Panašiu pavadinimu rašinį jau esu parašiusi prieš… beveik keturiasdešimt metų lankydama Šiaulių rajoninio laikraščio jaunųjų korespondentų mokyklą.Tuomet kaime sudegė mūsų garažas ir dalis ūkinio pastato. Netekome daug turto, bandydamas gelbėti automobilį nukentėjo tėvas. Po nelaimės sodžius tarsi skilo perpus – vieni padėjo ir atjautė, kiti šaipėsi: girdi, turtingi buvo, tai ugnis su kitais sulygino…
Mano tėvai – paprasti, kaip sovietmetį sakydavo, valstiečiai nieko veltui negavo, sunkiai dirbo, augino tris vaikus. Abu iš savo gimtųjų ūkių nuo tremties pabėgo į Latviją dar jauni, kad galėtų padėti šeimos nariams sibiruose. Taigi, vargo matę ir šią nelaimę ketino išgyventi kaip Dievo siųstą išbandymą. Tačiau žmonių patyčios jiems buvo labai skaudžios, o kiršinantys gandai, kad tai galėjo būti piktavalių rankų darbas, kaskart pravirkdydavo motiną, kai tik ji imdavo pasakoti, ką kaime girdėjo. Apie nelaimę kalbėti sunku buvo ir tėvui – pirmą kartą ašaras braukiantį vyrą pamačiau paauglystėje…
Štai tada ir parašiau straipsnį tokiu pavadinimu, nes norėjau nuraminti, palaikyti tėvus ir tikėjausi supurtyti kaimą. Dabar, kai tas dienas prisiminiau, pati negaliu patikėti, kad pavyko: ir patyčios liovėsi, ir šeima, draugiškos giminės remiama, pakilo. O tėvų padėką ir pasididžiavimą dukterimi iki šiol menu labai aiškiai. Tereikėjo tuomet kelių šiltų užtarimo žodžių bei nuoširdaus jaunatviško nustebimo, kaip galima tyčiotis iš nelaimę patyrusios šeimos.
Užaugau. Neramiai senstu. Rengiuosi pensijai Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau vis, kaip ir prieš keturiasdešimt metų, negaliu susitaikyti su aplinkinių nejautrumu, patyčiomis, įžeidinėjimais.Paauglystėje sielą žeidė buitinis cinizmas, dabar tai menkniekis, palyginus su amoralių valdžiažmogių buldozeriais, traiškančiais tikėjimą žmogumi ir Tėvyne. Na, iš valdžios galima laukti blogiausio, bet visuomet malonu, kai tie lūkesčiai nepasitvirtina… Tačiau kolegų, pažįstamų, nepažįstamų bendraamžių elgesys, prasidėjus parašų rinkimo vajui dėl referendumo surengimo Tautos orumui atstatyti ir uždrausti gimtąją žemę parceliuoti, skaudina baisiau nei kaimynų elgesys po gaisro… Kartais pagalvoju, kad iš parašų rinkėjų tyčiojamasi ne iš baimės pasirašyti ar imti lapą ir eiti nuo durų prie durų, nuo žmogaus, prie žmogaus, o dėl beviltiško abejingumo, netikėjimo savo ar valstybės ateitimi. Tik nusivylęs ir nei Dievu tikįs, nei velniui tarnauti susiruošęs gali prisispyręs reikalauti iš parašų rinkėjo „įgaliojimo su herbiniu antspaudu“. O jau maniau visko esu prisiklausiusi pilietinėse akcijose. Padiskutavus su tokiu prašytoju tampa aišku, kad tyčiojasi. Ir nežinia, dėl ko… Kam visuomenininkų laiką gaišina? Ar mano, kad sveikatą pagadins.
Suprantu tuos žmones, kurie prieš pasirašydami prašo parodyti, kaip 1996 m. ir 2003 m. LR Seimai sudarkė mūsų referendume priimtos Konstitucijos 47-ąjį straipsnį. Prisidariau kopijų ir daliju abejojantiems. Susipažinę su dokumentais pasirašo VISI. Be diskusijų.
Kažkas paleido gandą, kad jei neleisime žemės ūkio paskirties žemės parduoti užsieniečiams, mūsų ūkininkai gautą ES paramą turės grąžinti trigubai. Blefas, sakau žmonėms. O ar girdėjote staigų mūsų bankų susirūpinimą piliečių „asmens duomenimis“. Vis sukas ir sukas reklama radijo ir TV kanalais, kad labai reik saugoti duomenis. Taip, reikia nepamesti asmens dokumentų, kad koks nedorėlis, radęs svetimą pasą ar asmens tapatybės kortelę, nepanaudotų jų negeriems tikslams. Tačiau dar neteko girdėti, kad Lietuvoje koks nors bankas paskolą ar parduotuvė lizinginę prekę būtų atidavę tik padiktavus dokumentų numerius, neparodžius pačių asmens dokumentų. Ir kur mūsų Tėvynės „rūpestingieji“ bankai buvo, kai krizės išvakarėse dalijo paskolas į kairę ir į dešinę, įklampindami ir žlugdydami likimus? Tuomet kažkodėl nepirko reklaminių klipų ir nerėkė „ant visos Lietuvos“: nesiskolinkite lengva ranka, žmonės gerieji.
Labai tikėjau TS-LKD. Net išėjusi iš šios partijos ilgai ją gyniau. Ir dabar manau, kad joje dar esama padorių žmonių. Tačiau mane pasiekė šios organizacijos platinama Žemės ūkio ministerijos informacija apie Lietuvos ir kitų ES šalių žemės kainas. Prisipažinsiu, nustebau sužinojusi, kad visi mano giminės ir pažįstami mažne idiotai, nes savo turėtus sklypus beveik veltui supirkėjams perleido… Laukiu žemės savininkų organizacijų ir nekilnojamojo turto agentūrų išvadų ir minėtą informaciją pažadu patiražuoti.
KEISČIAUSIAS šios parašų rinkimo savaitės įvykis, iliustruojantis, kad mūsų žmonės arba neįgudę tokiose parašų rinkimų akcijose dalyvauti, arba jiems kažkas neteisėtų pasiūlymų tyčia pateikia. Susitikimo metu, kai pagal įsipareigojimus dalijome parašų rinkimo lapus, prie manęs priėjo „paslaugus“ vyriškis ir užjaučiamai paliepė „nesivarginti, duoti jam vieną lapą, o jis …pasidarysiąs kopijų“. Ramiai paaiškinau, kad mes dalijame griežtos apskaitos LR Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintus, sunumeruotus piliečių parašų lapus, kurių tituliniame puslapyje, kairėje yra raudona spalva atspausdintas lapo numeris. JOKIŲ KOPIJŲ!!! NEI TUŠČIŲ. NEI UŽPILDYTŲ LAPŲ NEGALIMA KOPIJUOTI! Todėl visų prašau – ŽIŪRĖKITE, ant ko pasirašote, ir jeigu titulinio lapo kairėje numeris yra, tarkim, juodos spalvos, jūsų parašas – tik šiukšlių dėžei.
Ir rinkdami parašus, ir pasirašydami neskubėkime, gerbkime vienas kitą. Prasidėjo sunkus, kiekvieno mūsų pasiaukojimo ir pasitikėjimo reikalaujantis darbas. Šiauliuose akcijos organizatorius nustebino bočius Adolfas, jau surinkęs penkis parašų lapus, vidutinio amžiaus stropuolė Ligita – du lapus, o vos aštuoniolikos sulaukusi moksleivė Gabrielė per pusdienį gavo 35 savo bendramokslių parašus. Širdis džiūgauja, pažinusi tokius dorus žmones. Pasimiršta visos kliauzės, sukčiavimai, organizuota, rafinuota, įtaigi ir neįkyri propaganda „PRIEŠ“ žmonių pastangas išsivaduoti iš Konstitucinės Seimo daugumos pinklių. Tokiomis akimirkomis pamirštu jaunatviškas derybas tarsi turguje:
– Atsverkit šimtą gramų žmoniškumo. Gal rasit ir daugiau…
SĖKMĖS MUMS VISIEMS DORĄ DARBĄ DIRBANT – VARDAN TOS…
tiesos.lt