Pirmame straipsnyje „TSRS griūtis ir Vakarų persiorientavimas“ aptarėme Vakarų
neapsiruošimą TSRS griūčiai ir skubų jos persiorientavimą, 1992 m. vasario 7 d. pasirašant
Mastrichto sutartį dėl Europos Ekonominės Bendrijos pertvarkymo į politinę valstybių sąjungą –
Europos Sąjungą (ES), kuriai perduota bendra užsienio ir saugumo politika ir net teisingumo bei
vidaus reikalai. Mastrichto sutarties įsigaliojimo dieną Džordžas Sorošas straipsnyje „Link naujos
pasaulio tvarkos: NATO ateitis“ www.georgesoros.com/1993/11/01/toward-a-new-world-order-
the-future-of-nato/ paskelbė, kad šia sutartimi įkurta ES ir NATO – dvi neatskiriamos
sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti – „atvirai visuomenei“ apsaugoti.
Po Mastrichto sutarties pasirašymo iškilus Italijos katalikiškosios inteligentijos atstovas
istorikas Roberto de Mattei 1992 m. gegužės 11 d. laišku perspėjo Europos Parlamento narius,
kad tai yra nihilistinė Europos sunaikinimo svajonė, kad tikrasis sutarties tikslas nėra tik bendra
rinka, kad po monetarinio suvereniteto nusavinimo bus ir politinio suvereniteto nusavinimas, kad šio projekto tikslas – Europos megavalstybė ir regioninės mikrovalstybės. Jo laiške pasiūlytas būdas pasipriešinti šiam nežmoniškam projektui – išgelbėti nacionalines valstybes.
Kurį kelią pasirinks Europos valstybės – Dž. Sorošo, ar R. de Mattei? Jau matome ir
pradedame aptarinėti šią skausmingą situaciją, išsirituliojusią iki karo Europoje, ką 1992 m.
pranašiškai numatė R. de Mattei, vertindamas Mastrichto sutartį ir parodydamas, jog ES politinis darinys nėra vien tik nacionalinių valstybių bendro veikimo forma, tačiau savarankiškas su ES valstybėmis konkuruojantis veikėjas: „Neina kalba apie bendrą apsisprendimą už ar prieš
Europą, bet apie už to slypinčio pagrindinio klausimo įsisąmoninimą: kokios Europos siekiame?
Kokia Europa numatoma Mastrichto sutartyje?“.
Žmogui gatvėje ES reiškia tiesiog išsiplėtusią rinką be sienų, bendrą vidinę Europos rinką,
kurioje pašalintos kliūtys laisvam prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Vidutinis
europietis linkęs vengti dėmesio reikalaujančių debatų ir įsipareigojimų, kad galėtų gyventi savo kasdienėmis problemomis, nepasitiki politikais, bet jaučia tam tikrą pasitikėjimą ekonomistų pragmatizmu. Jį ramina tai, kad suvienyta Europa yra remiama ekonomikos „technikų“, ir jis gundomas laikyti tai galimu sprendimu rimtoms ekonominėms ir socialinėms blogybėms, chroniškai siautėjančioms visose Europos tautose.
Pirma pamatinė klaidinga nuomonė yra ta, kad ES tariamai apsiriboja ekonomine sąjunga,
kuriai lemta savo nariams užtikrinti didelius privalumus ir naudą. Tačiau numatytas laipsniškas
perėjimas nuo ekonominės prie politinės sąjungos – ekonominis vienijimasis yra priemonė, o
tikslas – politinis.
Mastrichto sutartyje numatyta daug etapų griežta chronologine tvarka ir nustatytas perėjimo
į galutinę stadiją 1999 sausio 1 d. „negrįžtamumas“. Tik pirmasis etapas ekonominis, o
paskutiniuoju etapu baigiamas toli siekiančių politinių pokyčių Europoje procesas. Šis planas
sukelia ne Europos vienijimosi procesą, tačiau jos nacionalinių valstybių dezintegraciją. Tiesiogiai
ES negali atmesti nacionalinių valstybių, tačiau jų išardymas numatytas. Tik nespėta iki 1999 m.
Panaikinus muitus ir sienas ES viduje sukurta didelė bendra vidaus rinka, visų ES valstybių
produktai cirkuliuoja ir vartojami visame žemyne. Nei viena pramonė negali kliautis saugiu
ekonominiu pamatu savo kilmės šalyje, ir tai įžiebs komercinius ginčus tarp skirtingų šalių
gamintojų beatodairiškos reklamos forma, naujų rinkų užkariavimas ir senų išsaugojimas bus
pavojuje. Prancūzų sūris, vokiečių alus ir italų makaronai nėra vien komercinės prekės, tačiau ir
skirtingų kultūrų bei tradicijų simboliai.
Karas, kariaujamas reklamos priemonėmis, iš ekonominės sferos persikels į politinę ir
psichologinę. Bendra rinka labiau panėšės į kovos lauką nei sanglaudą skatinančią jėgą.
Silpniausias rinkas užlies kur kas konkurencingesnės užsienio kapitalo prekės ir paslaugos. Tik
didžiosios kompanijos bus pajėgios pasiekti tarptautinį statusą ir išgyventi. Smulkus verslas turės arba susilieti su didžiuoju pavaldinio pozicijoje, arba susitaikyti su bankrotu. Ši suirutė dirbtinai primesta iš viršaus ir netikėtai užklups silpniausius, kurie tam nepasiruošę. Todėl lengva
prognozuoti, kad prasiverš laukinė konkurencija, sėjanti chaosą Europos ekonomikoje.
Bendrojoje rinkoje bus kariaujamas iki mirties karas, kuris gali nublokšti Europą į visa
apimantį griaunantį chaosą. Ar ne tai vyksta šiuo metu?
Kitas Mastrichto sutartyje numatytas etapas – monetarinio suvereniteto nusavinimas,
sukuriant Europos Centrinį Banką (ECB) iš valstybių centrinių bankų. ECB tapo vienintele šalių
narių atsargų valdytoja ir administratore. Sukurta tik pasitikėjimu grįsta vieninga valiuta ECU, o
po to euro, kad pakeisti nacionalines valiutas. Mastrichto sutartis nustatė, kad Europos Komisija
(EK) – ne šalių vyriausybės ar parlamentai – per ECB nustatinės ekonomikos politikos tikslus
kiekvienoje nacionalinėje valstybėje (II dalis, 103 str.). ECB turi išskirtinę teisę duoti leidimą
Bendrijoje išleisti banknotus (II dalis, 105 A str.). Europos Tarybai leidžiama narėms skirti
baudas, tam tikro dydžio indėlio be palūkanų reikalavimą, Europos investicijų banko skolinimo
politikos narių atžvilgiu persvarstymą (II dalis, 104 C str.).
R. de Mattei perspėjo, kad ES valstybėms ekonominio ir monetarinio suvereniteto netekimas
de facto reikš svarbiausios politinio suvereniteto dalies praradimą. Tai gerai suprato britų ex-
premjerė Margaret Thatcher, kuri dar prieš Mastrichto sutarties pasirašymą tvirtino, kad „jei kas
nors netenka savo monetarinio ir biudžeto suvereniteto, ne tiek daug suvereniteto belieka“.
Prezidentės D. Grybauskaitės pasirašytų ir LR Seimo 2014 m. ratifikuotų tarpvalstybinių sutarčių
pagrindu Lietuvoje buvo įvykdytas britų ekspremjerės anonsuotas juodasis scenarijus. Fiskalinės
drausmės pretekstu naujajam mūsų centrui perdavėme mūsų biudžetų atitikimo jau nebe mūsų
nustatomiems ir keičiamiems kriterijams klausimą bei teisę nesutikti su Lietuvos Seimo
tvirtinamu biudžetu. Euro įvedimo pretekstu monetarinės ir net ekonominės politikos
vykdymą Lietuva perdavė net ne Europos Sąjungos, bet viršvalstybinėms institucijoms –
Europos Centriniam Bankui ir Europos Stabilumo Mechanizmui (ESM). Privalomi tokiais
atvejais Tautos balsavimai Lietuvoje apeiti įprasta procedūra – Seimui priimant atitinkamus
konstitucinius įstatymus, kurie pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus tariamai tampa sudėtine
mūsų Konstitucijos dalimi. Seimas pasiliko tik teisę balsuoti, kaip mūsų atstovas balsuos ECB ir
ESM Valdytojų tarybose, jei tektų dar didinti Lietuvos įsipareigojimus šioms institucijoms. Šių
viršvalstybinių institucijų sprendimų įtakoti negali net visų eurozonos valstybių bendras
sprendimas, jei tam nepritars šių institucijų Valdytojų tarybos. Mažytė iliustracija – nuo 2021 m.
pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) apmokestinamos net iki 22 Eur vertės pašto siuntos, gaunamos
iš už ES ribų. Importo į ES PVM sudaro per 50 proc. ES biudžeto. Lietuvos valdžia renka šiuos
PVM trupinius iš mūsų ir už Lietuvai paliekamą administravimo mokestį juos perveda į ES
biudžetą. Taip „rūpinamasi“ neturtingiausiais.
Kitas R. de Mattei nurodytas mūsų užvaldymo etapas – politinio suvereniteto nusavinimas.
Valdžios nurodymu sukurti vieningą ES valiutą lengva, tačiau užtikrinti monetarinį stabilumą
sunkiau: šiam tikslui būtinos kompleksinės ekonominės, politinės ir psichologinės sąlygos.
Neįmanoma nulemti efektyvų ekonominį ir monetarinį ES vienijimąsi be bendros teisinės ir
politinės struktūros, kuri vienintelė gali reguliuoti tokias problemas kaip imigracija,
priklausomybė nuo narkotikų ir organizuotas nusikalstamumas, užtikrinti būtinas ekonominio ir
monetarinio stabilumo sąlygas. Kad būtų patenkintos šios teisinės ir politinės sąlygos, Sutartis
numato „tokį valstybių narių įstatymų derinimą, koks reikalingas bendrajai rinkai veikti“ (II
dalis, 3H str.). Ši politinė ir teisinė harmonizacija savaime neabejotinai yra gėris ir jos turėtų būti
siekiama, kai ji nesikerta su prigimtiniu įstatymu. Tačiau ji negali būti primesta biurokratų
bendrosios rinkos sukūrimo pretekstu, kas reikštų nacionalinių valstybių teisės valdyti savo
visuomenę atėmimą. Todėl ir buvo sugalvoti tokie valdymo instrumentai, pvz. kaip laisvas
kapitalo judėjimas, su kuriuo susidūrėme per Žemės referendumą – „nekaltas“ kapitalo judėjimas
per sienas, ir jam nusispjauti į mūsų Konstitucijos ginamą mūsų piliečių teisę į Lietuvos žemę.
Svarbiausias valstybės bruožas – suverenitetas, apibūdinamas kaip aukščiausia galia, kurią
valstybė privalo turėti savo veikimo srityje, kad galėtų pasiekti savo tikslą, būtent – bendrąjį
Gėrį, t.y. dorą bendruomeninį jų gyvenimą. Valstybė gali deleguoti kai kurias funkcijas pagal subsidiarumo principą, bet ji negali sunaikinti savęs, kas nutiktų tuomet, jei Mastrichto
vienijimosi procesas būtų baigtas. Tai reikštų nacionalinių valstybių išnykimą.
Nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams priklaususių galių ir funkcijų perleidimas
vyksta dviem kryptimis: viena vertus, viršnacionalinių institucijų – Europos megavalstybės – link,
kita vertus – į regioninius savivaldos subjektus, kurie taptų realiomis mikrovalstybėmis. Tam
Mastrichto sutartyje numatytas Regionų komiteto įkūrimas (II dalis, 198 A str.), turintis padėti
Europos Tarybai ir Europos Komisijai, kuri būtų megavalstybės supervyriausybė. Apie šį
modelį dar 1989 m. spalio 5 d. atvirai kalbėjo EK pirmininkas Jacqueso Delorso: „iš esmės
reiškia, kad centrinės valdžios galiomis dalijamasi su pirma egzistavusiais bendruomeniniais
teritoriniais vienetais“. Taip vykdomas planas, paskelbtas socialisto Peterio Glotzo „Manifeste
naujajai Europos kairei“, kuriame jis sveikino „nacionalinės valstybės pabaigą Europoje“, kuri
turėtų įvykti ne tik per daugiašalį vienijimąsi, bet ir per regionalizaciją bei decentralizaciją. R. Di
Mattei priminė, kad tai atnaujinta didžiojo kairės tikslo versija, kuri visada buvo ir yra anarchija –
„naujasis pasaulis“, filosofo Michailo Bakunino žodžiais, „ant visų bažnyčių ir valstybių
griuvėsių“… „revoliuciniai socialistai organizuojasi prieš akis turėdami būsimą valstybių
destrukciją arba, jei norite švelnesnio žodžio, išardymą,… kad laisvos asociacijos, organizuojamos
iš apačios savivaldybėms federaciniu principu laisvai besijungiant į provincijas, provincijoms į
tautas, tautoms į Jungtines Europos Valstijas, gali iškilti ant jų griuvėsių.“
R. di Mattei nurodo ir ES tiksinčią bombą – Europos pilietybę, kuri bus pripažinta
kiekvienam visų nacionalinių valstybių piliečiui, šioms yrant. Socialistinio komunizmo nesėkmė
Rytuose ir dekolonializacijos nesėkmė Pietų pusrutulyje atvėrė masinę migraciją į Europą. Ši
tendencija stiprėja, mažėjant populiacijai mūsų kontinente. Mastrichto sutartis numato „Sąjungos
pilietybę“ kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę (II dalis, 81 str.). Tačiau ES
valstybių įstatymai dėl pilietybės suteikimo imigrantams nevienodi: vieni atviresni, kiti labiau
varžantys. Tad imigrantai pasuks į tas šalis, kuriose pilietybę gauti paprasčiau, ir tuomet kirs
„vidines sienas“ link tų, kurios turi ne tokias lanksčias „išorines sienas“. Nuo 2015 m. masiškai ir
organizuotai vykdomas apmokamas migrantų įvežimas į ES patvirtina, kad nacionalinės ES
valstybės dar per ilgai priešinasi šioms Europos suniveliavimo idėjoms.
Mastrichto sutartyje numatytas imigracijos panaudojimas sugriauti nacionalines valstybes:
„kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“ (8
str. A1 dalis). Tikroji šio straipsnio reikšmė pasimato tik perskaičius 8 B1 str. II dalį: „Kiekvienas
Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos piliečiu, turi teisę balsuoti ir
būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis
sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai“. „Kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje
narėje ir nebūdamas jos piliečiu, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento
rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės
piliečiai“ (8 B2 str. II dalis). Būdai ir priemonės nustatytos Europos Tarybos direktyvomis.
Tad Europos pilietybę gavęs migrantas keliaus, remdamasis absoliučia savo judėjimo teise, į
pasirinktą gyvenimo vietą Sąjungoje, kur pasinaudos savo politinėmis teisėmis. Aktyvios ir
pasyvios balsavimo teisės, kuriomis džiaugiamasi gyvenamoje vietoje, garantuos migrantui
priėjimą prie Europos politinių struktūrų vietos ir viršvalstybiniu lygiu – vieninteliuose
reikšminguose lygmenyse po to, kai išnyks nacionalinės valstybės.
R. di Mattei primena, kad negalima nematyti to fakto, kad didžioji dalis trečiųjų šalių
migrantų yra musulmonai ir kad Islamas nemato krikščioniškos skirties tarp gamtinės ir
antgamtinės tvarkos, arba pilietinės ir religinės sferų, tačiau jungia tai, kas šventa, ir tai, kas
pasaulietiška, į vieną totalizuojančią viziją. Musulmonų lyderiai Europoje jau prašo, kad jų
religija būtų teisiškai inkorporuota į nacionalinius įstatymus, kas reiškia civilinį poligamijos
pripažinimą, musulmonų religijos mokymą mokyklose, išleidimą iš darbo musulmonų švenčių
dienomis ir t.t. Musulmonai, gavę ES pilietybę, tampa kandidatais vietos ir Europos Parlamento
rinkimuose, išrinktais deputatais.
Mastrichto sutartis numato, kad Europos politinės partijos „išreikš Sąjungos piliečių politinę
valią“ (138 A str. II dalis). Europos musulmonų partija dėl savo plataus pasklidimo po ES,
politinio ir religinio susitelkimo jėgos, finansinių resursų ir tarptautinių ryšių taps lyderiaujančia
Europos Parlamento partija, kas reikš politinį musulmonų dominavimą Europoje, taikiai laimėtą
ar veikiau perimtą iš pačių europiečių tariamai mūsų pačių valia.
Vietos savivaldos lygmeniu imigrantų grupės telksis tam tikruose Europos miestuose ar
regionuose. Kas šiems Europos piliečiams sutrukdys kokį istoriškai turtingą ir reikšmingą miestą
paversti į „musulmonų sala“ ir iškilti jų minaretams, uždrausti krikščioniškas tradicijas, kalėdines
eglutes? Jie gi turi jų judėjimo, įsikūrimo ir balsavimo teises. Ir tai jau vyksta.
R. di Mattei liūdną ES vystymosi prognozę pavadino savižudybe. Prancūzų Nobelio
premijos laureatas Maurice‘as Allaisas apie ES: „priklausanti nuo gigantiškos skolų piramidės, vis
labiau parodo savo ypatingą pažeidžiamumą. Tokios socialinės problemos, kaip nusikalstamumas,
priklausomybė nuo narkotikų, atskleidžia gilų kultūrinį ir moralinį mūsų visuomenės vakuumą.
Dezintegruojanti jėga iš Rytų, atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo, skleidžia susiskaidymo
fermentą Vakaruose. Musulmonų religija Europai meta savo grėsmingą šešėlį. Kontinentui, kaip
niekada anksčiau istorijoje nuo barbarų invazijų laikų, gresia chaosas.“
R. di Mattei šioje istorinėje kryžkelėje Europai pasiūlė išsigelbėjimą – išsaugoti nacionalines
valstybes, kurios yra vienintelis tvarkos ir stabilumo veiksnys Europą apėmusių dezintegracijos
procesų akivaizdoje. Ir jų atsikratymas reikštų politinę savižudybę, primenančią tą, kurią įvykdė
prancūzų monarchija ir aristokratija 1789 m.
Todėl R. di Mattei siūlė atmesti Mastrichto sutartį, kad išsaugoti Vakarų krikščioniškąją
civilizaciją, remiantis Europos tautų ir kultūrų gynimu. Europos tautų įvairovė atspindi Europos
kultūrinį paveldą ir moralinį bei istorinį tapatumą. Revoliucijos procesas, kuris daugiau nei penkis
amžius puola krikščioniškąją civilizaciją, reprezentuoja visapusišką tokios Europos, jos tapatumo
ir istorijos atmetimą: galutinis ir atitinkamas šio proceso rezultatas yra anarchistinis ir tribalistinis
naujosios kairės anarchizmas.
Klausimas mums – kodėl Didžioji Britanija ir Danija, o vėliau ir kitos ES narės pasiliko teisę
neįgyvendinti jau trečiojo ES etapo – atsisakyti monetarinės laisvės?
R. di Mattei kvietė atsisakyti mito apie „istorininį negrįžtamumą“, nes tai nihilizmo tuštuma.
Globalistams nepavykus prastumti bendrą ES Konstituciją, 2007 m. spalio 18–19 d. ES
valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė Lisabonos sutartį dėl ES reformų. Paskelbus ES
pagrindinių teisių chartiją, 2007 m. gruodžio 13 d. šią sutartį pasirašė Europos Parlamento,
Komisijos ir Tarybos pirmininkai. Įsigaliojo ji 2009 m. gruodžio 1 d. Pagal Lisabonos sutartį EP
skiria EK pirmininką, o bendro sprendimo procedūra taikoma daugeliui naujų sričių ir laikoma
įprasta teisėkūros procedūra, t.y. centras perėmė dar daugiau valstybių-narių suverenių teisių. EP
teisės aktų leidybos klausimais prilygintas Tarybai tose srityse, kuriose to dar nebuvo padaryta,
visų pirma, ES biudžeto nustatymo, žemės ūkio politikos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
ES politinė valdžia tapo dar labiau centralizuota. Veto teisė šalims-narėms išliko tik saugumo
klausimais. Kol kas.
Lisabonos sutartyje atsirado valstybės-narės teisė išstoti iš ES. Šia teise pasinaudojo
Jungtinė Karalystė. Tokia teisė buvo net TSRS Konstitucijoje. Be apribojimų – panorau ir išstoju.
Iš ES galima išstoti, jei pateikti dėl to pranešimą. Dvejus metus vyksta derybos dėl išstojimo
sąlygų. Jei per tą laiką nesusitariama, automatiškai netenka galios ES susitarimai su šia valstybe.
Mūsų Tautai nebuvo patikėta balsuoti nei už ES Konstituciją, nei už Lisabonos sutartį.
O nuotraukoje – Jono Basanavičiaus sodyboje pavasarį vis dar žydintis kaštonas…