Rezoliucijos „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“ yra Vilniaus forumo bandymas padaryti keturis kuklius pirmuosius žingsnius tautos ir valstybės išsaugojimo kryptimi. Pirma, rezoliucijos konstatuoja lietuvių tautos nykimą, ligšiolinį valstybės atsisakymą tai pripažinti ir būtinybę tautos ir valstybės išlikimą iškelti svarbiausiu politiniu tikslu. Antra, rezoliucijos pripažįsta, jog šiandieninė Lietuva, priešingai nei tarpukario Respublika, sukūrė tautinį ir valstybinį tapatumą ardančią bei visapusiškos asmenybės neugdančią švietimo ir kultūros politiką. Trečia, rezoliucijos teigia, jog situacijai pakeisti, būtina grąžinti žiniomis grįstą mokytojo autoritetą, mokinio pareigų viršenybę prieš teises, atsisakyti ideologizuotos „į vaiką orientuoto ugdymo“ doktrinos, „krepšelinio“ mokyklų finansavimo bei kaimo mokyklų optimizavimo ir valstybiniu mastu įgyvendinti modernizuotą tautinės mokyklos koncepciją, rengiančią ne globalios rinkos dalyvius, o šalies piliečius.
Tikėtina, kad tautos ir valstybės kategorijomis mąstantiems piliečiams visa tai gali skambėti net savaime suprantamai. Pagrįstai galima klausti: „kas tokio nauja čia pasakyta?“. Tačiau svarbu suprasti, kad Lietuvoje politinius sprendimus priima, taip pat ugdymo tikslus tvirtina ir visuomenės nuostatas per žiniasklaidą formuoja būtent tautos ir valstybės kategorijomis nemąstantys žmonės. Rezoliucijos, nesileisdamos į detales, meta viešą principinį iššūkį įsivyraujančiam išvalstybintam požiūriui į tautą ir jos narių ugdymą.
Trumpai pažvelkime į kiekvieną minėtą rezoliucijų žingsnį. Pirmiausiai, gali atrodyti, kad lietuvių tautos nykimo niekas neneigia. Seniai populiaru kalbėti apie emigracijos problema, nesėkmingai ieškoma jos sprendimų. Tai sukuria įspūdį, jog problema pripažįstama, tik yra per sunki išspręsti. Tačiau politikai, analitikai ir verslo atstovai demografinę krizę suvokia ir pateikia ne kaip lietuvių tautos išnykimo, o kaip darbo jėgos trūkumo problemą. Lietuva suvokiama ne politiškai, kaip lietuvių tautos valstybė, o ekonomiškai, kaip didelė rinka, kuri turi užtikrinti jos dalyvių aprūpinimą. Atitinkamai ir demografinė krizė suvokiama kaip darbo jėgos trūkumo problema. Praktikoje tai reiškia, kad imigracija svarstoma kaip normalus problemos sprendimas, o gimstamumo skatinimas nelaikomas vienintele išeitimi. Kiekvienas taip mąstantis, Lietuvą suvokia atsietai nuo ją sukūrusios lietuvių tautos, jos nykimą priima kaip neišvengiamą ir nemato būtinybės apgręžti šį procesą. Pirmoji rezoliucija konstatuoja šią pavojingą situaciją ir svarbiausiu politiniu tikslu iškelia lietuvių tautos demografinį prikėlimą. Neapsigaukime, Lietuvoje toks siekis politiniu lygiu nėra iškeltas, o tautos išnykimo grėsmė – politiškai nepripažinta.
Fizinis tautos ir valstybės išlikimas neatsiejamas nuo dvasinio, lietuviškosios tapatybės išlikimo. Priešingai nei tarpukario Lietuvoje, šiandien nesuvokiama arba ignoruojama, kad tik švietimas ir kultūra yra priemonės užtikrinti dvasiniam tautos iškilimui. Todėl antrasis rezoliucijų žingsnis yra žalingos, tapatumą ir patriotizmą naikinančios švietimo sistemos ir į tautos kultūros stiprinimą neorientuotos kultūros politikos sąžiningas įvertinimas. Tai vėlgi ne iš karto atpažįstama naujovė. Rūpestis švietimo būkle visur matomas, tačiau dažniausiai koncentruojasi į mokytojų algų klausimą ir tariamą būtinybę pritaikyti švietimą prie globalios rinkos poreikių. Jokie atlyginimai negali grąžinti orumo ir pagarbos mokytojui, kuris šiandien valstybės yra oficialiai laikomas viso labo mokinio pagalbininku, o ne autoritetu, kuriam mokinys privalo paklusti. Taip pat ir jokios pastangos nepadės švietimo sistemai atspėti ateities rinkos poreikių ir pagal juos paruošti darbuotojus. Ugdymo sistema turi rengti kuo platesnio dalykinio išsilavinimo ir kuo tvirtesnių moralinių nuostatų Lietuvos valstybės patriotus, siejančius savo ateitį su Lietuva ir jos gerovės kūrimu. Tam būtina atsisakyti „krepšeliais“ grįstos švietimo sistemos, kurioje mokytojas yra paslaugų teikėjas, o mokinys – klientas.
Visa tai, žinoma, yra bendro pobūdžio principinės nuostatos. Rezoliucijos autoriai kol kas nepretendavo pateikti detalaus priemonių plano, kaip reikėtų įgyvendinti iškeltus tikslus – tautos fizinį ir dvasinį išsaugojimą. Tačiau, pasikartosiu, šiandien Lietuva yra užstrigusi porą dešimtmečių besitęsiančiame savosios būklės neigime. Išlipti iš šio neigimo, pripažinti egzistencines problemas, ir visiškai pakeisti švietimo ir kultūros politikos kryptį, jau savaime yra milžiniško masto reikalavimas ir pasiryžimas.
Galbūt kam nors gali būti neaiškus rezoliucijų ryšys su šiai konferencijai kertiniu Justino Marcinkevičiaus ir lietuvybės išsaugojimo sovietmečiu vertinimo klausimu. Šis ryšys yra paprastas ir nedviprasmiškas. Justino Marcinkevičiaus puolimas viešojoje erdvėje yra išraiška bendros nuostatos, jog sovietiškumas ir jo sąlygomis puoselėta lietuvybė abu yra atsilikę ir šiandien mūsų tapatumui nebetinkantys pagrindai. Esame provokuojami atmesti visa, kas sukurta sovietmečiu, ir pripažinę prarastą ryšį su tarpukario Lietuva, ieškoti naujo pažangesnio tapatumo Vakarų „atviroje visuomenėje“. Dar daugiau, šiandien tautos nykimo akivaizdoje, keliame lygiai tą patį kaip ir sovietmečiu – lietuvybės išsaugojimo klausimą. Tik pasimokydami iš praeities ir jos vertinimo klaidų, galime jų nekartodami ir neišsižadėdami lietuvybės formuluoti tautos ir valstybės išlikimo viziją bei reikalavimus ją įgyvendinti.
Įsiklausykime į žodį „reikalavimas“. Abi rezoliucijos baigiasi ketvirtuoju žingsniu – raginimu reikalauti iš esamos valdžios pripažinti rezoliucijose išdėstytas tiesas ir įsipareigoti siūlomai reformų krypčiai. Tai atspindi visų mūsų, susirinkusiųjų čia ir pasklidusių po Lietuvą, faktinę padėtį. Kaip tautos likimui neabejingos šviesuomenės nariai, turime pilietinę pareigą siūlyti sprendimus ir valstybės gelbėjimo kryptis. Tuo pačiu metu kaip piliečiai, turime galią ir pareigą reikalauti iš bet kurios valdžios mūsų bendrą valstybę stiprinančių sprendimų priėmimo. Vilniaus forumas yra ne kartą deklaravęs, jog neturi rinkiminių iliuzijų ir faktinės institucinės politinės valdžios. Tik nuo piliečių, o visų pirma inteligentijos aktyvios arba pasyvios laikysenos priklausys šių ar kitų pokyčių projektų likimas. Įsipareigodami paviešinti šiuos dokumentus ir supažindinti su jais politines partijas, mes ir visi, kas jiems pritaria, galime ir turime sukurti pilietinį spaudimą, leisdami suprasti, jog būtent tokios pozicijos yra laukiamos ir gali susilaukti palaikymo rinkiminėje kovoje. Taip pat, sukurti spaudimą kartą nutarus įtraukti šias nuostatas į savo programas, jų besąlygiškai laikytis gauto mandato atveju. Vilniaus forumas siūlo platformą tokiam valstybinio mąstymo piliečių telkimuisi ir valdžios – nesvarbu, kurios – spaudimui. Tik priversta ir piliečių bijanti valdžia gali iš tiesų dirbti dėl tautos ir valstybės išsaugojimo.
Vilniaus forumo rezoliucija „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“
Lietuvių tautos sukurta Lietuvos valstybė kelis kartus buvo išnykusi iš pasaulio politinio žemėlapio ir vėl atgimdavo. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respubliką ir jai 2004 m. tapus visateise transatlantinės ir europinės bendrijos nare puoselėtos viltys, kad lietuvių tauta ir jos valstybingumas pagaliau įgis tvirtas saugumo garantijas ir klestėjimo galimybes.
Šios viltys dūžta: Lietuva sutiko nepriklausomybę turėdama 3,7 milijono gyventojų, tačiau dabar jų yra jau mažiau nei 3 milijonai. Per ketvirtį amžiaus dėl masinės emigracijos praradusi beveik ketvirtį gyventojų Lietuva virto viena sparčiausiai nykstančių Europos šalių ir šios grėsmingos tendencijos išlieka. Toks spartus tautos nykimas taikos sąlygomis yra didžiausias visoje valstybės istorijoje. Jis reiškia, kad būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme būklėje, vedančioje visiško išnykimo link.
2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą kaip suvereni ir lygiateisė valstybė. Nuo tada faktinės narystės ES sąlygos pakito neatpažįstamai. ES viršnacionalinėms institucijoms nuolat didinant savo galias Lietuva ir kitos valstybės narės palaipsniui praranda didžiają savo suverenumo dalį. Judant ES viršūnių pasirinkta eurofederalistinės raidos kryptimi, artėja momentas, kai iš Lietuvos valstybingumo liks tik formalūs atributai.
Tačiau tikrasis grėsmių šaltinis yra ne būtina Lietuvos priklausomybė Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei. Didžiausią grėsmę tautos ir valstybei ateičiai kelia tai, kad jų nykimas, panašiai kaip sovietmečiu, ne tik nėra apmąstomas, įvertinamas bei pripažįstamas, bet ir neigiamas ar ignoruojamas fasadiškai besikeičiančių politinių sprendimų priėmėjų. Tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva. Tokie valdančiųjų priimti dokumentai kaip 2011 m. „Globalios Lietuvos“ programa ir 2012 m. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ iškalbingai liudija pasirinktą susitaikymo kelią. Jos formuluotė „globali Lietuva“ savo esme yra tik europeizuota sovietinės formuluotės „Lietuva be lietuvių” versija.
Kad ši vizija nėra atsitiktinis nesusipratimas ir ji jau nuosekliai įgyvendinama, akivaizdžiai rodo ir Vyriausybės paskelbta „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepcija“. Šioje koncepcijoje sąmoningai nutylima, kad 1918 m. gimusi Lietuvos Respublika buvo XIX a. pabaigoje atgimusios ir gresiančio išnykimo sugebėjusios išvengti lietuvių tautos sukurta valstybė. Joje taip pat neužsimenama, kad šios valstybės paskirtis ir prasmė pirmiausia buvo įtvirtinti jos kūrėjos – lietuvių tautos – lygiavertę padėtį tarp kitų tautų bei laiduoti jos istorinį ir politinį tęstinumą. Ši aukščiausiu politiniu lygmeniu pasiūlyta politiškai išprasminto – išvalstybinto ir ištautinto – valstybės jubiliejaus minėjimo koncepcija tobulai atkartoja ir įkūnija europeizuotą sovietinę Lietuvos istorijos aiškinimo schemą. Pasak tokios istorijos interpretacijos, Mindaugo sukurta valstybė ir visa Lietuvos istorija buvusi tik kryptingas žygis į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį. Sovietmečiu šis mėginamas įteigti Lietuvos istorijos „galutinis tikslas“ buvo komunistinė, o atkūrus nepriklausomybę – europinė multikultūrinė „vienovės įvairovėje“ utopija. Tačiau šiandien, gilėjančios ES krizės ir kitų grėsmių kontekste, šios koncepcijos teiginiai apie „europinę Lietuvos ateitį“ aiškiai liudija valdančiųjų nesugebėjimą orientuotis sparčiai kintančioje situacijoje ir prisiimti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą.
Sparčiai blogėjant demografinei ir geopolitinei šalies padėčiai vadovaujantis šalies valdančiųjų sluoksnių parengta „globalios Lietuvos“ koncepcija darosi iš principo neįmanoma išsaugoti tautą ir valstybę. Todėl lietuvių tautos ir valstybės istorinės ir politinės būties tęstinumas gali būti užtikrintas tik ryžtingai atsisakius šios doktrinos.
Europa yra atsidūrusi kryžkelėje. Multikultūralizmo ideologija įtikėjęs ES elitas naikina tautų ir nacionalinių valstybių Europą. Tai daroma net fizinio ES piliečių saugumo kaina, dirbtinai kuriant sąlygas nekontroliuojamai imigracijai. Kaip atsakas į tai daugelyje ES šalių kyla „tautų pavasaris“, ypač ryškus komunistinę tautų naikinimo patirtį išgyvenusiose Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tai teikia vilčių, kad Europos tautos bunda ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje kaip savitos ir atpažįstamos laisvų žmonių bendrijos. Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai.
Būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją.
Vilniaus forumo rezoliucija „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“
Atkūrus Lietuvos valstybę tikėtasi, kad nepriklausomybė užtikrins sąlygas atkurti okupacijų pažeistą tautinę ir valstybinę atmintį bei tapatumą. Šie lūkesčiai neišsipildė. Pirmosios atgimstančio Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo apraiškos piliečių ugdymui svarbiausiose kultūros ir švietimo srityse pasidarė pastebimos jau praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Neatkūrus tautinės ir valstybinės sąmonės, pasiekta narystė ES ir ją sekusi Lisabonos sutartis leido ištautinimo ir išvalstybinimo tendencijoms tapti sistemine valstybės politika.
Kultūra ir švietimas tarpukario Lietuvoje suvokti kaip tautinės ir politinės lietuviškosios savasties formavimo ir stiprinimo įrankiai. Kryptingai ugdytas visapusiškai išsilavinęs ir patriotiškas – sąmoningai savo likimą ir asmeninius gyvenimo siekius su tauta ir valstybe siejantis bei joms dirbti įsipareigojęs pilietis. Tik šios nuostatos leido išsaugoti tautos gyvastį sovietinės okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdžio pastangų atkurti Lietuvos valstybę pamatas.
Deja, atkūrus Nepriklausomybę šios lietuvybės sampratos atsisakoma, ji sąmoningai diskredituojama ir griaunama. Kaip ir sovietmečiu, tai daroma vykdant Lietuvos išlikimui abejingų ir juo nesuinteresuotų užsienio galios centrų politinę valią. Lietuva yra įtraukta į visose ES šalyse vykdomą ištautinimo ir išvalstybinimo procesą. Nors esama tam tikrų ideologinių ir praktinių skirtumų, šis procesas iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo sovietų vykdytos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos. Įgyvendinamo europeizacijos projekto tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – išvietintą, nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą ir joms neįsipareigojusį, kosmopolitinėmis nuostatomis besivadovaujantį globalios darbo jėgos rinkos dalyvį. Dabartinio europeizuojančio ugdymo siekiamybė yra būtent toks išsilavinimu, profesiniu parengimu ir vertybėmis pritaikytas „lanksčiai“ globalios darbo rinkos poreikius tenkinti individas.
Lietuvos kultūra ir švietimas šiuo metu yra pajungti ugdyti šį naująjį „verslaus“ individo tipą. Ypač neigiamų padarinių sukėlė bendrojo ugdymo mokykloms primesta konkurencija dėl mokinių atnešamų „krepšelių“. Ši konkurencija mokyklas pavertė „švietimo paslaugų“ teikėjomis, o mokinius – „klientais“, tuo galutinai pakirsdama mokytojo autoritetą. Aptarnaujančiu personalu paverstam mokytojui, vietoje visais laikais ir visose visuomenėse pagrįstai rodytos pagarbos, diegiama orumą žlugdanti „pridėtinės vertės nesukuriančios“ profesijos atstovo savimonė. „Krepšeliais“ grįstas finansavimas lėmė galutinį provincijos bendrojo ugdymo mokyklų, kaip vienintelių išlikusių kultūros židinių mažose gyvenvietėse, tinklo žlugimą.
Lietuvos kultūrinė ir politinė savastis, tapatumas ir politinis tęstinumas gali būti išsaugoti tik iš esmės keičiant valstybinės kultūros ir švietimo politikos pamatines nuostatas. Kad ši politika tarnautų tautos ir valstybės išlikimui, būtina pakeisti jos ilgalaikės plėtros kryptį, imantis šių žingsnių:
n Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją, kurioje būtų įtvirtinta pagrindinė kultūros ir švietimo misija – laiduoti visapusišką asmens ugdymą ir tautos bei valstybės istorinį bei politinį tęstinumą – ir aiškiai įvardyti prioritetiniai kultūros ir švietimo uždaviniai bei valstybės paramos jų įgyvendinimui sąlygos, kriterijai ir formos.
n Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri neoliberalių „reformų“ keliu buvo perduota kultūros surinkinimo ir kosmopolitinio europeizavimo ideologija besivadovaujančioms ir valstybės vardu veikiančioms privačių asmenų grupėms. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygai lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai pasaulyje. Būtina įtvirtinti skaidrią ir atskaitingą kultūros srities plėtojimo, valdymo ir finansavimo tvarką; kultūros srities valdymo institucijas turi sudaryti lietuvių kultūros išlikimu ir plėtra suinteresuoti asmenys. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai parengtiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams.
n Siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švietimo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais apleistos tautinės mokyklos koncepcijos. Jos branduolys turi būti ne Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma, vienintelė leidžianti įveikti Lietuvos mokykloje dėl ilgos sovietizacijos ir europeizacijos įsitvirtinusią nuostatą, kad lietuviai yra ,,atsilikusi“ tauta, reikalinga „švietėjų“ globos ir turinti suprasti, kad ilgalaikis nepriklausomybės išsaugojimas yra „naivi neįgyvendinama svajonė“.
n Atgaivinti ir praktiškai įgyvendinti tautinę mokyklą įmanoma tik atkūrus mokytojo autoritetą. Tam būtina atsisakyti dviejų mokytojo autoritetą žlugdančios neoliberaliosios ideologijos dogmų – nuostatos, kad mokykla yra tik „švietimo paslaugas“ teikianti „verslo įmonė“ ir kad ji yra suabsoliutintų „mokinio teisių“ besąlygiško realizavimo vieta. Siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą būtina vadovautis principine nuostata, kad mokykla yra tautos švietimo ir kultūros židinys bei aiškiai formuluoti jai keliamus mokymo ir ugdymo tikslus ir uždavinius. Mokytojo autoritetas turi būti grindžiamas puikiu dalykiniu pasirengimu, tvirtomis dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį bei kryptingai ugdoma mokinių pagarba mokyklai ir mokytojo profesijai.
n Ne žmogaus ir piliečio ugdytoju, o tik „švietimo paslaugų“ teikėju laikomas mokytojas yra pasmerktas būti „mokinio teisėmis“ sąmoningai piktnaudžiaujančių auklėtinių ir jų tėvų pastumdėliu, savivalės įkaitu ir potencialia auka. Mokykloje pirmiausia būtina atsisakyti ideologizuoto ir žalingo vadinamojo „į vaiką orientuoto“ ugdymo, pervertinančio ir suabsoliutinančio mokinio savarankiškumą, moralinę ir intelektinę brandą bei moralinio, psichologinio ir pedagoginio poveikio mokiniui galimybes. Būna atvejų, kai apeliuoti į mokinio protą ir sąžinę akivaizdžiai nepakanka. Turi būti peržiūrėtos ir tiksliau apibrėžtos juridinio poveikio savo teisėmis piktnaudžiaujantiems mokiniams priemonės, numatant griežtesnę atsakomybę už mokykloje padarytas nederamas arba nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš kitus mokinius arba mokyklos personalą.
n Siekiant atkurti mokytojo autoritetą taip pat būtina atsisakyti doktrinų, pagal kurias mokytojas turi tiesiog mokyti, o ne išmanyti konkretų dėstomą dalyką. Mokytojo autoriteto šaltinis yra jo išskirtinis dėstomo dalyko išmanymas. Tam užtikrinti būtina pertvarkyti mokytojų rengimo programas ir sudaryti sąlygas mokytojui nuolat tobulinti savo dalykinį meistriškumą.
n Mokyklos vizija turi remtis nuostata, kad pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas yra formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, kuris savo ateitį sąmoningai sietų su Lietuva ir save suvoktų ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti klasikinis Europos ir Lietuvos religinis, kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę.
n Deramas Lietuvos istorijos mokymas turi tapti vienu iš kertinių atnaujintos ugdymo sampratos tikslų ir užimti jam deramą vietą per visą mokyklinio lavinimo laikotarpį. Būtina sugrąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį į Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, o istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse. Nuosekliai vadovaujantis nuostata ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią „eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu iš tautos interesų perspektyvos. Jai įgyvendinti tikslinga atskirti Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymą, pagaliau patvirtinti vieningą istorijos mokymo metodinę medžiagą bei užtikrinti, kad į mokomuosius dalykus būtų nuosekliai integruotos žinios apie lietuviškąją kultūrą. Toks pokytis yra būtina visavertės ir brandžios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tik remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą orientuotu požiūriu įmanoma pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvią ir kitoms šalims lygiavertę pasaulio istorijos veikėją.
n Lietuvos povidurinio mokslo sektoriuje turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“ reformų padariniai. Lietuvos universitetai vis labiau specializuojasi ir transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms. Svarbiausia universiteto misija – būti tautos ir šalies intelektinio bei kūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Beatodairiškas universitetų veiklos surinkinimas trukdo šią misiją įgyvendinti ir griauna sveiką mokslinę konkurenciją, kurią pakeičia akademinę bendruomenę moraliai ir profesiškai demoralizuojanti bei žlugdanti kova dėl finansavimo šaltinių tarp universitetų ir jų viduje. Reformuojant unversitetus būtina tinkamai suderinti aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais.