vanagaitės pasisakymus esantys Kremliui „naudingi idiotai“. Ne Vanagaitė su savo daugybe lietuvius juodinančių interviu Rusijos žiniasklaidai, o patys tokiais jos pareiškimais besipiktinantys lietuviai. Beje, tarp besipiktinančių nemažai ir Venclovos gerbėjų, taip pat pažangaus ir liberalaus jaunimo. Kodėl toks negailestingas lietuvių apibūdinimas? Matyt, dėl to, kad Vanagaitė nėra ir negali būti idiotė, nes ji tik puikiai dirba savo gerbtiną, didelio tarptautinio atgarsio susilaukiantį darbą.
Venclova gerai valdo plunksną, tad pirmiausia apsidraudžia, sakydamas nesiimąs „spręsti jo (Vanago – V. R.) biografijos klausimų“. Tačiau kas glūdi tokiame pasakyme? Venclovai šmeižikiški pasisakymai apie iškilų lietuvių tautos sūnų, yra tik biografijos klausimai. Tačiau juk žmonių pasipiktinimą ir sukėlė tie „klausimai“. Kita vertus, kam kam, o jau rašytojui derėjo tais biografijos klausimais bent jau pasidomėti prieš platinant ginamąjį raštelį. Didele panieka dvelkia ir didvyriškos Vanago kovos, jo kankinimų ir nužudymo apibendrinimas – „biografijos klausimai“… Skaitytojas tuoj nuvokia, kad toks tad jau tas lietuvių „istorinis veikėjas“, kad tarptautinio pripažinimo sulaukęs rašytojas iki šiol taip ir nerado laiko tais klausimais pasidomėti. Dar vienas apsidraudimas, tačiau su tam tikra objektyvistine potekste ir sykiu Vanagaitės pasisakymų svarbos pripažinimu – „galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi“. Kaip čia nepritarsi Venclovai – juk jis nemanąs, kad viskas teisinga. Tačiau – „galimas daiktas“. Ir tik – „kai kurie“. Išvada – kai kurie neabejotinai teisingi, o gal net visi. Tokia tad gilioji potekstė. Po jos pereinama prie Vanagaitę ištikusių baisybių – „pjudymas“. Vargšė autorė, kuriai už žodžio laisvę ir tiesos paieškas tenka tiek daug išgyventi. Kaip čia prie jos neprisijungsi ir neparodysi pasauliui, kad dar yra parako poeto parakinėj: „Tačiau jos pjudymas man primena sovietinius laikus. Beje, jis daug sėkmingiau pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai, negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai“. Patriotiškai nusiteikusiems „naudingiems idiotams“ skirti reikšminiai žodžiai „sovietmetis“, ir „Putino propaganda“. Koks lietuvis norėtų su tomis baisybėmis sietis?.. Dabar Vanagaitė tampa esminiu lakmuso popierėliu, padedančiu išryškinti Lietuvos visuomenėje glūdinčias blogybes. O pats Venclova atlieka didelį herojišką darbą: drąsiai ir negailestingai įvardydamas lietuvius „naudingais idiotais“ kviečia juos to „idiotizmo“ atsisakyti – nereaguoti į jokius Vanagaitės, o su ja Zuroffo ir kompanijos pasisakymus apie lietuvių tautą ir jos didvyrius. O kad tie „naudingi idiotai“ kuo greičiau susiprotėtų, pridedamas ir numanomas jų „fašistiškumas“ – pasirodo, jie „teikia puikios medžiagos Putinui, bandančiam įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos“. Juo labiau visuomenė piktinsis Vanagaite, juo daugiau bus tos „fašistinės nuotaikos“, kuri taip reikalinga Putinui. Toks yra Venclovos nuosprendis. Venclova puikiai supranta, ką rašo ir teigia, dorų žmonių pasipiktinimą įvardydamas fašistinėmis nuotaikomis ir šitaip pritardamas tai pačiai Putino propagandai, tačiau mano, kad lietuviai „naudingi idiotai“ jo minties nepagaus, o rusai, gal net ir platesnieji pasaulio viešosios nuomonės sluoksniai, – kuo greičiausiai pritars kovotojui su lietuviškuoju nacionalizmu ir fašizmu.
Prisipažindamas esąs iš tų „naudingų idiotų“ vis dėlto svarstau, kokiu „idiotu“ buvo pats poetas, prieš gerą dešimtmetį aršiai kovojęs su lietuvių „rusofobija“, įvairiausiuose pasisakymuose aiškinęs, kaip sudemokratėjo Rusijos valdžia ir visuomenė, apgailestavęs, kad mes taip ir nesuvokiame, kaip pergalingai vakarietiškos vertybės įsitvirtina politiniame ir kultūriniame tos šalies elite, ir raginęs prezidentą Valdą Adamkų neprarasti istorinės galimybės kartu su kitais Vakarų šalių lyderiais sudalyvauti to paties Putino rengtame karo užbaigos 60-mečio minėjime. Prezidentui užteko sveikos nuovokos nevykti, nes vietiniams „idiotams“ jau aiškiai matėsi agresyvūs imperiniai naujosios Rusijos politikos ypatumai. Tačiau Venclova nebuvo „idiotas“ – rusų publikai, o sykiu ir tam tikram europinio elito sluoksniui, rodė savo, kaip kovotojo su vietinių rusofobija, pavidalą, neužmiršdamas tuos vietinius dar ir paauklėti liberaliomis pasaulio piliečio vertybėmis. Šiuo metu kuo puikiausia proga netiesiogiai pasauliui parodyti ir savo, kaip Zuroffo draugo, pavidalą – juk tam ir tarnauja „fašizmas“. Nenustebčiau, jei šis sumanymas suveiktų ir Rusijos kanaluose, taip pat ir Izraeliui skirtuose, išvystume garbųjį poetą, pavargusiu nuo didvyriškų kovų balsu samprotaujantį apie tiesiog neišgydomas ir demokratizavimui nepasiduodančias prigimtines lietuvių ydas, kurias savo „drąsiais šiuolaikiškais klausimais“ ir „sudirginanti“ didžioji kovotoja už žodžio laisvę ir istorinės tiesos ieškotoja Vanagaitė.
KOMENTARAI:
Dėkoju Vytautui Rubavičiui už straipsnį, labai besiskiriantį nuo Bernardinų vyr. redaktoriaus Donato Puslio liokajiško rašinio „Vanagai ir Vanagaitė“. D. Pusliui R. Vanagaitės „pjudymas“ primena tą vietą Šventajame Rašte, kur „Jėzus kalbėjo miniai, norinčiai akmenimis užmėtyti moterį.“ Taigi, T. Venclova, anot D.Puslio, elgiasi taip kaip Jėzus!
Na, šį kartą Autorius pasistengė. Geras straipsnis. Man patinka- labai taikliai pagavo Venclovos konjuktūriškos natūros esmę.
Pritariu. Taip ir yra!
Ačiū už straipsnį. O kaip su ką tik Venclovai prezidentės įteiktu apdovanojimu? Labai stebėjausi tokiu prezidentūros aklu žingsniu. Juk buvo atvejų, kuomet ta pati prezidentė medalį atšaukdavo. Šį kartą reikėtų pareikalauti, rinkti parašus, kad ir Venclovai atšauktų suteiktą kryžių.
Pirmas įspūdis, kad V. Rūbavičiaus kritikuoja T. Venclovos nuomonę. Bet… T. Venclova užėmė poziciją. Ir tai jau visai kas kita.
⤵
Nežinau kas stumia idėja 2019 metus Lietuvoje paskelbti “Žydų metais”, bet žinau, kad T. Venclova tai idėjai pritaria. Taigi, jei jis neadvokatautų R. Vanagaitei, mažų mažiausiai, liktų nesuprastas. Gal būt ir pati R. Vanagaitė neturėjo ideologinių tikslų, sakykime, paprasčiausias merkentelizmas – 2019 m. valstybinė premija ar medalius už nuopelnus. Juk T. Venclovai kabina. Jei paklauskite – už ką?! Argi tai svarbu! Juk jis Venclova!
⤵
Šiame kontekste nereikėtų smulkintis, jei jau 2019 metai – “Žydų metai”, tai vadinkime daiktus savo vardais – Lietuvoje 2019 matai ” Dušanskio ir Slavino metai”.
Juozo Jakavonio knygos „Šalia mirties“ redaktorė:
„Ši Juozo Jakavonio knyga – dar vienas paminklas Lietuvos partizanams-laisvės kovotojams, dar viena plyta ar akmenėlis į tą didingą memorialą,
kuris kada nors iškils nukankintiems ir žuvusiems miško broliams.
Dauguma partizanų nesulaukė Lietuvos laisvės, nors tikėjo
(kaip stebuklingai jie tai žinojo), kad laisvė ateis.
Mes nesulauksim jų apvainikavimo kaip mira kvepiančiais rožių ar laurų vainikais, bet žinome, kad tokia valanda kada nors ateis.“
Visos Lietuvos partizanų vadas, faktiškai vykdęs okupuotos valstybės
prezidento pareigas, Jonas Žemaitis-Vytautas vylėsi:
„Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“.
1944–1953 Lietuvos partizanai buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenė,
kovojusi prieš okupantus. Artėja Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos 70-osioms metinės ir Lietuvos kariuomenės 100-osios metinės, todėl dar neiškeliavę Anapus Lietuvos partizanai turi viltį, kad, švenčiant šiuos jubiliejus Kryžkalnyje, iškils didingas memorialas, skirtas žuvusiems jų kovos draugams,
kad ateities kartos žinotų, kokia buvo Lietuvos Nepriklausomybės kaina.
Puikus straipnis. Galima apie tai pasakyti ir paprasčiau: bailiams visada buvo nepriimtina principinga kieno nors pozicija. Ypač bailiai nemėgsta herojų visokių, didvyrių ir pan. Jie tiesiog tirta, jei negali pasirinkti svyravimo kaip pozicijos. Bet dabar jie labai mielai prisiima tvirtą teisuolių poziciją paraduose etc. dėl sušaudytų žydų, tarsi jie, rizikuodami šeimos narių ir savo vaikų gyvybėmis, būtų tikrai tada juos gelbėję. Bjauru ir tiek.
Na Venclova dirbo KGB ir, aisku, prisidirbo tiek, kad atgal grizti nera kur. Reikia sunaikinti lietuviu tautiskuma nes tik tada jo isdavyste pavirs tiesiog eilute jo biografijoje.
Tarp kitko, zodis rusofobija buvo sukurtas KGB departamentuose. Taip pat kaip zodis Islamofobija buvo sukurtas teroristines organizacijos Musulmonu Brolija.
Belieka isvadinti Venclova, Vanagaite ir Zurifa lietuvofobais ir uzmirsti siuos vardus ir veidus visam laikui.