Prisiminkime ir įsiklausykime į Arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus žodžius, pasakytus Seime: Lietuvai reikia meilės tiesoje. Šiuos žodžius pasakė Žmogus, savo gyvenimu ir patirtimi liudijantis mūsų Lietuvos Laisvės bylą. Laisvės bylą, išdėstytą Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje ir Arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičius, jo bendražygio a.a. monsinjoro Alfonso Svarinsko iškentėtą nelaisvėje. Šiemet Laisvės premija Sausio 13-ąją bus įteikta šio kančių kelio eilinei – sesei Nijolei Sadūnaitei.Tą Sausio 13-osios naktį skubėjome į Aukščiausiąją Tarybą, prie TV bokšto ir į Konarskio gatvę Vilniuje, prie savivaldybių kituose miestuose, prie Lietuvos televizijos Kauno redakcijos, Sitkūnų ir Juragių TV bokštų. Nes visi žinojome, kodėl tai darome. Dėl mūsų valstybės, dėl mūsų pačių. Dėl mūsų Laisvės ir teisės spręsti, kaip mums gyventi.
Ne dėl Vytauto Landsbergio, buvusio Aukščiausioje Taryboje, ne dėl Algirdo Kaušpėdo, užsibarikadavusio Lietuvos radijo ir televizijos vadovo kabinete, netgi ne dėl Eglės Bučelytės, iš televizijos ekrano skelbusios mums paskutiniųjų laisvo televizijos ir radijo eterio minučių naujienas. Ir net ne dėl būsimos Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Tarybų Sąjungos 1991 metais išsiųstos tobulintis į Jungtines Amerikos Valstijas.
Tai darėme dėl mūsų valstybės.
Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius vėl kreipėsi į mus. Šį kartą dėl a.a. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus, matyt, paskutinę minutę įrašyto į Lietuvos priešų gretas, pasinaudojus Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui mūsų valstybės suteiktomis galiomis.
Mūsų valstybės valdžią turintieji pamiršo svarbiausią – atsakomybę dėl jų veiksmų ir jiems mūsų valstybės patikėtų pareigų.
Sausio 13-osios išvakarėse mes neišgirdome Vytauto Landsbergio žodžio, visų pirma, dėl a.a. kardinolo Vincento apšmeižimo. Kaip ir 1991 – 1992 metais, besidraikant KGB voratinkliams.
Mes neišgirdome ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžio dėl a.a. kardinolo Vincento apšmeižimo, dėl jį apšmeižusiųjų atsakomybės.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasipiktinimą dėl tokių pačių Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiksmų mes išgirdome 2012 metais. Tada Prezidentė viešai pasipiktino, kad paviešinta, jog tuometinis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas Algirdas Matonis buvo etatiniu TSRS KGB darbuotoju.
Š.m. sausio 5-osios KGB „dovana“ Lietuvai ir ponios Teresės Birutės Burauskaitės paaiškinimas, kad tai yra mūsų atgrąsymas nuo nostalgijos „sovietinei“ praeičiai – tai mūsų visų ir mūsų valstybės, už ją žuvusiųjų įžeidimas. Įžeidimas, dėl kurio net neatsiprašyta.
Š.m. sausio 3-ios dienos spaudos konferenciją Seime, kurioje paliudijome Vytauto Landsbergio ir jo įkurtos konservatorių partijos istorines patirtis, užsakant, organizuojant ir dangstant teroristines akcijas, valstybės išpardavimą ir išdavimą, baigiau prašymu Vytautui Landsbergiui aprimti ir nebekiršinti Tautos. Labai nuoširdžiai tikėjomės ramesnių metų.
Tačiau sausio 5-osios atsakas taip vadinama KGB korta peržengė visas įmanomas padorumo ribas. Jokiomis „neužmirštuolėmis“ ar savanorių, gynusių Lietuvą, atranka pagal jų lojalumą vienam asmeniui ir vienai partijai, ne tik nieko nebeįtikins, bet ir neišgelbės jūsų, besivadinančių vieninteliais Lietuvos patriotais ir manančių esant vieninteliais, turinčiais teisę teisti, teisę spręsti, kas myli Lietuvą ir kas jos nemyli.
Kas jums suteikė teisę vieninteliams spręsti, kas yra KGB-istas Lietuvoje, ir kas juo nėra?
Kas jums, Lietuvos Prezidente, suteikė teisę apsimesti, kad nesuprantate, kas įvyko, ir vaidinti tik Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ečio paminėjimo šventę? Buvimas Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi jums tokios teisės nesuteikė. Lietuvos Respublikos piliečiams 2013 m. sausio 13-ąją pasižadėjote: Laisvę turime ginti kiekvienas ir kasdien.
Laukiame Jūsų veiksmų, ponia Prezidente, arba Jūsų atsistatydinimo.