Vilniaus universiteto profesoriaus Alvydo Jokubaičio tekstas, skaitytas spalio 29 d. vykusioje diskusijoje „Ar religija yra ideologija?”, kurią organizavo Šv. Tomo Moro klubas.
Kalbant apie religijos ir ideologijos santykį pirmiausia reikia pasakyti, jog tai dviejų skirtingų senumo kategorijų terminai.
Ideologijos terminas atsirado XVIII a. antroje pusėje ir įsitvirtino XIX amžiuje. Cicerono sugalvotas „religijos“ terminas išpopuliarėjo XVI ir XVII amžiuje ir šiandien jau gali apibūdinti net krepšinį ir futbolą.
Kai kalbame apie tikėjimą Dievu, šis ideologiją lenkia tūkstančiais metų. Dievu galima tikėti nė žodžio negirdėjus apie ideologijas ir apie jas net nesusimąsčius. Tie, kurie religiją vadina ideologija, turi prisiminti, kad tik pastarųjų dviejų amžių krikščionys žinojo, kas tai yra,o tiksliau – girdėjo kalbant aplinkui.
Politika ir tikėjimas Dievu vienas kitą suranda be ideologijos tarpininkavimo. Kas yra ideologija? Tai kilnus, nors dažnai ir visiškai nekilnus melas. Tam tikras abstrakčių idėjų ir principų rinkinys, skirtas keisti pasaulį. Jeigu kam nors nepatiko ideologijos kaip melo apibūdinimas, galima pasakyti kitaip – fikcijų rinkinys. Ideologai kalba apie tai, ko nėra ir kas egzistuoja vien tik idėjų pasaulyje.
Filosofai ieško atsakymo į klausimus ir niekada jo iki galo neranda. Jiems svarbiau yra klausimas, o ne atsakymas. Ideologai žino tiesą, nes kitaip jie negalėtų keisti pasaulio. Skirtingai negu filosofai, ideologai yra tikintieji, panašūs į krikščionis be krikščionybės. Ideologijos yra ne klausimai, bet atsakymų rinkiniai ir špargalkės.
Siekiant paaiškinti religijos ir ideologijos skirtumus, negalima užmiršti, kad pastarosios atsirado kaip religinio tikėjimo pakaitalai. Drąsiai galima sakyti, jog politinės ideologijos yra religijos pakaitalai, kažkas panašaus į neskanią surogatinę kavą.
Jeigu paklausime, kiek ideologijos pagrįstos, iškart pamatysime skirtumą nuo religijų. Netikintis Dievu tikinčiuoju tampa ne žmogaus valia, bet Dievo malone. Tkėjimas krikščioniui yra atsakas į Dievo malonę.
Tikintieji Dievu remiasi visai kita proto samprata negu ideologai. Pastarieji mano, kad žmogus savo rankomis gali sukurti naują pasaulį. Ideologams dievą pakeičia žmonija, liaudis, istorija ir pažanga. Krikščionys pirmiausia ieško ne pažangos, bet Dievo malonės. „Mes gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų“, – sako Paulius. Šis vienas sakinys yra arčiau tiesos negu visos ideologijos.
Ideologai Dievo teologiją keičia visuomenės teorija. Šiandien atsirado daug tikinčiųjų, kurie visuomene rūpinasi labiau negu Dievu. Tai jų didelė klaida. Religija nėra skirta visuomenei keisti. Jai net moralė nėra svarbiausias dalykas. Religijoje pagrindinis dalykas yra nuodėmių atleidimas. Tikintys, o dažnai net ir netikintys žmonės neišvengiamai klausia: „Ar mums bus atleistos mūsų nuodėmės?“ Tikintieji klausia viską matančio Dievo, o netikintieji – savęs ir psichoanalitiko.
Krikščionims rūpi laisvė, o ne išlaisvinimas. „Viskas valia, – sako apaštalas Paulius, – Bet ne viskas naudinga. Viskas valia, bet ne viskas ugdo.“ Tai trumpa liberalizmo kritika iš tų laikų, kai dar niekas nežinojo apie liberalizmą, ir buvo krikščionys, o ne liberalai.
Krikščionys neturi būti politiniai reformatoriai. Tikėjimas Dievu reikalingas ne dėl politinių priežasčių. Žmonės tiki, nes Dievas egzistuoja. Tenkindami miesčionių skonį, liberalai įrodinėja, kad tikėjimas Dievu yra privatus reikalas, tačiau po to ateina į Bažnyčią ir viešai išpažįsta Kristaus nukryžiavimą. Kodėl Kristaus nukryžiavimas šiandien turi būti suvokiamas kaip privatus įsitikinimas? Tai tolygu manyti, kad artimųjų – tėvų, žmonos ir vaikų – meilė negali būti vieša. Liberalai sako, kad tarp religijos ir politikos nėra ryšio, tačiau po to patys reikalauja jas atskirti. Nenuostabu, kad jie šiandien negina krikščionių. Jų persekiojimas kai kuriose pasaulio vietose beveik pasiekė genocido lygį, tačiau liberalai tyli, nes, jų nuomone, tai visiškai privatus reikalas.
Ideologai siūlo naujos visuomenės viltį. Krikščionio viltis šiame pasaulyje daug didesnė. Jis savo galutinį tikslą gali pasiekti tik su Dievo pagalba. Jam malda yra svarbesnė už ideologijas. Be Šventosios Dvasios pagalbos jis nesitiki nugalėti savo egoizmą. Krikščionių viltys skiriasi nuo Marxo, Lenino ir Fidelio Castro vilčių.
Politinių ideologijų atstovai nekantrauja pakeisti pasaulį. Jiems atrodo, kad konservatoriai (ypač Lietuvos katalikai) ideologizuoja tikėjimą. Tačiau tai tik ideologų noras visus padaryti ideologais. Savo svarbiausia dalimi krikščionybė yra apolitiška. Ji moko į viską žiūrėti Dievo akimis, o ne politikuoti ir kurti ideologijas. Tikėjimas Dievu yra tikėjimas, o ne sąlygų Dievui kėlimas.
Visi ideologai yra ypač jautrūs istorizmui. Jie nenori susitaikyti su tuo, kad šiuolaikinė Bažnyčia neatsižvelgia į naujas sąlygas. Jų nuomone, tai, ką krikščionys išpažino anksčiau, turi skirtis nuo to, ką jie išpažįsta dabar. Patys krikščionys mąsto kitaip. Jie neneigia, kad žmogus egzistuoja kultūroje, bet nemano, kad jį apibrėžia vien kultūra. Asmuo yra jo turimoms savybėms netapati paslaptis.
Dievas nėra ideologinė abstrakcija. Jis konkretus ir paliečia konkretų žmogų. Pažangiausi krikščionys yra šventieji. Kiekvienas pažangus krikščionis yra konservatorius, nes turi saugoti apaštalų tradiciją. Tai ne politinis konservatizmas, bet konservatizmas iki konservatizmo ideologijos.
Tiems, kam atrodo kitaip, kas Dievo žodį skaito kaip ideologiją, sunku išaiškinti, kad gyvenimas su Dievu yra gyvenimas, o ne ideologija. Jie mato idėjas, bet ne žmogų. Krikščionybė nėra ideologija, nes Kristus prisikėlė iš numirusių ir kalbėjosi su apaštalais. Mokslo kultūros išauginti žmonės mano, kad prisikėlimas iš numirusių yra neįmanomas, tačiau kartais neįmanomi dalykai tampa tikrove.
Sielos nemirtingumas taip pat nėra ideologija. Žmogaus kūnas sunyksta per septynerius metus, tačiau mes su savo artimaisiais ir po mirties bendraujame kaip su gyvais. Kiekviena kultūra privalo turėti kažką panašaus į Vėlines. Tai įspūdinga visuotinio žmogaus sielos mirtingumo neigimo diena. Sovietai ilgą laiką Vėlines suvokė kaip ideologinį priešą ir galiausiai joms skaudžiai pralaimėjo.
Siela nėra ideologija, nors panorėjus ir taip galima sakyti. Tai rodo žodžio „ideologija“ miglotumą. Su religija viskas aiškiau. Prisikėlęs Kristus valgė ir gėrė su apaštalais. Krikščionys girdėjo Jo žodžius ir neužmiršta jų du tūkstančius metų. Tai yra Tiesa. Ne ideologijos tezė, bet žmogumi buvusio Dievo sūnaus žodžiai žmonėms.
„Ideologija“ yra vienas iš tų keistų žodžių, kurie gali apibūdinti viską ir nieką. Marxo nuomone, ideologijos yra iškreipto ir susvetimėjusio pasaulio bei žmogaus apibūdinimas. Tai gerai įrodo liberalų tvirtinimai, kad tikėjimas Dievu yra subjektyvus dalykas. Genio snapas, voveries uodega ir Vytauto Didžiojo neįvykęs karūnavimas jiems yra objektyvūs faktai, o Kristaus nukryžiavimas vien tik graži pasaka. Iki ausų paskendę ideologijoje jie reikalauja jai prilyginti ja nesančią religiją.
Kas po Immanuelio Kanto gali pasakyti, koks šis pasaulis yra iš tikrųjų? Niekas. Vadinasi, šis pasaulis yra vien tik ideologinė mistifikacija ir regimybė. Tada reikia paklausti: „Kas yra šios mistifikacijos autorius?“ Juo negali būti Dievas, nes yra mylintis ir visagalis. Tai reiškia, kad ideologija pačia savo prigimtimi yra ateistinė idėja.
Kai viskas tampa ideologija – galima sakyti bet ką. Tada jau galima sakyti, kad „parduotuvė yra ideologija“ ir „tualetas yra ideologija“, kaip atrodo Slavojui Žižekui. Tai viena iš mūsų laikų kvailysčių.
Religijos yra pavojingos. Kartais būna labai pavojingos. Tačiau praėjęs amžius įrodė, kad ideologijos yra daug pavojingesnės. Tačiau kol kas dar negalima kalbėti apie ideologijų pabaigą. Jos kiekvieną dieną žmonių sielose sėja susipriešinimą ir atveria ne pačias geriausias mūsų sielos puses.
Kodėl?
Todėl, kad žmogus yra silpnas, pažeistas nuodėmės ir pavojingas. Tai gerai supranta tikintieji. Jeigu žodis „ideologija“ visiškai išnyktų iš mūsų žodyno – mažai ką prarastume ir tikrai nepražūtume. Gal tik mažiau suprastume, kas yra komunizmas, fašizmas ir kiti „-izmai“. Guodžia tai, kad paskutinę gyvenimo dieną žmonėms nereikia ideologijų. Tada paaiškėja tikrasis religijos ir ideologijos santykis, nes Dievo reikia ir po mirties. Jeigu kas nori aiškaus atsakymo į klausimą, ar religijos yra ideologijos, juo gali būti tezė, kad, skirtingai nuo ideologijų, Dievo reikia ir po mirties.
