Teisiškai neįvykęs Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą. 2023-12-15
I-III straipsnio dalyse aptarėme Vakarų persiorientavimą po TSRS iširimo – 1992 m. vasario
7 d. pasirašytą Mastrichto sutartį dėl politinės Europos Sąjungos (ES) sukūrimo, jos tikslus –
viršnacionalinės vyriausybės sukūrimą, nacionalinių valstybių pakeitimą regionais. 1993 m.
lapkričio 1 d. Džordžas Sorošas paskelbė (www.georgesoros.com/1993/11/01/toward-a-new-
world-order-the-future-of-nato/), kad ES ir NATO – dvi neatskiriamos sudedamosios dalys naujo
tipo saugumui užtikrinti, o NATO vaidmuo yra platesnis nei kariniai reikalai, įskaitant ir kišimąsi
į valstybių vidaus politinius reikalus ir santykius tarp valstybių. Aptartos Lisabonos sutartis dėl ES
ir 1949 m. balandžio 4 d. Šiaurės Atlanto sutartis (NATO sutartis), šalių įsipareigojimai.
Kaip įvyko mūsų Tautos apgaulė – teisiškai neįvykęs Lietuvos stojimas į ES? Nors
Marko Tveno nuomone, „apgauti žmones lengviau nei įtikinti, kad jie buvo apgauti“, tačiau
pabandysime tai paaiškinti. Ir straipsnio autoriai nebuvo suvokę visos šios apgaulės, kol E.
Vaitkus šiemet nesikreipė į LR Generalinę prokurorę N. Grunskienę dėl atsakingų pareigūnų
veiksmų/neveikimo įvertinimo – atsakomybės pagal LR Baudžiamojo kodekso 123 straipsnį,
piktnaudžiaujant oficialiaisiais įgaliojimais stojime į ES. Kauno apygardos prokuratūra, apylinkės
ir apygardos teismai ne oficialių asmenų veiksmus ar neveikimą vertino, bet paaiškino, kad
stodami į ES nepraradome valstybės suvereniteto, nes ES… yra tik tarptautinė organizacija…; kad
2003 m. gegužės 10-11 d.d. referendume nereikėjo 75% visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių
pritarimo, ko besąlygiškai reikalauja LR Konstitucijos 148 straipsnis, o tariamai pakako surinktų
57%; kad narystė ES nepažeidžia Lietuvos Respublikos nepriklausomybės; kad Lietuva jau nuo
1990 m. kovo 11 d. tariamai siekė tapti šios tarptautinės organizacijos nare… Nepastebėjome
tokios siekiamybės – tuo metu ES dar net nebuvo, o 1990-02-24 rinkimų į LTSR Aukščiausiąją
Tarybą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programoje buvo įrašytas valstybės neutralitetas.
E. Vaitkus Kauno apygardos teismo prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimą, liudytoju
apklausti signatarą Z. Vaišvilą ir kreiptis į LR Konstitucinį teismą. Teisėja Jurga Vasiliauskienė
2023 m. spalio 30 d. nutartimi skundą atmetė, neišdrįsusi net pasisakyti dėl šių prašymų. Nors
teismas privalo pasisakyti dėl visų apelianto reikalavimų.
Apgaulė ruošta sąmoningai ir iš anksto. Vadovaujantis Konstitucijos 9 str. (svarbiausi
Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu), LR Seimo 2003-02-27
nutarimu Nr.IX-1350 “Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės“ (Seimo pirmininkas
A. Paulauskas, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.01751D64E3C3) organizuotas dvi
dienas 2003 m. gegužės 10-11 d. vykęs referendumas. Prieš tai 2003-02-25 d. Seimas pakeitė LR
referendumo įstatymą, kad referendumą galima vykdyti ne vieną dieną, bet savaitę(!), kad dėl
narystės tarptautinėje organizacijoje pakanka 50% referendume dalyvavusių piliečių pritarimo.
Akivaizdus nepasitikėjimas Tauta ir būsimu jos balsavimu. Tautos balsavimui buvo
pateiktas ne teisės aktas dėl Lietuvos Respublikos stojimo į ES ir suvereniteto teisių
paskirstymas tarp ES ir mūsų valstybės, bet apgailėtinas sakinukas „Pritariu Lietuvos
Respublikos narystei Europos Sąjungoje“. Kaip, kokiomis sąlygomis ši narystė?! Gi mūsų ir
kitų į ES stojusių valstybių narystės sąlygas ir atiduodamą suverenitetą nustato Atėnuose
pasirašytas 2003 m. balandžio 16 d. „Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro
Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos
Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo
sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų“ (https://e-
seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.216708?jfwid=nq76mw1m0). Būtent šį Aktą ratifikavo
tuometės ES valstybės-narės ir į ją stojančios valstybės, bet ne 2003 m. gegužės 10-11 d.d.
vykusio mūsų referendumo sakinuką, kyšteltą mums pažaisti. Pagalvokime, kurį pirštą prie
smilkinio būtų pasukioję kitų valstybių vadovai, jei mūsų valdžia jiems ratifikavimui būtų
pateikusi šį sakinuką… Tačiau šis Aktas nebuvo teiktas mūsų balsavimui, t.y. mūsų Tauta
referendume nebalsavo dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą!
Tad 2003 m. gegužės 10-11 d.d. referendumas ir jame priimtas sprendimas nesukūrė jokių
teisinių pasekmių Lietuvos Respublikai dėl jos narystės Europos Sąjungoje. O kaip nervinosi
Lietuvos valdžios vyrai, po pirmosios balsavimo dienos pamatę, kad balsuoti atėjo vos per 20%
piliečių! Net alus, skalbimo milteliai ir šokoladukai nepadėjo, todėl gegužės 10 d. vakare LRT
eteryje po „Panoramos“ puolė mus agituoti, rodydami pavyzdį, kaip spauti į mūsų įstatymus!
2003 m. rugsėjo 16 d. šį Aktą įstatymu Nr.IX-1730 su 103 susijusiais dokumentais
ratifikavo ne mūsų Tauta referendume, bet LR Seimas (https://e-
seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.218271?jfwid=nq76mw1m0). Ratifikavimo įstatymą
pasirašė Respublikos Prezidentas R. Paksas. Balsuojant dėl šio įstatymo LR Seimas net neturėjo
oficialaus šio Akto vertimo į lietuvių kalbą! Pagal Seimo statutą kiekvieno įstatymo projektą
privalo suderinti Seimo teisės departamentas ir atsakingi skyriai (šiuo metu – biurai). Tai nebuvo
padaryta – atsakingus darbuotojus balsavimo dienos ryte išsiuntė į ekskursiją Baltarusijon… Seimo
darbuotojams kirtus Lietuvos–Baltarusijos sieną, jiems paskambino, kad grįžtų į Seimą, mat
būtinas suderinimas su jais. Šiems apsisukus ir nespėjus dar kartą kirsti šią sieną, kitu skambučiu
jiems buvo nurodyta tęsti ekskursiją – pakaks politikų suderinimo Seimo komitetuose…
Antikos laikų Romėnų teisės, kuria remiasi ir Lietuvos teisės korifėjai bei teismai, skelbia ir
šias aiškias taisykles: ex iniuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) ir nullus commodum
capere de sua injuria propria (niekas negali turėti naudos iš teisės pažeidimo). Tad kas
neaišku, mieli Lietuvos piliečiai!? Todėl po teisiškai neįvykusio Lietuvos Respublikos stojimo į
Europos Sąjungą mūsų Konstitucija liko nepakeista – Lietuvos valstybė liko nepriklausoma
demokratine respublika, ir jokio ES pėdsako joje nėra! Tad nei 2003 m. gegužės 10-11 d.d.
referendumas, nei 2003-04-16 stojimo Akto ratifikavimas Seime nesukėlė jokių teisinių pasekmių.
Šią mūsų apgavystę įgyvendino LR Seimas, priėmęs 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą
„Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Seimo pirmininkas A. Paulauskas) ir šį
aktą neteisėtai (be 75% piliečių pritarimo) prirašęs prie Konstitucijos 150 straipsnyje skelbiamų
jos sudėtinių dalių, kurias Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume:
- 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ (nustatančio, kad
Lietuvos valstybės suverenitetas gali būti atiduotas, jei tam referendume pritars 75% visų
balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių, ką Tauta nusprendė 1991-02-09 referendume); - 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines
Rytų sąjungas“ (ZV ir EV klausimas Konstitucijos aiškintojams – ar Šveicarijos pavyzdžiu
Lietuvos Respublika dėl šio akto galėtų sudaryti konfederaciją su Latvijos Respublika?); - 1992 m. spalio 25 d. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“.
Mūsų Tauta nebalsavo ir už 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, nes Lietuvą užvaldžiusieji pabijojo jį teikti Tautos
balsavimui. Tad šis aktas neteisėtai įrašytas į mūsų Konstituciją, kurios 148 straipsnis reikalauja, kad tokiam aktui referendume turi pritarti 75% visų balso teisę turinčių piliečių.
Kaip iš šios teisinės kolizijos sukasi oficialūs mūsų Konstitucijos aiškintojai? Juk iš
neteisės neatsiranda teisė. Susipažinkime su LR Konstitucinio Teismo buvusios pirmininkės
prof. dr. Danutės Jočienės logika šiuo klausimu jos pranešime „Nuo nacionalinio konstitucinio
savitumo iki Europos integracijos: nacionalinės Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės
santykis“, perskaitytame ES Teisingumo Teisme Liuksemburge,
(https://lrkt.lt/data/public/uploads/2022/07/pranesimas_d.jociene.pdf):
- “Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai savo tekste įtvirtina Konstitucijos viršenybės
principą. Konstitucija Lietuvos teisės sistemoje yra aukščiausioji teisė. … Konstitucijos 7 str. 1 dalyje
nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Taigi Konstitucijoje
yra expressis verbis įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas.“ Kas su tuo nesutiks (ZV ir EV)? - „Tačiau šis principas negali būti aiškinamas atsietai nuo vientisos ir darnios Konstitucijos
kaip tam tikrų konstitucinių vertybių sistemos, jis turi būti aiškinamas, be kita ko, Lietuvos valstybės konstitucinės pareigos sąžiningai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus (pacta sunt servanda) kontekste.“ Kas su tuo nesutiks (ZV ir EV)? - „Konstitucinis Teismas, savo veiklą pradėjęs dar 1993 m., viename pirmųjų savo nutarimų
konstatavo, kad „Valstybės Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas,
grindžiantis šalies teisės sistemą. Tai reiškia, kad visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją“.
… Kartu pažymėtina ir tai, kad, kaip nustatyta Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje, „Konstitucija yra
vientisas <…> aktas“. … Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms
Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų paneigta arba iškreipta kitų Konstitucijos nuostatų
prasmė (LRKT 2002-12-24 nutarimas).“ Kas su tuo nesutiks (ZV ir EV)? - „Taigi pabrėžus, kad Konstitucija turi viršenybę bet kokio kito teisės akto Lietuvoje atžvilgiu,
negalima pamiršti ir kitų Konstitucijos nuostatų, kurios sudarė prielaidas sėkmingai Lietuvos
integracijai į Europos Sąjungą ir įtvirtino pakankamai saugiklių, kad būtų tinkamai įvykdyti iš ES
teisės kylantys valstybei įsipareigojimai bei užtikrinti ES teisės viršenybės, tiesioginio veikimo ir
veiksmingumo principai. Lietuva į ES įstojo pasirašydama, o vėliau ir ratifikuodama Stojimo į ES
sutartį, kuri yra klasikinė tarptautinė sutartis, pasirašyta, o vėliau atitinkamai patvirtinta ar ratifikuota
visų susitariančių valstybių – Europos Sąjungos valstybių – pagal savo konstitucines procedūras.“
Su tuo sutikti neįmanoma, nes stojimo į ES sutartis (2003-04-16 Aktas) nebuvo teikta Tautos
ratifikavimui nei 2003 m. gegužės 10-11 d.d. referendume, nei kituose referendumuose (ZV ir EV). - „… siekiant sukurti konstitucines prielaidas Lietuvai tapti visateise ES nare, Lietuvoje
piliečiams referendume priėmus sprendimą būti ES valstybe nare, buvo pakeista Konstitucija, prie jos
prijungiant Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Šiuo
Konstituciniu aktu buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje.“
Tai akivaizdi netiesa, nes ir šis konstitucinis aktas nebuvo teiktas Tautos balsavimui (ZV ir EV). - „Konstitucinis Teismas, aiškindamas šio Konstitucinio akto nuostatas, yra konstatavęs, kad
„visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos
suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė
narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė“. Pagal šio Konstitucinio akto 2 straipsnį ES
teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiame straipsnyje ES
teisės atžvilgiu taip pat yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti ES teisės aktų
taikymo pirmenybę tais atvejais, kai ES teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama
ES, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionalinės teisės aktuose.“
Tai akivaizdi netiesa – iš neteisės neatsiranda teisė. Tauta už nuorodytus aktus nebalsavo (ZV ir EV). - „Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatuota, kad „Konstitucijoje ne tik
yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą,
kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir –
Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti
Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės
nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu
reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia),
išskyrus pačią Konstituciją“. Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje
sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės
sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo. Tad kolizijų atveju Konstitucinis Teismas vis
dėlto paliko galimybę laikytis Konstitucijos viršenybės principo.“
Kas su tuo nesutiks, tačiau kodėl to nesilaikoma (ZV ir EV)? - „Todėl Lietuva priskiriama prie tų šalių, kuriose Konstitucija turi taikymo pirmenybę. Tačiau,
atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybės narystė Europos Sąjungoje kyla iš pačios Konstitucijos
(jos sudedamąja dalimi esančio Konstitucinio akto), kolizijų tikimybę sušvelnina ir galimus
sprendimo būdus siūlo kitos Konstitucijos nuostatos, o kartu ir oficialioji konstitucinė doktrina, kuri
grindžiama dialogo tarp dviejų sistemų vystymu ir yra draugiška Europos Sąjungos teisės atžvilgiu.
Kalbant apie ES teisės santykį su nacionalinės Konstitucijos nuostatomis ir naryste ES ir iš to
kylančius įsipareigojimus, taip pat apie dialogo tarp šių dviejų sistemų vystymą, pabrėžtinas ir dar vienas itin svarbus konstitucinis principas – Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos principas, kurį Konstitucinis Teismas išplėtojo savo jurisprudencijoje ir kuris suponuoja Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją.“ Štai ir išlindo yla iš maišo – politikuojate, Konstitucijos aiškintojai, o ne Konstituciją ginate ir aiškinate (ZV ir EV)!
- „Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje šis principas atskleidžiamas kaip glaudžiai susijęs su
Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės
nepriklausomybe, demokratija ir respublika. Pirmą sykį Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos
principas paminėtas Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, konstitucinės justicijos byloje
dėl tarptautinių karinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių… „Lietuvos
valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei
NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus“.
O tai jau pigus politikavimas, nes NATO sutartimi Lietuva neprisiėmė jokių įsipareigojimų derinti
savo teisės aktus su NATO! Tik G. Sorošas 1993 metais skelbė, kad NATO turi kištis į valstybių
vidaus klausimus ir santykius su kitomis valstybėmis. Bet jo nuomonė nėra teisės aktas (ZV ir EV). - „Dar vienas esminis Konstitucijos nuostatų ir tarptautinės bei ES teisės sąlyčio aspektas
atskleidžiamas oficialiojoje Konstitucijos keitimo apribojimo doktrinoje, išplėtotoje Konstitucinio
Teismo 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 d. liepos 11 d. nutarimuose. Juose Konstitucinis Teismas iš
esmės konstatavo, kad negalimos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigiami
įsipareigojimai ES teisei, nebent Lietuvos Respublika nuspręstų išstoti iš Europos Sąjungos. Tai,
beje, taip pat turėtų būti padaryta referendumu, nes, kaip minėta, sprendimas prisijungti prie ES buvo
priimtas būtent tokiu būdu. Kaip tik iš to kyla toks kvaziabsoliutus Konstitucijos keitimo
apribojimas.“
Konstitucijos aiškintojų klausiame: Kodėl referendumo sprendimo nereikėjo balsuojant už
2003-04-16 stojimo aktą ir 2004-07-13 konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės
Europos Sąjungoje“, o dėl Lietuvos išstojimo iš ES jau reikia referendumo sprendimo (ZV ir
EV)?! Yra tokia lietuvių liaudies patarlė – melo trumpos kojos.
Šiurpi lietuviška Siaubiamiškio pasaka apie teisiškai taip ir neįvykusį Lietuvos stojimą į ES.
Beje, kodėl Konstituciją, kuri yra paprasta ir aiški kiekvienam piliečiui, dar reikia aiškinti? Kad
apgauti piliečius? LR Konstitucijos aiškintojai iki šiol neišdrįsta paaiškinti, kodėl Seimas ne
kartą keitė Konstituciją, pažeisdamas jos 153 straipsnį, nustatantį, kad „Kai ši Lietuvos
Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų
spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2
punkte, 65, 68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje,
96, 103, 118 straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje.“ Pažeidžiant šį Konstitucijos
straipsnį, po 1993-10-25 d. Seimas pakeitė šiuos Konstitucijos straipsnius, kurių keisti nebeturėjo
teisės: 2003-03-20 d. – 84 str. 11 punktą ir 118 str. (dėl prokuratūros), 2022-04-21 d. – 56 str. (kas
gali būti renkamas Seimo nariu), 119 str. (dėl mero rinkimų).
Atsiras, anot V. Landsbergio, Siaubiamiškio gyventojų, kurie pasakys, na ir kas!? Juk
Europos Sąjunga, prokuratūra, merai – tai gėris! Gal būt. Tačiau kodėl tuomet tai spręsti turi ne
Tauta, kuri tik viena turi konstitucinę teisę tai spręsti, o siauras žmonių ratas? Kodėl tuomet
skundžiatės, jei kas nors pažeidžia įstatymus, tamstos žmogau, atžvilgiu, pvz. jus apvagia?
Kodėl tarptautines sutartis ratifikuoja Seimas, be ne Tauta, kai Konstitucija nustato, jog tai
išskirtinė Tautos teisė? Tad nesiskųskite dėl to, kad Rusija pradeda aiškinti, jog Klaipėdos ir
Vilniaus kraštus atgavome TSRS dėka. Senai reikėjo denonsuoti 1939 metų Lietuvos – Vokietijos
sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo. Lietuvos visuomenės taryba dėl to kreipėsi, tačiau ir
Respublikos Prezidentas, ir Seimas, ir Vyriausybė tyli. Gal dar vieną išdavystę ruošia?
Lietuva atgavo nepriklausomybę, gerbdama tarptautinę teisę ir norėdama to paties iš kitų
valstybių. Apie tai – kitame straipsnyje.
Konstitucijos aiškintojai, ar atsimenate 1991 m. sausio 13-ąją, Medininkų tragediją?