Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, buvęs pirmasis Nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras, teisininkas Artūras PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmasis mūsų diplomatas Tarybų Sąjungoje, vėliau Rusijoje, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS ir teisininkas, konstitucinės teisės specialistas Saulius ARLAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Mūsų Konstitucija labai aiškiai reglamentuoja, kad antra pilietybė Lietuvos piliečiams neteikiama, o aukščiausią mūsų valstybės įstatymą galime keisti tik rengdami referendumą. Tačiau dabartinis Seimo pirmininkas itin drąsiai pareiškė, kad dvigubą pilietybę įmanoma įvesti ir nekeičiant Konstitucijos, nerengiant referendumo, – užtektų Seimo priimtų teisės aktų. Ar galima taip laisvai elgtis su Konstitucija?P.URBŠYS: Pirmiausia verta aptarti, kiek įmanoma keisti Konstituciją. Matome, kad dėl referendumo konstitucinė doktrina jau pasikeitė. Anksčiau buvo nustatyta, kad Tauta yra valstybės kūrėja ir suverenas priklauso jai. O po referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams mūsų piliečiams buvo apribota suvereno teisė. Štai Anglijoje įvyko „Brexit“, bet pagal mūsų Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą išeitų, kad „Brexit“ išvis negalėtų būti. Taip pat įvyko su šeimos samprata susijusių doktrinos pokyčių. Mūsų Konstitucijos kūrėjai įsivaizdavo, kad šeima kyla iš vyro ir moters santuokos. Bet KT neseniai pripažino, kad šeima nebūtinai sietina su santuoka, pakanka ir emocinio ryšio.
Interpretuojant Konstituciją apskritai nuolat atsižvelgiama į galimą politinį rezonansą. Iki apkaltos prezidentui Rolandui Paksui konstitucinė doktrina dėl pilietybės suteikimo buvo suprantama gana formaliai. Ankstesni valstybės prezidentai buvo suteikę antrą pilietybę nemažam žmonių skaičiui ir manyta, kad tokią išimtį jie gali taikyti. O po R.Pakso skandalo KT vis dėlto apribojo šią išimtinę teisę. Ir daugelis abejoja, ar tokiam KT sprendimui nepadarė įtakos politinis kontekstas. Sprendimas juk buvo priderintas prie vienos situacijos.
Dabar matome, kad mes smarkiai skiriamės nuo kitų ES valstybių emigracijos mastu. Išvykusiųjų jau yra apie 700-800 tūkst. ir turime sau užduoti klausimą, kaip išlaikyti ryšį su ta bendruomene, kad ji neprarastų saito su mūsų valstybe. Mūsų tauta yra per maža, kad galėtume atsainiai žiūrėti į šią problemą.
Įstatymo dėl dvigubos pilietybės projektą parengė ne kas kitas, bet konservatoriai. Ir keista, kad jie dabar tarsi nuėjo į šešėlį, kai pasigirdo kritiškų pasisakymų iš Lietuvos prezidentės, iš buvusių KT teisėjų, kurie suabejojo, ar šis projektas atitinka Konstituciją. Kai apie tai diskutuojama, konservatoriai nuo debatų atsitraukia ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovai juose tampa pagrindiniais šio projekto gynėjais.
Kadangi KT ne kartą yra pasisakęs, kad negali keisti doktrinos pilietybės klausimu, man atrodo, reikia labai rimtai galvoti apie referendumą. Dar kartą teikti užklausą KT dėl dvigubos pilietybės išaiškinimo, manau, būtų neproduktyvus kelias.
A.PAULAUSKAS: Dvigubos pilietybės klausimą dažniausiai kelia mūsų tautiečiai, išvykę į užsienį. Jie norėtų ir ten būti piliečiai, ir tuo pat metu išlaikyti Lietuvos pilietybę. Atvirai sakant, jie nelabai pasako, kodėl to nori, nes kai reikia balsuoti, jų į rinkimus ateina vos keli procentai. Tačiau emigrantų daromas spaudimas iš dalies formuoja politinę valią, todėl šiuo klausimu visą laiką šnekama rinkimų metu.
Per rinkimus girdėjau ir Gabrielių Landsbergį, ir kitus kalbant, kad jie atėję pakeis su pilietybe susijusius įstatymus. Tada sakiau: nešnekėkite jūs tokių dalykų, kurių negalite padaryti. Bet tuo metu populizmas buvo didelis ir, sakyčiau, apgaudinėjimas vyko visu tempu.
Štai turiu tyrimo išvadas, kaip pasaulyje yra reglamentuojama pilietybė. Visos valstybės yra priėmusios savo pilietybės įstatymus, nors ne visur pilietybė apibrėžiama taip griežtai kaip pas mus. Tradicinėje piliečio santykio su valstybe koncepcijoje visą laiką buvo laikomasi nuostatos, kad dviguba pilietybė yra blogis. Kodėl? Ji priverčia piliečio lojalumą padalinti tarp dviejų valstybių ir kelia grėsmę tarptautinio konflikto metu.
1930 metais Hagos konvencija kategoriškai apibrėžė, kad žmogus gali turėti tik vieną pilietybę. 1954 ir 1963 metais pasakyta, jog visi asmenys privalo turėti tik vieną pilietybę. 1977-aisiais požiūris ėmė šiek tiek keistis, švelnėti tiems, kurie sudaro santuokas su užsieniečiais ir kurių vaikai gimsta mišriose santuokose. 1992 metais dėl dvigubos pilietybės sudarytas Pilietybės ekspertų komitetas pateikė siūlymą parengti naują išsamią konvenciją, kurioje būtų numatyti šiuolaikinių su pilietybe susijusių problemų sprendimo būdai. Taigi pasaulis šiek tiek atvėrė duris dvigubai pilietybei, bet ribotam žmonių skaičiui.
Mūsų Konstitucijoje labai griežtai pasakyta, kad antra pilietybė gali būti teikiama tik išskirtiniais atvejais.
Galiu pasakyti, kad buvo ne kartą bandoma laužtis į tas duris, nors jos buvo uždarytos. Išaiškinimo į Konstitucinį Teismą Seimas kreipėsi ir 2003, ir 2006, ir 2013 metais. Ir visą laiką KT atsakydavo, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog asmuo gali būti kartu ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietis, taikoma tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, o jie gali būti tik labai reti. Be to, pasak Konstitucijos, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys.
Nepaisydami to, politikai bandydavo keisti įstatymus ir tai nuolatos supainiodavo žmones. Į mane kreipėsi Amerikos lietuvis, kuris sužinojo, jog naujas įstatymas pas mus jau leidžia įgyti dvigubą pilietybę. Jis tapo JAV piliečiu, o po metų minėtą dvigubos pilietybės įstatymą KT pripažino negaliojančiu. Tas žmogus pavėlavo atvykti ir nebegalėjo įgyti Lietuvos pilietybės. Tad dabar, nors jis gyvena Lietuvoje, neturi Lietuvos pilietybės, o turi Amerikos pasą.
Man atrodo, Seimo pirmininkas, kalbėdamas šiuo klausimu, nebuvo gerai informuotas ar nebuvo pakankamai įsigilinęs. Jeigu mes esame teisinė valstybė ir gerbiame savo Konstituciją bei įstatymus, turime jų laikytis. Ar gali KT peržiūrėti savo doktriną? Jo išaiškinimo buvo kreiptasi 2003, 2006, 2013 metais. Jo nuomonės dar galima užklausti ir 2017-aisiais. Aš esu beveik įsitikinęs, kad atsakymas bus panašus. Tai reiškia, kad tėra vienintelis kelias – keisti Konstituciją. Ir tam jau anksčiau buvo prielaidų. Mes prieš ketverius metus atlikome sociologinius tyrimus ir 68 proc. piliečių pasisakė už dvigubą pilietybę. Bet referendumui šiuo klausimu priešinasi užsienyje gyvenanti lietuvių bendruomenė. Jie netiki savo sėkme ir mano, kad referendumas žlugs ir tada tas klausimas apskritai bus išbrauktas iš darbotvarkės. Todėl jie torpeduoja referendumą, bet esamos konstitucinės nuostatos yra tokios, kokios yra, ir bet koks bandymas jas keisti įstatymu sulauks tik neigiamo KT įvertinimo.
E.BIČKAUSKAS: Žinote, kai jau nebedalyvavau tiesioginėje politikoje, susidūriau su tokia situacija. Aš pats kadaise buvau dabartinio Baudžiamojo kodekso darbo grupės vadovas. Ir vėliau vienas aukštas teisininkas man išaiškino, kad, jo požiūriu, įstatymų leidėjas į atitinkamą to kodekso straipsnį įdėjo visai kitą turinį. Aš gal nelinksėjau tai girdėdamas, bet turėjau linksėti galva, nors vienas iš tų įstatymo sumanytojų esu ir aš. Dabar konstitucinės doktrinos aiškintojai gal irgi galėtų sakyti, kad įstatymų sumanytojai tuo metu turėjo galvoje kažką kita. Bet nieko kita jie nemanė. Tokia yra suformuluota koncepcija.
Ar reikia Konstituciją keisti? Galbūt. Aš to neginčysiu. Bet tai lemia ne Seimo valia ir ne jo priimami įstatymai. Tai gali būti daroma, kaip numatyta Konstitucijoje, tik referendumu. Galbūt KT pakeistų savo nuomonę, aš nesu dėl to šimtu procentų įsitikinęs, bet, mano giliu įsitikinimu, Konstitucijos rengėjai tai ir turėjo galvoje, kad pakeitimą dėl pilietybės sampratos galima įvykdyti tik referendumu. Ar įmanoma pasiekti rezultatų referendumo būdu? Nežinau. Jei bus įdėtos tokios pačios pastangos, kaip balsuojant dėl stojimo į ES, galbūt ir įmanoma.
G.JAKAVONIS: Už alų ir skalbimo miltelius.
E.BIČKAUSKAS: Seimo pirmininkas buvo neatsargus kalbėdamas apie nuostatos dėl dvigubos pilietybės keitimą įstatymu. Bet jis išsakė ir labai neatsargų požiūrį, kad nors kažkas parašyta Konstitucijoje, gyvenimo sąlygos ir aplinkybės nuolat kinta. Tačiau Konstitucija juk nepasikeitė. Pamatinės nuostatos yra tos pačios. Kas yra Konstitucija? Tai mūsų bendruomenės bendras susitarimas, kad mes gyvensime pagal šias taisykles. Ir jas gali keisti tik ta pati Lietuva, tie patys Lietuvos žmonės. Galbūt jas ir reikia keisti. Neneigiu to. Bet tai reikia daryti sąmoningai, atsiklausiant Lietuvos žmonių.
Apskritai Konstitucijoje daugiau kalbama apie teises, o žodis „pareiga“ ten yra tik keletą kartų paminėtas. Ten pasakyta, jog pilietis turi pareigą ginti savo valstybę. Kaip tą pareigą įgyvendins asmuo, turintis dvigubą pilietybę, man sunku pasakyti. Galų gale, jeigu taip dabar keliamas klausimas, kodėl mes apsiribojame tik ta dviguba pilietybe ES arba NATO bloko nariams? O tie, kurie dėl geresnio gyvenimo emigravo į Rusiją, yra blogesni? Jie mažiau myli Lietuvą? Kas žino. Jeigu mes priimame kokią nors nuostatą, manyčiau, ji turėtų būti universali.
Be to, bijau, kad dvigubos pilietybės įteisinimas yra paprasčiausias noras pagerinti statistinius mūsų rodiklius.
A.PAULAUSKAS: Dabar jau kalbama ne tik apie dvigubą pilietybę, nes gal žmogus norės ir trijų ar keturių pilietybių…
S.ARLAUSKAS: KT konservatyvumas dėl pilietybės instituto seka iš labai paprastos nuostatos, kad mes turime pamatinę valstybės konstitucinę doktriną. Joje yra pirmas skirsnis, kur sukalti esminiai valstybės pagrindai. Jie visiškai nepriklauso nuo laiko. Jie negali būti pakeisti. Jeigu tie pagrindai išlaikomi, valstybė egzistuoja. Pamenu konstitucinės teisės specialisto Juozo Žilio pasakymą, kad jie, žinodami, jog turi būti pamatiniai, nepakeičiami dalykai, įvedė labai didelį barjerą, aukštą balsavimo kartelę, kad nebūtų galima pagal politinę konjunktūrą lengvai pamatinių dalykų pakeisti. Dabar KT, manau, labai garbingai elgiasi skelbdamas, kad nuostatą dėl pilietybės galima keisti tik referendumu.
Kodėl vertybė yra būtent vienguba pilietybė? Todėl, kad suverenas yra istorinė tauta ir pilietis gali skleistis kaip žmogus tik istorinėje bendruomenėje, istorinėje tautoje. Ir todėl yra svarbus toks išskirtinai konservatyvus požiūris į pilietybės institutą, todėl keliami reikalavimai, kad ir kalbą mokėtum, kad būtum susijęs su ta tauta. Kiekviena valstybė taip daro. Žmogus randa save ir savo istorinį identitetą būtent šitoje vietoje. Tai labai konstruktyvus konstitucinis principas, nes kai tu esi istorinėje bendruomenėje, tu turi pareigą ginti savo valstybę ginklu, net mirti vardan jos. Tavo lojalumas šiai bendruomenei yra besąlygiškas.
O jei lojalumas padalytas, ką daryti karo atveju? Iš tikrųjų, jeigu Rusijoje gyvenantys lietuviai irgi norės dvigubos pilietybės, kaip mes tada ginsimės nuo tos pačios Rusijos? Atsirastų labai daug problemų ir teisinių galvosūkių. Ir jeigu mes sujauksime šį klausimą, prikursime tiek problemų ateičiai, kad net sunku įsivaizduoti.
Kreipimasis į KT dar vieno išaiškinimo yra ne tik abejotinas, bet, sakyčiau, ir nekorektiškas. Atsivertę 2013 metų išaiškinimą matome, kad ten viskas jau parašyta. Ką jie dar atras? Tačiau yra kažkieno lūkestis, kad KT imtų ir atrastų dar kažką Konstitucijos pirmojoje dalyje, kas visiškai nedera nei su konstitucine doktrina, nei su elementaria logika.
Svarbiausia, kad KT dabar nepasiduotų politinei konjunktūrai. Jeigu kuris logikas įsigilintų į dabartinius siūlymus, jis atrastų tokią loginę prielaidą: jeigu tu esi ES narys, tu savaime atvykęs turi teisę ir į Lietuvos pilietybę.
P.URBŠYS: Norėčiau atkreipti dėmesį, jog dabar turime tokį teisinį kazusą, kai dviguba pilietybė suteikiama užsienyje gimusiems vaikams, kurių bent vienas iš tėvų turi Lietuvos pilietybę. Jie nuo gimimo įgyja mūsų pilietybę, nors kitoje valstybėje nuo gimimo tampa kitos valstybės piliečiais.
A.PAULAUSKAS: Bet sulaukę 18 metų jie turėtų tokį norą pareikšti.
P.URBŠYS: Bet tai jau išskirtinės sąlygos. Užsienyje gyvena 700 tūkst. Lietuvos žmonių. Ar mums tai turi rūpėti? Ar mes privalome turėti valstybinį požiūrį, kaip išsaugoti tą tautos dalį? Jeigu atsainiai žiūrėsime į šią problemą, po 30 metų mūsų liks mažiau nei 2 mln. ir netrukus čia įgis pilietybę atvažiavusieji iš kitur bei įrodę savo nuolatinį ryšį su Lietuva. Tada turėsime Lietuvos Respublikos piliečius ukrainiečius, baltarusius, kinus, vietnamiečius…
Mes labai daug kalbame apie pabėgėlių integraciją, bet mažai apie savo išvykusios tautos dalies integravimą. Kartais prieinama net iki absurdo. Jeigu užsienyje gyvenantis Lietuvos pilietis atvyksta čia prasitęsti vairuotojo pažymėjimo, iš jo reikalaujama įrodyti ryšį su Lietuva. O jeigu neįrodo, jis neturi teisės čia gauti vairuotojo pažymėjimą. Važiuok ten, kur esi. Man atrodo, ši problema lieka mūsų politikų galvos skausmu. Kaip vis dėlto atrasti tą santykį tarp valstybės ir tos dalies išvažiavusios tautos, kuri nenori išsižadėti Lietuvos? Atsakymas į šį klausimą ir yra referendumas.
Aš pritarčiau nuomonei, kad nebūtina referendumą susieti su rinkimais. Antraip bus pasakyta, esą politikai tiesiog išnaudoja aktualią temą, kad vėl pritrauktų rinkėjus. Kaip tik atskiriant šią problemą nuo rinkimų, galima aiškiai parodyti, jog čia nėra jokio politikavimo ir kad sprendžiamas valstybės, Tautos klausimas, o piliečiams sudaroma galimybė pasakyti juo savo nuomonę.
Už Lietuvos ribų dabar gyvena 300 tūkst. rinkimo teisę turinčių valstybės piliečių. O registruotis balsuoti, kaip liudija praeiti Seimo rinkimai, gali tik 19 tūkst. Ką tai rodo? Ar tai, kad didesnė dalis mūsų svetur gyvenančių piliečių yra abejingi, ar tai, kad mes jiems nesudarome pakankamų sąlygų dalyvauti balsuojant ir išreiškiant savo valią? Jeigu referendumą atsietume nuo rinkimų, mes aiškiai atmestume savanaudišką politinį aspektą.
Be to, jeigu norime, kad tas referendumas įvyktų ir jame dalyvautų išeivija, jis turi būti rengiamas žmonėms patogiu laiku, o ne kaip balsavimas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kuris vyko vasaros viduryje.
G.JAKAVONIS: Jei perfrazuotume vieno Amerikos prezidento mintį – neklausk, ką tau davė Lietuva, o klausk, ką tu davei Lietuvai. Galvoju apie išvažiavusiųjų iš Lietuvos poziciją mūsų valstybės atžvilgiu. Mes kviečiame juos grįžti, bet ar neprasidės antras tvanas nuo Lietuvos, jei išeiviai staiga imtų ir grįžtų? Infrastruktūros juk nėra, darbų nėra. O dviguba pilietybė, mano giliu įsitikinimu, nieko neduos kovojant su emigracija. Juo labiau kad matome, jog išvykusieji vangiai naudojasi net savo teise balsuoti.
A.PAULAUSKAS: Kai sakau užsienio lietuvių bendruomenių vadovams, kad jie investuotų savo lėšų pritraukdami žmones į rinkimus, jų atsakymas – valstybė tegu duoda. Taip, sakau, valstybė kažkiek galės finansuoti, bet jeigu norite pakelti tuos išvykusiuosius, kad ateitų iki balsadėžių, pajudinkite ir jūs bent pirštą.
Tie visi planai sugrąžinti emigrantus, man atrodo, yra bergždžias darbas. Ir butų ieškojimas ar kiti panašūs žygiai nieko neduos. Suteikime žmogui 1000 eurų vidutinį atlyginimą, darbo vietą, ir didžioji dalis grįš. Nors nesakau, kad visi. Ten uždirbti 1000 eurų ir miegoti septyniese viename kambaryje tikrai niekas nenorėtų, jei čia būtų normalios gyvenimo ir darbo sąlygos.
Kol valstybė stojosi ant kojų, visko trūko. Buvo padaryta klaidų, tad atsirado daug nusivylimo priežasčių. Bet tebėra žmonių, kurie nori, galbūt aukodamiesi, kurti valstybę. Aš kalbu apie išsilavinusius žmones, kurie čia galėtų prisidėti, nors žino, kad tenai geriau, laisviau ir atlyginimas didesnis. Nuoširdžiai manau, kad kai tik čia susidarys palankios materialinės sąlygos dirbti ir užsidirbti, dauguma sugrįš.
Dabar žmonės grįžta, kai jau užsidirba pensiją. Turiu Šiauliuose giminaičių, kurie Norvegijoje ir Amerikoje užsidirbo pensijas ir grįžę pasistatė čia namus. O jų vaikai tebėra Norvegijoje. Mūsų kartos žmonės tikrai dar jaučia nostalgiją, bet abejotina, ar grįš jų vaikai ir anūkai. Esu beveik įsitikinęs, kad čia gyvens baltarusiai, ukrainiečiai, gal dar kiti mums artimesni žmonės. Kai man sako, kad Lietuva bus tuščia, atsakau, jog nebus, bet tik lietuvių joje gali nebūti.
Jeigu šiandien kas nors paprašytų prognozuoti, ar referendumas dėl dvigubos pilietybės pasiseks, manyčiau, kad ne. Per televizijos apklausas beveik kas antras ar trečias žmogus atsako neigiamai. Jų nuomone, tegul išvykusieji gyvena ir dirba kitur, bet Lietuvos pilietybę jie turi arba išlaikyti, arba jos atsisakyti. O išvykusiesiems dviguba pilietybė irgi nėra tokia jau didelė motyvacija, kad dėl jos jie ateitų balsuoti.
E.BIČKAUSKAS: Manau, jeigu valstybė būtų suinteresuota, o ne vien visuomenines iniciatyvas matytume, referendumas įvyktų. Bet emigracijos problema tikrai neišsprendžiama dvigubos pilietybės įteisinimu. Gal mūsų ir milijono neliks, jeigu viskas taip toliau eis ir nebus tikėjimo, kad valstybė pagaliau atsistos ant kojų. Su dviguba pilietybe mes tik pasieksime, kad Lietuvoje gyvens milijonas žmonių, o pusantro milijono piliečių turėsime popierinių, už valstybės ribų.
Aš kelčiau klausimą kitaip. O keliems iš to milijono gyvenančiųjų užsienyje tai yra problema? Atvirai sakant, Lietuvos pilietybė yra problema keliems gyvenantiesiems Europos Sąjungoje. Dar ši problema tapo aktuali tiems, kurie yra Didžiojoje Britanijoje po „Brexit“. Taip, jiems iškilo problema, kad nebebus taip patogu gyventi. Ką gi, suteikime jiems dar papildomą patogumą. Jeigu mes, kaip valstybė, turėtume nusibrėžę kokį nors invazijos tikslą, gal padėti jiems ir būtų tam tikra užduotis. O tie popieriniai piliečiai vargu ar reikalingi.
G.JAKAVONIS: Islandijoje, kur yra 300 tūkst. gyventojų, lietuvė, ištekėjusi už islando, pragyveno 24 metus, kol pagaliau gavo jų pilietybę. Štai taip mažytė valstybė gina savo piliečius. Manau, taip ir turi būti. Kartelė turi būti laikoma iškelta aukštai.
S.ARLAUSKAS: Nebuvo nė vieno pavyzdžio, kad panašios valstybės kaip Lietuva turėtų dvigubą pilietybę ir taip lengvai su pilietybe elgtųsi. Manau, kad jeigu ir pavyktų toks referendumas, jis iš tikrųjų sukeltų daugiau problemų, nei mes kažką juo laimėtume. Juo labiau pagrindinio tikslo – išlaikyti mūsų žmones Lietuvoje – mes juo irgi nepasiektume.
Kita vertus, politinė opinija dabar yra tokia, kad trauktis jau nebėra kur. Kaip jūs įsivaizduojate, imsime dabar ir pasakysime, kad nespręsime šio klausimo net referendumu? Iš esmės visi Seime sutinka, kad referendumą reikia organizuoti bet kuriuo atveju.
Aš matau vieną pagrindinę teigiamybę dėl šio referendumo. Jis sukels tam tikrą ažiotažą, erzelį. Ir tie, kurie gyvena Lietuvoje, susimąstys apie savo valstybę, apie savo ryšį su ja. Jie klausysis pasisakymų viešojoje erdvėje. Galbūt sustiprės meilė Lietuvai tų, kurie čia gyvena. Jie ne taip atsainiai žiūrės į savo tėvynę.
O dėl emigrantų… Jūs sakote, kad moteriai reikėjo 24 metus pragyventi Islandijoje, norint gauti tos šalies pilietybę. Ji ten gyveno, dirbo, bet neturėjo politinių teisių. Neturėti pilietybės – tai neturėti politinių teisių. Antikiniuose Atėnuose politinių teisių neturėjo vergai. Tai yra modernaus vergiško išnaudojimo instrumentas, kuris labai patogus emigrantus priimančioms valstybėms. Aš manau, kad ten žino, ką jiems duoda atvykėliai. Vadinasi, tiems emigrantams bus proga susimąstyti, kad čia, Lietuvoje, nors ir negauna tų 1000 eurų, jie yra piliečiai ir turi visas politines teises. Jau nekalbu apie išlaikomą ryšį su savo istorine tauta. Tad galbūt referendumas emigrantams bus proga pamąstyti, kas jiems yra Lietuva.
Gal dalis iš jų neateis balsuoti. Ir jeigu jų dalyvavimas bus toks silpnas ir dėl jų kaltės referendumas neįvyks, tada dėl visko nebus ką kaltinti. Bus padėtas taškas, tuo istorija ir baigsis.
Plačiau apie tai skaitykite čia.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“