Aktualijos

Žlugo komunistinė, žlugs ir neoliberali utopija

Written by admin · 8 min read

Ar tikrai visa, kas dar prieš 20 metų buvo laikoma norma, šiandien yra tamsi atgyvena? Ar puoselėjamos „naujosios vertybės“ reiškia žmonijos pažangą? Pokalbyje apie ateities Lietuvą apie tai svarsto filosofas Andrius Martinkus.

– Ką šiandien galime vadinti marginalu? Ar tai žmogus nepritampantis prie visuomenės, o galbūt, žvelgiant iš Overtono lango pozicijos, tai visuomenė nepritampanti prie žmogaus?

 

– Pačios Overtono teorijos atsiradimas rodo, kad yra kažkas labai negerai pačioje visuomenėje. Jai esant sveikai nebūtų įmanomos tokios ideologinės manipuliacijos. Kur slypi pagrindinė visuomeninio negalavimo priežastis? Atsakymas paprastas – tai nesugebėjimas susiorientuoti, kas yra gėris, o kas yra blogis. Popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie moralinį reliatyvizmą kaip šiuolaikinės Vakarų civilizacijos ydą.

Kada gi prasidėjo tai, ką mes vadiname šiuolaikiniais Vakarais arba apskritai šiuolaikiniu pasauliu? Kertiniai jo akmenys yra trys istoriniai įvykiai: 1) Didžioji Prancūzijos revoliucija, metusi pirmąjį atvirą iššūkį krikščionybei (tai reiškia supratimui, kas yra gėris ir blogis); 2) Amerikos revoliucija, sukūrusi šiuo metu galingiausią pasaulio valstybę – Jungtines Amerikos Valstijas; 3) Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija. Pastarąją lydėjo irgi  Anglijoje gimusi laisvosios rinkos utopija – tikėjimas, kad nematoma rinkos ranka išspręs visas pagrindines visuomenės problemas. Laisvosios rinkos utopijos gimimą puikiai aprašė Karlas Polany savo garsiojoje knygoje „Didžioji transformacija”. Taigi XVIII a. pab. istorinis krikščioniškas pasaulis įžengė į didžiųjų socialinių eksperimentų epochą, kurioje esame iki šiol. Šia prasme dabartinė, su žmogumi bei jo prigimtimi eksperimentuojanti visuomenė yra marginali tiek normalaus žmogaus, tiek visos žmonijos istorijos atžvilgiu. Popiežius Benediktas XVI vienos lyties asmenų santuokų įteisinimą pavadino išžengimu iš visos žmonijos moralinės istorijos. Ir tai tikrai yra išžengimas iš visos žmonijos moralinės istorijos. Šia prasme mūsų visuomenė marginali. Maža to, pasaulio istorijos prasme žiūrint, joje yra marginalizuojami normalūs žmonės.

– Gal galėtumėte iliustruoti visuomenėje įvykusį pokytį pakomentuodamas šiuo metu labai aktualią tolerancijos sąvoką? Ką reiškia pats žodis tolerancija? Kas tai buvo seniau, ir kas yra dabar?

– Tolerancija seniau buvo tai, kas vadinama pakanta. Tačiau šiuo metu prisidengiant tolerancijos vardu pradedami brukti tokie dalykai kaip vienos lyties asmenų santuokos ir pan. Manau, kad čia jau turime reikalą tikrai ne su pakanta. Tiksliau tariant, šiandien tolerancija nėra tas pats, kas pakanta. Joje yra daug visko, bet reikia pripažinti, jog labai dažnai ši ideologinė konstrukcija naudojama tradicinių vertybių, kuriomis žmonija gyveno tūkstančius metų, griovimui. Mano nuomone, griaunamos tikrosios vertybės.

– Kaip manote, ar  ši sąvoka gali būti tik  priedanga bandant susidoroti su nepalankiais veikėjais ar reiškiniais?

– Manau, kad taip.

– Kalbant pavyzdžiais, šiomis dienomis ypatingai puolamas nacionalizmas bei tautiškai mąstantys žmonės. Jie vaizduojami esantys valstybės priešais, žiniasklaidoje piešiamas jų portretas labai primena tą, kuris buvo sovietų okupacijos metais. Kodėl taip yra?

– Tam tikra prasme tautiškai susipratę žmonės iš tikrųjų yra dabartinės Lietuvos valstybės priešai. Klausimas, kas yra dabartinė Lietuvos valstybė? Visi mes žinome posakį „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Manau, kad už šio pasakymo slypi gili prasmė, gilus egzistencinis skundas. Juk tautinio atgimimo metu Baltijos kelyje, Sausio 13-ąją, kovojome už nacionalinę, tautinę valstybę, bet akivaizdu, kad dabartinė Lietuvos valstybė nėra tautinė. Tokia nėra, nes tautai joje yra nelabai jauku. Tauta nesijaučia šioje valstybėje gerai. Jei būtų kitaip, dabar mūsų nebūtų mažiau nei trys milijonai. Dabartinis Lietuvos valstybės politinis elitas nėra nacionalinės valstybės politinis elitas. Jo santykį su tauta geriausiai parodo sparnuota fraze spėję tapti, mūsų buvusio ministro pirmininko žodžiai: teisę emigruoti išsikovojome.

Jūs paminėjote sovietų okupaciją. Iš tikrųjų tauta dabartinėje Lietuvos valstybėje nėra laisva tikrąją to žodžio prasme. Taip, ji turi laisvę išsivaikščioti, turi teisę emigruoti, bet ji nėra laisva kurti savo visavertę nacionalinę kultūrą. Dabartinė Lietuvos valstybė netarnauja tautai, ką turėtų daryti klasikinė nacionalinė valstybė. Dabartinė Lietuvos valstybė aptarnauja kapitalo ir žmogiškųjų išteklių judėjimo rėžimą. Todėl natūralu, kad tautiškai susipratę žmonės oficialios propagandos yra traktuojami kaip tokios valstybės priešai bei kenkėjai (sovietmečio etiketė). Be abejo, kad tai yra tam tikra susidorojimo forma.

– Ar yra priešprieša tarp valdžios ir žmonių, kurie vis dar tiki nacionalinės valstybės idėja?

– Taip, be abejo.

– Kodėl jie puolami tokiu marginalizcijos būdu?

– Tam, kad būtų sukompromituoti. Turint omenyje visą Lietuvos istorinę patirtį, kas gali būti veiksmingiau jei ne apšaukti žmones tarnaujančiais Rusijos interesams? Tai yra iš tikrųjų labai veiksminga strategija ir aš neabejoju, kad daug tų marginalizuojamų žmonių, taip negražiai įvardijamų, esą jie prorusiški, viduje iš tiesų jaučia didelį diskomfortą. Kartais ir aš savęs paklausiu, gal aš irgi tarnauju Rusijos interesams?

– Galima sakyti, Lietuvoje kovoja globalios ir nacionalinės valstybės idėjos. Kaip manote, kuri idėja turi didesnį šansą laimėti?

– Klausimas labai sudėtingas. Aš tikiu nacionalinės valstybės idėja ir tikiu, kad jinai gali laimėti, bet, aišku, tai priklauso ne vien tik nuo Lietuvos. Savaime suprantame, čia mes turime kalbėti apie pasaulinius procesus. Tačiau mūsų elitas tarnauja globalios Lietuvos idėjai.

– Ir visgi manote, kad nacionalinė vizija būtų pranašesnė mūsų valstybei? Kuo?

– Aš manau, ne tik mūsų valstybei, bet ir apskritai. Pati nacionalinės valstybės idėja susiformavo krikščioniškos kultūros Europoje krizės sąlygomis. Nežiūrint į tai, manyčiau, kad nacionalinė valstybė yra tinkamiausia politinės saviorganizacijos forma, nors ji savyje irgi slepia tam tikrus pavojus. Kalbu apie XX-ojo amžiaus nacionalizmo istoriją ir karus, kuriuos visa tai sukėlė. Tačiau manau, kad nacionalinė valstybė kol kas geriausiai padeda įgyvendinti žmoniškumą.

– Pakalbėkime apie Bažnyčią ir jos santykį su visuomene. Šiandien žiniasklaidoje sunku išgirsti dvasininko žodį, dažniausiai pasirodo tik skandalingos žinutės. Kodėl taip pasikeitė požiūris į dvasininkus, kiek tai galima sieti su okupacine patirtimi?

– Su okupacine patirtimi tai susieta tuo, kad neoliberalus utopinis projektas, kaip ir komunistinis, yra iš esmės antikrikščioniškas. Čia vertėtų trumpai paaiškinti, kas yra tas neoliberalizmas. Vienas iš apibrėžimų skamba taip: neoliberalizmas yra teorija, pagal kurią, rinkos mainai yra etinių normų sistemos pagrindas, pakankamas reguliuoti visiems žmonių veiksmams. Dar kitaip tai vadinama rinkos fundamentalizmu, kai siekiama pasitelkti rinkai visus žmogiškosios būties formas – surinkinti žmonių santykius. Tokioje sistemoje visas žmogaus asmenybės turtingumas suvedamas į tai, kad žmogus yra vartotojas, o žmonės yra laikomi tiesiog žmogiškaisiais ištekliais. Kaip ir komunistinis, neoliberalus projektas yra radikaliai metafiziškai materialistinis, neigiantis transcendentinę būties dimensiją, o jo vertybių sistemoje (jei apskritai čia galima kalbėti apie kažkokias vertybes) Dievas yra nepageidaujamas konkurentas.

Prisiminkime dabartinio popiežiaus Pranciškaus pagrindinį paskutinį programinį dokumentą Evangelii gaudium – „Evangelijos džiaugsmas“. Šiame dokumente gan svarbią vietą užimą neoliberalizmo kritika. Popiežius rašo, kad Dievas yra atmetamas, nes Jis neišsitenka rinkos kategorijose. Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nesuvaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų. Na, o vergavimas pinigui yra viena pačių baisiausių pavergimo formų. Galima prisiminti Jėzaus pasakymą iš Evangelijos: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. Negalite tarnauti Dievui ir pinigams. Mes dažnai nesusimąstome, koks yra baisus ir teisingas šis pasakymas, kuomet toks agresyvus dabartinių Vakarų ekonomizmas. Šnekama vien tik apie ekonomiką. Čia tikrai nėra atsitiktinumas, kad Vakarų civilizacijoje per pastaruosius 30 metų sparčiai vystosi nukrikščionėjimas. Pastarieji 30 metų ir yra neoliberalizmo epocha. Be abejo, kad tai yra susiję, nes iš tikrųjų negalima tarnauti Dievui ir Mamonai.

– Po 1918 metų Vasario 16-tos nepriklausomybės paskelbimo Bažnyčia sugebėjo savo pozicijas įtvirtinti labai stipriai, tačiau po Kovo 11-tos nepriklausomybės atgavimo matome, kad to nepavyksta padaryti taip sėkmingai. Kokios galėtų būti to priežastys?

– Dabar daug kas atrodo – bent jau man – kitaip, negu atrodė 1991-ais metais, kuomet aš buvau labai jaunas, ką tik baigęs mokyklą, pilnas idealizmo. Atrodė, kad mes iš tikrųjų išsivadavome… Tačiau dabar manau, kad visoje pokomunistinėje erdvėje įvyko ne tik (ir gal net ne tiek) Vakarų pergalė prieš Rytus, kapitalizmo prieš socializmą. Prasidėjo neoliberalizmo utopijos triumfo žygis. Aišku, nederėtų labai vienareikšmiškai interpretuoti. Įvyko ne tik vienos sistemos pergalė prieš kitą, bet ir šių dviejų simbiozė. Žvelgiant istoriškai, įvyko prancūziškos ir britiškos Apšvietos versijų sintezė. Prisiminkime 1968 metų judėjimą Prahoje, kur žmonės kovojo prieš komunizmą, o tuo tarpu Vakaruose studentai kovojo prieš kapitalizmą. Vakaruose plito neomarksizmas. Neomarksistai teigė, kad kadangi proletariatas neįvykdė tos misijos, kurios iš jo tikėjosi Marksas, tai tą misiją turės įvykdyti įvairios marginalios grupės. Neoliberalizme įvyko laisvosios rinkos utopijos ir kai kurių esminių neomarksizmo elementų sąjunga. Neoliberali epocha yra tradicinių visuomeninių struktūrų griovimo laisvosios rinkos ir neomarksizmo pagalba epocha.

Tačiau, kas čia bendro su Lietuva? Bendra yra tai, kad kuo labiau Lietuva integravosi į visas Vakarų struktūras, tuo labiau joje radosi ir tai, kas buvo tuose senuosiuose Vakaruose (naujoji kairė ir panašūs dalykai). Atkreipkime dėmesį, kokia įdomi mūsų socialdemokratų partijos ideologija: partija turėtų ginti socialinį teisingumą, tačiau užuot tai dariusi, ji kartu su liberaliomis jėgomis labiau matoma aktyviai besireiškianti šeimos vertybių griovimo bare (ir Lietuvoje, ir Europos parlamente).

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad neverta perdėm sureikšminti to skirtumo, kuris buvo tarp šitų konkuruojančių ideologinių sistemų. Manyčiau, kad vis dėlto įvyko ne tiek pergalė vienos ideologinės sistemos prieš kitą, kiek įvyko tokia, Hegelio terminais kalbant, sintezė.

– Koks šios sintezės, apsiginklavusios tolerancija, santykis su Bažnyčia?

– Šios tolerancijos tikslas yra visiškai išstumti Bažnyčią iš viešojo gyvenimo. Čia verta labai trumpai prisiminti krikščionybės ir politikos santykį bei ką krikščionybė atnešė naujo į politinę mintį. Paprastai kartais sakoma, kad pagrindinė krikščionybės idėja buvo žmonių lygybės idėja. Evangelijoje apaštalo Pauliaus laiškuose randamos eilutės sakančios, kad „nebėra nei vergo, nei laisvojo, nei graiko, nei žydo“ (Gal 3, 28). Iš tiesų ši lygybės idėja buvo žinoma jau stoikų filosofijoje, o krikščionybė tiesiog ją labai išpopuliarino. Tačiau tai, ko nežinojo klasikinė politinė Antikos filosofija, buvo dvigubos pilietybės idėja, kurią geriausiai išdėstė šv. Augustinas savo garsiajame veikale „Apie Dievo valstybę“, kur teigiama, kad yra žemiška valstybė, ir yra Dievo valstybė. Krikščionis yra jų abiejų pilietis. Evangelijoje parašyta: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 13–17).

Aš manau, kad daug dalykų, dėl kurių pasisako Bažnyčia (pavyzdžiui, gindama tradicinę šeimą) nėra jos politikavimas, kišimasis į politiką, dėl ko ji dažnai kritikuojama. Čia yra visiškai kitas dalykas. Bažnyčia nesikiša į ciesoriaus sritį, ji tiesiog gina tai, kas jai priklauso ginti. Ji gina žmogaus kaip Dangaus karalystės piliečio teises. Gina žmogaus prigimtį, o tos prigimties kūrėjas yra Dievas. Tai šioje vietoje aš nematau netgi prasmės kalbėti apie kažkokį Bažnyčios politikavimą, nes tai yra visai kitas dalykas.

– Kalbant apie naujosios marginalizacijos procesą ir jo poveikį visuomenei, kaip manote ar tiems, kurie mato būtinybę jam priešintis, reikėtų kaip nors vienytis?

– Vėlgi klausimas yra labai sudėtingas. Vienijimosi sudėtingumas parodo, kaip visuomenė jau yra sužalota visų šių utopinių bandymų perkurti žmogiškumą. Kaip pavyzdį aš galiu pasakyti vieną iš tokio vienijimosi atvejų. Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Olandijos dešiniosios kraštutinės jėgos lyderiu Geertu Wildersu. Šios dvi partnerės sutarė, kad priešinsis Europos islamizacijai. Nors, mano giliu įsitikinimu, šitas grynai sekuliarus pasipriešinimas islamizacijai vargu ar yra vaisingas, tačiau be to, kyla klausimas kaip jos sutars kitais aspektais? Pavyzdžiui, ar galės veikti šeimos gynimo fronte? Atrodo, kad ne, nes Nacionalinis frontas griežtai pasisako už tradicines šeimos vertybes, o olandų dešinioji antiislamiška partija labai nuosaikiai žiūri į homoseksualų klausimą. Be abejo, čia tik vienas iš pavyzdžių, kaip sunku yra vienytis.

– Be ar tai galima daryti tik politinių partijų lygmeniu? O gal būtų įmanoma jungtis visuomeniniu lygiu, per tam tikras visuomenines organizacijas, ir tik tam tikrais klausimais?

– Manyčiau, reikia visomis priemonėmis ieškoti kažkokių bendrų taškų. Žinoma, pradėti reikia nuo savęs ir nuo savo asmeninio gyvenimo. Svarbiausia, man atrodo, nepatikėti tuo, ką skelbia visa oficiali propaganda, kad visi tie pokyčiai, kurie vyksta, yra natūralūs, kad kitaip ir negali būti, kad nėra alternatyvų dabar vykstančiai globalizacijos formai. Galima sutikti, kad globalizacijai alternatyvų tikrai nėra, ji vyksta nuo pat žmogaus sukūrimo. Tačiau dabartinė globalizacija yra labai specifinė. Tai yra neoliberalus globalizacijos projektas, teigiantis, neva jam nėra alternatyvų. Betgi aišku, kad alternatyvų yra. Prisiminkime SSRS – komunizmas juk irgi teigė, kad jis yra neišvengiamas, jo atėjimas užprogramuotas pačių istorinių dėsnių, tačiau matome, kad taip nėra. Komunistinė utopija žlugo, žlugs ir ši neoliberali utopija.

propatria.lt