Gruodžio 29-ąją amžinam poilsiui išlydėtas netrukus po 1991 m. sausio 13-osios Valstybės saugumo departamentui pradėjęs vadovauti Viktoras Zedelis. Oficialioji Lietuvos Respublika ta proga patylėjo.
Tik interneto erdvėje budintys anoniminiai komentatoriai, kuriems žmogaus netektis nėra proga bent jau patylėti, parodė tikrąjį juos valdančiųjų rūpestį. Tai – KGB dokumentų vagystė 1991 m. spalyje, kada Lietuva jau net iš Vakarų buvo sulaukusi atkurtos nepriklausomybės pripažinimų fejerverko.
Šiandien ne ta diena, kada reikėtų išsamiai tai aptarinėti. Ir savo spaudos konferencijose Seime, ir raštu ne kartą viešai kreipiausi į prokuratūrą dėl šių valstybei, tikiuosi, svarbių dokumentų vagystės ištyrimo. Prokuratūros vadovai keičiasi, tyla ir neveikimas tęsiasi. Todėl tik priminsiu savo pažadą tokio būsimo ikiteisminio tyrimo prokurorams oficialiai ir išsamiai, nurodant konkrečius asmenis ir jų veikas, paliudyti šias aplinkybes. Ikiteisminis tyrimas būtinas ir dėl 1991 m. sausio 8 dienos bei taip vadinamos Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių tyrimo valstybinių komisijų dokumentų dingimo iš Seimo (ar dar tuo metu vadintos Aukščiausiosios Tarybos). Ir pirmas asmuo, kurį prokurorams siūlysiu apklausti – buvęs Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Vyt. Landsbergis, nekreipdamas dėmesio į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad Aukščiausiosios Tarybos, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusios Lietuvos Nepriklausomybę, pirmininkas nebuvo valstybės vadovu, kuklinasi ir neprieštarauja nuosekliam Lietuvos pratinimui gerbti jį antikonstituciniu kreipiniu „pirmasis atkurtos valstybės vadovas“. Todėl 1992 m. spalio 25 d. mūsų Tautos priimtą ir tebegaliojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją pasirašęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis neturi teisės negerbti šio savo parašu patvirtinto pagrindinio Lietuvos valstybės dokumento.
Vyt. Landsbergis neturi teisės pažeisti ir mūsų Konstituciją ir negerbti jos, negerbti teisės. To jis mus tvirtai ir mokė – skaitykime V. Landsbergio knygą „Sunki laisvė“ (Vilnius, Vaga, 30-31 psl.): „…per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos įtarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.
Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“
Ar V. Landsbergis dar prisimena šiuos savo žodžius, ar jis turi savigarbą? Matome, kad negerbia tautos ir jį pirmininku išrinkusios Aukščiausiosios Tarybos, jo siūlymu antikonstituciškai (ne tik mano, bet ir Konstitucinio Teismo nuomone) pervadintos neegzistavusiu Atkuriamuoju Seimu.
Jei V. Landsbergis pretenduoja į tautos vado vardą, tai jis tuo labiau kaip buvęs Aukščiausios Tarybos pirmininkas yra atsakingas už KGB dokumentų ir Aukščiausiosios Tarybos valstybinių komisijų, tyrusių 1991 m. sausio įvykius, medžiagų dingimą. Šie dokumentai yra mūsų tautos, o ne juos pavogusiųjų nuosavybė.
Tai, kad pirmąją Šv. Kalėdų dieną netekome vieno pagrindinių KGB dokumentų vagystės iš rūmų Gedimino pr. 40/1 Vilniuje liudytojų Viktoro Zedelio, labai apsunkins šios vagystės tyrimą. Šis tyrimas turi būti vykdomas. Viktoro profesionalumas ir gera atmintis, sveikas požiūris ir begalinis optimizmas bet kokioje sunkioje situacijoje, buvusių VSD darbuotojų, sekusių pavogtų KGB dokumentų karštomis pėdomis, išvaikymas, daugybę kartų 1991 m. pabaigoje – 1992 m. pradžioje reorganizuojant VSD, suprantamas tik tiems, kurie įvykdė šią vagystę. Todėl kviečiu atsiliepti visus liudytojus. Jei valstybės pareigūnai to nedaro, tai nereiškia, kad valstybės piliečiams tai nerūpi.
KGB Lietuvos padalinio pastato Vilniuje perėmimas prasidėjo 1991 m. rugpjūčio 23 d. vakare, pasirašius pirmąją Lietuvos Respublikos ir TSRS tarpvalstybinę sutartį dėl šio KGB padalinio likvidavimo. Vadovaujantis tais pačiais Lietuvos Vyriausybės suteiktais įgaliojimais pradėjau formuoti ir dokumentų perėmimo grupes, kurios V. Zedelio pasiūlymu buvo formuojamos iš skirtingų žynybų atstovų.
Netvarka atėjo iš Aukščiausiosios Tarybos. Ne tik dėl to, kad teko iš parlamento paskirtos komisijos, kuri turėjo tirti KGB veiklą, narių atiminėti paslapčia išnešamus neinventorizuotus KGB dokumentus. V. Landsbergis pats to nedarė. Tačiau jo pavaduotoją, ne kartą atėjusį į Vyriausybės rūmus raginti mane rūmus saugojusį „nepatriotinį“ VRM „Arą“ pakeisti patriotiniu KAM „Geležiniu vilku“, teko ir išvaryti iš kabineto.
Šis apsaugos pakeitimas ir įvyko, kai dviese su V. Zedeliu 1991 m. spalio pabaigoje išvykome į Paryžių bandyti įtikinti Prancūzijos VRM ir Interpolą išimties tvarka į 60-ąją Interpolo Generalinės Asamblėjos Punta del Estėje (Urugvajuje) darbotvarkę įtraukti klausimą dėl Lietuvos Respublikos narystės šioje tarptautinėje organizacijoje. Įprasta tvarka tai daroma prieš metus.
Viktoro Zedelio iškalba ir gyvas žmogiškas charakteris labai padėjo – per savaitę šį klausimą drauge išsprendėme Paryžiuje. Padėjo ir tai, kad prieš tai profesionaliai su Prancūzijos VRM delegacija Lietuvoje pasidarbavo ir mūsų VRM specialistai. Tik viena buvo bėda – neturėjome aviabilietų į Urugvajų. Prancūzijos vidaus reikalų ministras man užleido savo vietą „Air France“ lėktuve. Viktorui teko grįžti į Lietuvą.
Ši mudviejų savaitė Paryžiuje ir buvo lemiama. Tik mums išvykus, „nepatriotinis“ „Aras“ buvo pakeistas patriotiniu „Geležiniu vilku“, o KGB dokumentai, buvę maišuose (duomenys apie mūsų išeiviją ir inteligentiją), nedelsiant naktį ir buvo išvežti. Į Vilnių grįžęs Viktoras iškart papuolė į įvykių sūkurį.
Po sėkmingo Lietuvos narystės atkūrimo Interpole (balsavimas vykos 1991 m. lapkričio 4 d., t.y. dar egzistuojant Tarybų Sąjungai), patyręs nuotykius skrydžio metu, skandalą dėl mano iškrėsto bagažo Maskvos Šeremetjevo tarptautiniame aerouoste, grįžau į Vilnių.
Čia laukė dar įdomesnės naujienos. Nespėjus man susitikti su Viktoru ir išsiaiškinti, kas gi vyksta, antrosios bemiegės nakties antrąją dalį praleidau V. Landsbergio kabinete. Savo aiškinimuose besipainiojantis ir vinguriuojantis pirmininkas išdrįso tik išlementi, kad man reikia atsistatydinti bent iš vienų pareigų – VSD vadovo ar Ministro Pirmininko pavaduotojo. Kodėl tai turiu daryti net į akis pasakyti nedrįso. Net nepasakė, kad pavogti KGB dokumentai, tik lemeno apie Lietuvos medicinos bibliotekos, kurioje informacijos skyriaus vedėja dirba mano žmona Regina, privatizavimą. Deja, Vytautai Landsbergi, ši biblioteka vis dar valstybinė ir mano žmona vis dar ne direktorė šioje bibliotekoje. Visą tą KGB dokumentų vagystės savaitę Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas „vizitavo“ mano žmoną, reikalaudamas, kad aš atsistatydinčiau. Teko ir Reginai išvaryti Artūrą. Kol išmoks kalbėti.
Tik dienai baigiantis iš Viktoro sužinojau, kad įvyko KGB dokumentų vagystė. Vingiuoti ir mėtyti pėdsakai atvedė iki Kauno. Buvęs ypač svarbių bylų tardytojas ir VSD Generalinio direktoriaus pavaduotojas Viktoras Zedelis, jo vadovaujami VSD darbuotojai lipo ant kulnų šiems vagims. Todėl šiems reikėjo imtis priemonių – nuo interpeliacijos Zigmui, nesuteikus man net formaliai priklausančių kelių dienų susipažinti su interpeliacijos klausimais, iki VSD finansinio patikrinimo ir skubotų reorganizacijų. Tada ir KGB-isto etiketė man buvo pradėta lipdyti – turiu Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus rezoliuciją, kuria Baliui Gajauskui buvo pavesta ištirti mano „kgb-istiškumą“. Deja, tai – ne tik praeitis. Tai – ir dabartis. Žiūrėsime, kaip kartą persivertusieji dar kartą versis atgal.
Sutikdami Naujuosius prisiminkime ir Viktorą Zedelį. Ir tie, kurie jį pažinojo tokį, koks jis buvo, ir tie, kurie jo nepažinojo, bet yra Lietuvos piliečiai. Viktoras, ir iškeliavęs iš mūsų pasaulio, liko pavojingas tiems, kurie turėjo ką slėpti nuo buvusio prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojo ir Valstybės saugumo depratamento vadovo. Tada į panašias pareigas nelabai kas veržėsi. Sausio 13-ąją buvo ir bėgančių iš tokių pareigų. „Tikrųjų patriotų“ era prasidėjo po 1991 m. rugpjūtyje nepavykusio pučo Maskvoje. Tada, anot buvusio Lietuvos muitinės vadovo Valerijono Valicko, ir į muitininkus plūstelėjo, ir muitinei pasienio vagonėlius pradėjo siūlyti. Iki tol tai buvo didelė problema.
Ramių ir sėkmingų Naujųjų Metų sudėtingu išbandymų metu!