Neseniai televizijos institucija uždaro Rusijos televizijos transliacijas Lietuvoje. Nėra abejonės dėl Rusijos agresyvių veiksmų Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitur. Daroma prielaida, kad Rusijos televizija savo programomis palauš Lietuvos suvereniteto siekį, patriotizmą, lietuvybę. Neva ta intencija atliekamas rimtas uždarymo darbas.
Vargu ar Lietuvos jaunimas žiūri rusiškas laidas dėl kalbos nemokėjimo. Bet ne tas objektas ir darbas ir ne tas siekis dėl valstybės saugumo. Mūsų radijas ir televizija degradavę Lietuvos istorinės suverenios valstybės atminties ir vizijos suvokime ir skleidime. Iš esmės Lietuvos radijas ir televizija atlieka ne valstybinę funkciją, o dirba pramogų pasilinksminimo industrijai, kurios augantiems vartotojams Rusijos agresija net nesuvokiama ir pati Lietuva nerūpi. Patriotinis nuovokumas neugdomas. Į laidas nekviečiami partizanai, tremtiniai, pasipriešinimo dalyviai, kurių išgyvenimai būtų dvasino ir politinio susivokimo ir perdavimo pamatas. Čia ir būtų iš jausmų einanti kančios, aukos, pasipriešinimo gija, patriotizmas, lietuvybė, šventa pagarba protėviams kurią suvokiant adresuota užsienio propaganda taps niekuo.
Regimai nelaimingo VSD sugalvota nuostata vien vietoj visuotinio išimtinio patriotizmo ugdymo, uždarius Rusijos televiziją, nevykdant giluminę dvasingumo, savigarbos, išdidumo ir patriotizmo užduoties, lieka bedvasia, pramogine transliacija. Jaunuoliai, maitinami Vilniaus mero pliažo lygio pramogomis ir gyvensena, kuri reiškia absoliutų abejingumą ar pasityčiojimą iš Lietuvos valstybės laisvės kovotojų aukos.
VSD raportuos: uždaryta Rusijos propaganda, mes nugalėjome ir atlikome darbą. Pliažo instaliacija atlieka didesne apimtimi jaunimo bukinimo ir primityvinimo, o tai reiškia išvalstybinimo, išistorinimo funkcijos nuostatą, paniekindami savo protėvių auką, daugiau negu Rusijos televizijos propagandinis melo pliurpalas. Arba prokuroras J. Laucius, teisėjai P. Karvelis, A. Budrys, J. Kolyčienė, E. Rimšelis patvirtino, kad Lietuvos partizanų vadą, 2009 metais Lietuvos Seimo paskelbtą Lietuvos vadovu, M. Ivaškevičiaus pavadintu ,,subingalviu“ yra teisės garbės rėmuose. Šiame fone Rusijos televizijos menkos melo pasakėlės lieka vaikų paišdykavimu. Visas toks pasipriešinimo neigimas mielai priimtinas kaip pačių lietuvių ori savikritika į pasipriešinimo istoriją ir jie nieko daugiau nereikia pridurti. O mūsų teismų sprendimas tos ,,subingalvių“ dvasios negali pateisinti jeigu neskaitysime kad susidaro lengvesnė galimybė nusilengvinti imituojant, kad mėžiam mėšlą. Ir už tą nemokamą talką Rusijos televizija lieka dėkinga. Kaip dėkinga už knygoje pagirtus M. Ivaškevičiaus čekistus Dušanskį ir Sinyciną. Taigi, Tarybų Lietuvos istorija tęsiai ir gerovės valstybėje.
Veidaknygė 2020-07-13
