https://youtu.be/lpjJhwa-ZGc
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė Lietuvoje nuosekliai ir kryptingai ribojama, Konstitucijos reikalavimai ignoruojami.Teisingumo vykdymas Lietuvoje tapo išskirtinės svarbos problema. Visų pirma, tai ir pasitikėjimo valstybe klausimas. Nepasitikėjimas valstybe per keliasdešimt metų iš Lietuvos jau išprašė per 700000 mūsų piliečių. Nors Konstitucijos 109 straipsnis nustato, kad teisingumą valstybės vardu vykdo tik teismai, o jį vykdydami teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo, tačiau uždara ir neliečiama teismų sistema Lietuvoje tapo iš esmės ydinga. Ši sistema pajungė net Seimą, nesigaudantį, kokius įstatymus priima. Tačiau gėda gi prisipažinti, kad nesupranti, už ką balsuoji. Teisingumas, kaip ir valdžia, tapo vienpusis, ignoruojantis bet kokią kitą nuomonę, teisėsaugos sistema – aptarnaujanti siaurą asmenų ratą ir egzistuojanti pati dėl savęs ir šio asmenų rato, bet ne dėl teisingumo vykdymo.
Teismai atvirai ir beatodairiškai naudojami susidorojimui, kas neįmanoma be politinės priedangos. „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus ilgametė bylinėjimosi istorija dėl teisės skelbti savo nuomonę, netgi pagrįstą faktais, peržengė ne tik Konstitucijos, bet ir žmogiškumo ribas. O tai – jau nusikaltimas ir pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą. Supaprastintai tai paaiškiname ir pasiteisiname sau, numojame ranka – teismai vykdo sistemos valią, ką čia pakeisi. Šiandien manęs dar neliečia… Ar ne tokia gyvenimo filosofija vedė į pražūtį mūsų tautiečius pokario metais?
Tačiau gal nėra viskas taip paprasta? Kodėl A. Drižiaus atveju šios sistemos teisėjai nevykdo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo?.. Šis sprendimas kitoks – Aurimo naudai.
Manau, kad A. Drižiaus atveju veikia ir teisėjų emocijos, ir „Laisvo laikraščio“ persekiojimas dėl kitos, ne vienintelės pagal valdžios dūdelę privalomos Lietuvoje, nuomonės skelbimo. Grįžome į tarybinės cenzūros laikotarpį. Tik tuomet tokią valstybės politiką atvirai vykdė „Glavlitas“. Šiandieninė cenzūra Lietuvoje nėra institucionalizuota. Tačiau dėl to mokame dar didesnę kainą – visuotinės veidmainystės ir didžiulių valstybės resursų, net teismų sistemos pajungimą šiam antikonstituciniam veikimui. Tai – patyčia ir iš mūsų piliečių, ir iš mūsų valstybės, Konstitucijos. Demokratijos parodija.
Kreipiuosi į teisėjus. Pamąstykime, kodėl buvo nurašytas VSD vadovas Gediminas Grina? Po „Ulbinaitės bylos“ Respublikos Prezidentė, matyt, įsižeidusi, faktiškai nebendravo su VSD iki pat G. Grinos pakeitimo uoliu kariškiu Dariumi Jauniškiu. G. Grina kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, supratęs, kad liks atpirkimo ožiu šioje mėgėjiškoje provokacijoje, konstruotoje ir Prezidentės kabinete. Ar valstybėje gyvename ar vaikų darželyje? „Laisvame laikraštyje“ perskaičius D. Ulbinaitę išteisinantį teismo nuosprendį, man tapo labai gėda. Ir dėl mūsų teisėsaugos, ir dėl valstybės. Ir pagarba prokurorui A. Stankevičiui, kurio nesutraiškė ši sistema. Jo dėka mes sužinojome, kokio lygio yra ir ko vertas Prezidentės dvaras.
G. Grinos alternatyva – baudžiamoji atsakomybė arba valdiškas vilko bilietas. Jis pasirinko. Mieli teisėjai, supraskite, kad ir jūs vieną gražią dieną galite lygiai taip pat būti paaukoti, jei ir toliau laikysite savyje užgniaužtą savigarbą ir net, sakyčiau, savisaugą. Atėjus dienai X, niekas jūsų neužtars. Ir net Prezidentė. Nežinau, dėl ko ištikrųjų Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl teisėjos Sonatos Bieliauskienės atleidimo. Tačiau argumentu atleisti teisėją neturėtų būti tai, kas ką teisme koridoriuje susitikęs pasakė. Apie tai skelbiama viešai.
Priminsiu tai, ką žinau ne iš apkalbų, bet iš teismo dokumentų. Š.m. sausyje šio teismo pirmininkė L. Braždienė nutartimi atmetė Z. Vaišvilos pareiškimą dėl teisėjos Ingos Staknienės nušalinimo. I. Staknienė š.m. sausio 4 d. iš esmės nagrinėjo bylą nedalyvaujant atsakovui Zigmui Vaišvilai, kuris tuo metu paslikas gulėjo ligoninėje po sausio 2 d. jam atliktos ketvirtos sudėtingos chirurginės operacijos. Teismui apie tai pranešė ir įrodymus pateikė Regina Vaišvilienė. Teismo pirmininkė L. Braždienė valstybės vardu paskelbė, kad Z. Vaišvila savo ligą ir jo gydymą modeliuoja pagal teismų tvarkaraščius.
Ponia Prezidente, ar teisėja I. Staknienė, dirbusi STT ir neseniai vos netapusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėja, ir teismo pirmininkė L. Braždienė po tokių teismo sprendimų valstybės vardu turi teisę būti teisėjomis? Ar tai yra etiškas teisėjų elgesys? Nebent jos yra ir aukštos kvalifikacijos neurochirurgės, neurologės, traumatologės. Nes jos atmetė Z. Vaišvilos prašymą teismui skirti jo sveikatos būklės medicininę ekspertizę, jei teismas nepasitiki medikais, kuriais pasitiki valstybė, suteikusi jiems, bet ne teismui teisę spręsti apie paciento būklę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas R. Norkus, gavęs Z. Vaišvilos ir R. Vaišvilienės prašymą dėl šių teisėjų elgesio įvertinimo, pasiūlė kreiptis į Teisėjų tarybą. Tačiau aukščiausias teismų pareigūnas pamiršo, kad jis ir yra teismų savivaldos aukščiausio valdymo organo – Teisėjų tarybos – vadovas, į kurį tuo pačiu raštu ir buvo kreiptasi. Negana to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas nedelsdamas net raštu nurodė teismams, kaip elgtis – nagrinėti ar nenagrinėti bylas nedalyvaujant Z. Vaišvilai. Ir nagrinėjimai pasipylė. Mat nuo š.m. liepos 1 d. dėl pakeisto įstatymo būtų tekę atidėti bylos nagrinėjimą dėl dalyvio ligos ir civilinėse bylose.
A. Drižius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, kreipėsi į teismą, kad valstybė atlygintų 1 mln. EUR jo patirtą žalą dėl neteisėtų teisėjų veiksmų. Sėkmės jam. O daugumos mūsų piliečių vardu ačiū jam už šią nebaigtą kovą. Tačiau to nepakaks. Todėl ir esame drauge.
Z. Vaišvilos patirtis tokio pobūdžio dvejose bylose – karti. Teismai atmetė du jo ieškinius dėl neteisėtais teisėjų ir UAB “FF Lizingas” bankroto administratoriaus veksmais šiai įmonei padarytos 3,2 mln Lt žalos. Ir esmė yra ne tik ta, kad ieškiniai atmesti. Esmė yra ir ta, kad teismai nepasisakė nė dėl vieno Z. Vaišvilos argumento – dėl teisėjų ir bankroto administratoriaus veiksmų. Magaryčioms dar ir priteisė iš Z. Vaišvilos bylinėjimosi išlaidas ne tik iš antros pusės, bet ir iš ieškovo Z. Vaišvilos pusėje buvusios UAB „FF Lizingas“, kurios naudai jis prašė priteisti žalą. Teismai leido tai pačiai UAB „Admivita“ ir jos darbuotojoms tuo pat metu atstovauti atsakovę UAB „Admivita“, iš kurios prašyta priteisti šią didelę žalą, ir UAB „FF Lizingas“, kurios naudai prašyta priteisti šią didelę žalą. Absurdas? Taip.
Aurimas Drižius teigia, kad šiuo ieškiniu prieš valstybę dėl neteisėtų 18 teisėjų veiksmų jis siekia pasityčioti iš šios situacijos. Tačiau būtinas ne tik situacijos atskleidimas, bet ir teigiamas rezultatas. Ir ne tik tokiais būdais. Ir ne tik dėl prisikentėjusio Aurimo, bet ir dėl visų mūsų, dėl to, ką vadiname mūsų valstybe, ir dėl tikėjimo jos ateitimi, mūsų išlikimo.
Todėl šiandien drauge su mumis Lietuvos piliečių tarybos pirmininkė Scholestika Katavičienė skelbia viešos protesto akcijos Daukanto aikštėje Vilniuje, pavadintos „Reikalavimai teismams vykdyti teisingumą“ pradžią rugpjūčio 21 dieną. Teisingoje vietoje skelbiama akcija. Iš čia valdoma teismų sistemą. O nukentėjusiųjų nuo įsiteisėjusių, bet neteisėtų teismų sprendimų yra daugybė.
Mūsų stiprumas ir ateitis priklauso nuo mūsų susitelkimo ir viešumo. Viešumo, už kurį Aurimas Drižius moka savo didžiulę sveikatos, patyčios iš jo ir piniginę kainą.
Kazimiero Juraičio vaizdo įrašas