Prieš pusantrų metų iš kruopštaus kolegos signataro Algirdo Endriukaičio gavau jo surinktą garsių ir mažiau garsių citatų rinkinį, pavadintą „Liberalizmas kaip visuomenės griūtis“. Tvarkydamas popierius užtikau šį kolegos darbą. Negaliu nepasidalinti su mielais Lietuvos piliečiais kai kuriomis šio rinkinio citatomis. Tikiuosi, gerb. Algirdas nesupyks. Bendram labui, artėjant Seimo rinkimams. Kad ne mėgautumės liberalų griūtimi Lietuvoje, o mąstytume apie šių įvykių priežastis ir pagrindus.
Rinkinio epigrama: „Tiesos ir naudos sutapatinimas tėra tik kilnus noras“ (Miguel de Unamuno, ispanų filosofas, „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“, Vilnius, 2003 m.}Vokiečių rašytojas Giunteris Grasas pasakė esmę, kurios iki šiol neįsisąmoniname, nors jau 26 metus gyvename kapitalistinėje visuomenėje: „Žmonės maitinami kapitalizmo ideologijos melu, kad rinka sutvarkys visus visuomenės tarpusavio santykius“ („Respublika“, 2000-10-03).
O dabar pakalbėkime apie avangardinį kapitalistinės visuomenės politinį būrį – libaralus. K. Glas (Tūkstantmečių išmintis“, Ast, Maskva, 2007, 283 p.) juos apibūdina paprastai ir aiškiai: „Liberalas – tai žmogus, kuris nori išleisti kiekvieno pinigus.“. Panašiai liberalus apibūdina ir amerikiečių poetas Leroi Jones „Liberalas: „Tas, kuris pasako kitiems, ką daryti su savo pinigais.“ („Cinikų žodynas“, Verba vera, Kaunas, 2007, 118 p.).
Tiems, kurie vis dar galvoja balsuoti už liberalus, Gerb. Algirdas Endriukaitis primena vokiečių filosofo Vilhelmo Humbolto pastebėjimą: „Liberalas gali tapti ministru, bet tai dar nereiškia, kad jis bus liberalus ministras.“ („Aforizmų enciplopedija“, Ast, Maskva, 1998, 244 p.). Minėtame „Cinikų žodyne“ amerikiečių poetas Lenny Bruce visiškai tiesmukas: “Liberalai: “Žmonės, uurie gali supratsi viską, išskyrus žmones, kurie nesupranta jų.”
“Cinikų žodyne” amerikiečių rašytojas Tomas Wolfe tiesiog pranašiškai mūsų Lietuvai pamokslavo: “Liberalas: “Areštuotas konservatorius”. O britų politikas Henris Adingtonas visiškai tiesmukai atviras: “Nekenčiu liberalizmo: devyniais atvejais iš dešimties tai bailumas, o dešimtu – principingumo neturėjimas.” (“4048 gyvenimo dėsniai“, Ripol klassik, Maskva, 2004, 145 p.). O jau minėtas filosofas Miguel de Unamuno negailestingai apibūdina ispanišką patirtį: „Čia, mūsų Ispanijoje, mums yra tekę girdėti, kad liberalas – tai eretikas, blogesnis už žmogžudį, plėšiką ar paleistuvį.“(„Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“, Vilnius, 2003 m.}.
Patyręs politikas Prancūzijos Prezidentas Žakas Širakas apibendrina: „Liberalizmas – ideologija tiek pat žalinga kaip ir komunizmas, ir taip kaip komunizmo, jos laikia pralaimėjimas.“ („El Pais“, 2005-06-01).
Po užsienietiškos patirties grįžkime į Lietuvą ir pažiūrėkime, kaip šias tiesas taiko mūsų liberalai ir buvę konservatoriais:
Klasika tapusį Eligijaus Masiulio posakį „Kai alga yra 5 tūkstančiai litų, į valstybinį sektorių papuola bepročiai arba vagys“ („Lietuvos rytas“, 2010-11-04) būtina papildyti ankstesniu jo teiginiu: „Lietuvos žemės išpardavimas nėra Lietuvos išpardavimas“ („Respublika“, 2008-01-31).
Algio Čapliko mintis apie neliberalus teks pritaikyti liberalui Eligijui Masiuliui” “Manau, kad vyraus liberalusis sparnas. Kai kurie politikai per anksti išsilygino kelnes, laukdami premjero kėdės.” (buvęs Seimo narys, buvęs Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas, “Verslo žinios”, 2011-08-01).
Knygoje „Dinozaurėjanti Europa“ (Strofa, Vilnius, 2002) labai liberaliai atviravo tuomet dar konservatorius ,dabar jau „žalias valstietis” Egidijus Vareikis (ačiū jam už atvirumą):
“Europos integracija prasidėjo ir tęsėsi tautinio patriotizmo dimensijoje. Galima sakyti, kad Europos integracija, kurią noriai pradėjo neva tautinės valstybės, šiandien ar netolimoje ateityje tą tautinės valstybės koncepciją turi ir sugriauti.”
“Toks mąstymas skatina kuo budriau saugoti “nacionalinius interesus” integruojantis ir nejučiomis supriešina nacionalinius interesus su europietiškumu. Taip pamirštama, kad ne priešinimasis integracijai, o integracija yra svarbiausias ir pirminis interesas.”
“Ateitis matoma aiškiame problemų suvokime ir noruose jas spręsti, tačiau tik remiantis racionaliomis, dar ir naudą duodančiomis idėjomis, t.y. ir vėl tikintis, kad pilvas nugalės širdį, kad regiono specifikos, jei ji trukdo integracijai, niekam nebus gaila, o savivaldybininkai skaičiuos, kad jiems geriau apsimoka būti europiečiais negu olandais ar austrais.”
Garsusis mūsų pardavinėtojas šiuo metu už europarlamentaro algą vis dar badaujantis Petras Auštrevičius jau 2003-02-01 d. „Lietuvos ryte“ atvirai pasakė: „Europa iš mūsų vis tiek nieko neatims, nes atimti jau nebėra ką.“
Taigi, tenka sutikti su amerikiečių filosofu Leo Straussu: „Liberalizmas iš esmės remiasi valstybės ir visuomenės atskyrimu“ („Demokratija be tautų“, Versus aureus, Vilnius, 2008, 68 p.).
Aleksandr Neklessa (Mirovaja ekonomika i meždunarodnyje otnošenija“, 1999 Nr.3) konstatavimas sukrečia:
„Ergo: esminių vertybių žlugimo pavojus egzistuoja, ir jis turi būti sustabdytas bet kokia kaina. Nuo to momento liberalizmas pradeda atlikinėti reikšmingas metamorfozes, vis labiau demonstruodamas dorovinį kurtumą. Pateikdami savo konservatyvias ir radikalias potencijas, jie žingsnis po žingsnio praranda ir, atrodo, jų turimą toleranciją.“
„Dabar ne mažiau dramatiškai vyksta neoliberalinio projekto, esančio tam tikra pasme kartu su komunizmu ir nacizmu šio amžiaus trečiąja „pasaulietine religija“, forsuota realizacija. Ir mes tik esame prie naujos pasaulio konstrukcijos ištakų…“
Vokiečių filosofas Horst Kurnitzky paaiškina tokio elgesio motyvaciją: „Žmogaus veikimo varikliu tampa ne įstatymas ir ne aukštesnė būtis, o egoizmas. Jis įkūnija visuomeninių aukojimo santykių suvaldytą prigimtį, kurios gaivališkas išsiveržimas sugriauna pačią visuomenę. Liberalizmas siekė visų individų aisvės, tiesa, pavaldžios visagaliam Dievui, o visuomenę bandė kurti kap laisvų individų sambūrį, o neoliberalizmas, skelbdamas pelno siekimo principo absoliutumą, panaikina pačią visuomenės emsę.“ („Necivilizuota civilizacija“, Dialogo kultūros institutas. Vilnius, 2004, 37 p.).
Politologas Pierre Manat „Demokratijoje be tautų“ (41 p.) taikliai paaiškina “Europos” idėją: “ “Europa” susitelkė ties idėja, kuriai garantuotas už bet kurį kitą didesnis teisėtumas ir kuri aprūpinta instituciniais mechanizmais, galinčiais perkurti visus europiečių gyvenimo aspektus. Taigi, europiečiai atsidūrė tokioje padėtyje, kai siekiama “begalinio tikslo”, kuris nebeturi politinės prasmės ir kurio vienintelė ateitis – begalinė plėtra, kuri neaišku nei kur, nei kaip turėtų baigtis. Štai kokie mūsų reikalai.”
Meksikos sukilėlių vado Markos išvados (“Subkomendante Markos”, Ultra kultura: Jekaterinburgas, 2003):
„Neoliberalizmas – tai visos žmonijos nelaimė.“
„“Neverta neoliberalizmo perkelti į moralinių ir etinių vertybių sferą, beje, ne tik todėl, kad šioje sferoje jis visiškai bejėgis, o būtent dėl to, kad neoliberalizmas numato visišką moralinių ir etinių vertybių atsisakymą.“
„Sūnus (neoliberalizmas) suryje tėvą (nacionalinį kapitalizmą) ir veikloje griauna visas kapitalistinės ideologijos pasakas: naujojoje pasaulio tvarkoje nėra nei demokratijos, nei laisvės, nei lygybės, nei brolybės.“
„Neoliberalizmas veikia tokiu būdu“ SUGRIOVIMAS / ŽMONIŲ IŠGUJIMAS, iš vienos pusės, ir ATSTATYMAS / ištisų regionų ir šalių REORGANIZACIJA tam, kad atverti naujas rinkas ir modernizuoti jau esančias, iš kitos pusės.“
„Kalbame ne tik apie nacionalinių valstybių sugriovimą, nes be jų (tai tiek svarbu, kiek tai mažai išnagrinėta) vyksta istorijos ir kultūros sugriovimas. Garbinga amerikiečių kontinento indėnų praeitis, nuostabi europinė civilizacija, išmintinga azijietiškų tautų išmintis, galinga ir turtinga Afrikos ir Okeanijos senovė, sukūrusi šiandienines valstybes, atakuojamos „amerikietiškojo gyvenimo būdo“. Tokiu būdu neoliberalizamas pasauliui sklebia globalų karą: sugriauti šalis ir nacionalines grupes tam, kad sutapatinti su Šiaurės Amerikos kapitalistiniu modeliu.“
Filosoofas Arvydas Šliogeris („Respublika“, 2012-05-17 p. 3) prisipažino” “Čia kolegė išsireiškė taip dailiai, naiviai – sako, gal apsiūlykite kokių idėjų. Ir aš iš karto prisiminiau devyniasdešimtuosius metus. Buvau vienas iš tų kvailių, kurie steigė Liberalų partiją. Dabar aš taip ir sakau: buvau kvailys!“
Dabartinis Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius, būdamas LLRI prezidentu, taip mąstė: „Manymas, jog sąžiningas pelno siekimas nėra pakankamas tarnavimas visuomeni, atskleidžia ekonominį mažaraštiškumą.“ („Veidas“, „Neatsakinga socialinė atsakomybė“, 2006-08-03).
Gal tam, kad Lietuva pabandytų likti valstybe ir išsaugotų mūsų tautą, ir R. Šimašiaus, ir kiti liberalai taip pat prisipažintų klydę ir paleistų vėjais visas liberalų partijas Lietuvoje? Mes jiems nuoširdžiai padėkotume ir atleistume jų nuodėmes. Aš labai rimtai tai siūlau.