Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: „Apie tai turime kalbėti ir veikti dabar…“ [1]
Atsiliepdamas į jo Ekscelencijos raginimą kalbėti, parengiau šią apžvalgą. Buvo nuskambėjęs kaltinimas, kodėl
nedaug kunigų pasisakė šia tema. Kaip matysite, medžiagai parengti reikia laiko.
APIBRĖŽIMAS
Pedofilija: Psichikos sutrikimas, kai suaugusį asmenį seksualiai traukia priešlytinio amžiaus vaikai (dažniausiai
iki 11–13 metų, t. y. iki lytinės brandos pradžios).
Efebofilija / Hebefilija: Seksualinis potraukis paaugliams (dažniausiai 12–17 metų amžiaus).
Štai pagrindinis skirtumas:
- Hebefilija (gr. hebe – jaunystė, lytinė branda): Tai potraukis paaugliams ankstyvojoje lytinio
brendimo stadijoje. Dažniausiai tai apima 11–14 metų amžiaus vaikus, kuriems tik pradeda ryškėti pirminiai ir
antriniai lytiniai požymiai. - Efebofilija (gr. ephebos – subrendęs jaunuolis): Tai potraukis jaunuoliams, kurie jau yra
vėlyvojoje brendimo stadijoje arba ją visiškai baigę. Tai apima 15–19 metų amžiaus paauglius, kurių kūnas
fiziškai jau yra praktiškai suaugęs.
Kodėl šis skirtumas svarbus teisiškai ir mediciniškai?
- Psichiatrinis vertinimas: Tarptautinėje ligų klasifikacijoje tikroji pedofilija yra laikoma psichikos
sutrikimu (parafilija). Tuo tarpu efebofilija mediciniškai nėra laikoma psichikos liga – tai labiau vertinama kaip
suaugusiųjų seksualinio skonio nukrypimas link pačio jauniausio teisiškai leistino (arba arti jo esančio)
amžiaus. - Teisinis vertinimas (Lietuvoje):
o Hebefilijos amžiaus grupė (11–14 metų) patenka po visišku teisiniu draudimu. Seksualiniai
veiksmai su tokio amžiaus vaiku visada bus traktuojami kaip sunkiausi nusikaltimai, nes vaikas teisiškai negali
duoti sutikimo.
o Efebofilijos amžiaus grupė (15–19 metų) peržengia Lietuvos įstatymuose nustatytą 16 metų
lytinės brandos ribą. Nuo 16 metų jaunuolių savanoriški santykiai su suaugusiais nebėra automatiškai
nusikaltimas, nebent suaugusysis pasinaudojo prievarta, finansine priklausomybe arba savo autoritetu.
STATISTIKA
Oficialūs statistiniai duomenys rodo štai tokį vaizdą:
Lietuvoje kasmet oficialiai užregistruojama nuo 240 iki 420 seksualinio smurto prieš vaikus atvejų. [1, 2]
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2025 m. buvo fiksuoti 422
tokie atvejai, o per pirmąjį 2026 m. pusmetį – jau per 200 atvejų. [1, 2] - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, kuri taiko platesnę galimo seksualinio
smurto apskaitą, duomenimis, 2021 m. nuo seksualinio smurto nukentėjo 237 vaikai, 2022 m. – 300, 2023 m. –
384, 2024 m. – 375, o 2025 m. – jau 422 vaikai. Taigi per penkerius metus užregistruota iš viso 1718 tokių
atvejų, o metinis rodiklis išaugo nuo 237 iki 422, arba daugiau kaip 78 procentais! [1] - Svarbi pastaba: Specialistai pažymi, kad tai tik „ledkalnio viršūnė“. Pasaulio sveikatos
organizacijos (PSO) skaičiavimais, realybėje paslėptas mastas yra kur kas didesnis – realų seksualinį smurtą ar
priekabiavimą (įskaitant internetinę erdvę) gali būti patyręs beveik 1 iš 5 vaikų. [1, 2, 3]
Palyginimui, Europos šalyse tendencijos ir mastai procentaliai yra labai panašūs, tačiau skiriasi skaičių
fiksavimas (šalyse, kur pasitikėjimas policija didesnis, užregistruojama daugiau atvejų): - Tarptautinės organizacijos „Childlight“ atlikta 19 Europos šalių studija parodė, kad iki
pilnametystės apie 4,7 % vaikų patiria išžaginimą, o 7,4 % – kitokias seksualinės prievartos formas. [1]
Oficialiais Rusijos teisėsaugos (Generalinės prokuratūros bei Tyrimų komiteto) duomenimis, šalyje
fiksuojamas itin didelis seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš nepilnamečius skaičius: [1] - FRA: 1 iš 5 vaikų Europoje nukenčia nuo kokios nors seksualinio smurto formos. [1]
- Oficialūs skaičiai: Per metus Rusijoje užregistruojama vidutiniškai nuo 14 000 iki 17 000
seksualinių nusikaltimų prieš vaikus. [1] - Augimo tendencija: Rusijos oficialios tarnybos patvirtina, kad per pastarąjį dešimtmetį tokių
užregistruotų nusikaltimų skaičius išaugo daugiau nei 40 %. [1] - Kas daro nusikaltimus: Kaip ir visame pasaulyje, Rusijoje vaikai nukenčia nuo jiems gerai
pažįstamų asmenų – šeimos narių, sugyventinių, tėvų ar kaimynų. [1, 2]
Vedybos su vaikais (vaikų santuokos) pasaulyje vis dar yra teisiškai įmanomos daugiau nei 110 šalių.
Moterų pedofilija
Lietuvoje:
Lietuvos teismų ir prokuratūros statistikoje moterys, nuteisiamos už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus
(tvirkinimą, išnaudojimą), sudaro mažiau nei 2–3 % visų nuteistųjų šioje kategorijoje. - Lietuvoje moterys šiose bylose dažniausiai atsiduria ne kaip tiesioginės lytinio akto vykdytojos, o
kaip bendrininkės (padėjėjos) – pavyzdžiui, kai motina žino, kad jos sugyventinis ar vyras prievartauja vaiką,
tačiau pati padeda nuslėpti nusikaltimą, verčia vaiką tylėti arba sąmoningai palieka jį pavojuje. 2008 m.
Drąsius Kedys viešai įtarė, kad jo sugyventinė Laimutė Stankūnaitė pardavinėjo jų mažametę dukrą Deimantę
Kedytę pedofilams. Nors D. Kedys buvo nužudytas [1] (Neringa Venckienė „Drąsiaus viltis – išgelbėti
mergaitę“ 2011), L.Stankūnaitei su dukra buvo pakeistos tapatybės ir jos išvežtos į užsienį. N. Sadūnaitė [2]
Pasaulinė statistika (kitose šalyse):
Kriminologiniai ir psichiatriniai tyrimai Vakarų šalyse (pvz., JAV, JK, Skandinavijoje) rodo didesnius
skaičius, nes ten detaliau analizuojamas latentinis (paslėptas) moterų elgesys: - Oficiali teisėsaugos statistika: Vakarų šalyse moterys sudaro apie 4–7 % visų užregistruotų
seksualinių nusikaltėlių, nukreiptų prieš vaikus. [1] - Moksliniai tyrimai (anoniminės apklausos): Mokslininkai teigia, kad realus moterų, turinčių
parafilinių (pedofilinių ar hebefilinių) polinkių, skaičius gali būti didesnis, tačiau visuomenė ir teisėsauga
rečiau jas įtaria. - Nusikaltimų specifika: Skirtingai nuo vyrų, moterys seksualiniam vaikų išnaudojimui dažniau
naudoja ne fizinę jėgą, o emocinį manipuliavimą (pvz., auklėtojos, mokytojos, motinos arba vyresnės
giminaitės vaidmenį). Be to, berniukai, nukentėję nuo suaugusių moterų, apie tai praneša kur kas rečiau. [1] - Bendrininkavimas poros santykiuose: Maždaug trečdalis moterų, patenkančių į šią statistiką
užsienyje, veikia poroje su vyru, padėdamos jam gauti priėjimą prie vaikų. [1]
Statistiškai moterys Lietuvoje šioje nusikaltimų kategorijoje figūruoja dažniau nei dvasininkai: - Kunigų padaromi nusikaltimai sudaro mažiau nei 1 % visų atvejų (paprastai tai būna pavieniai
asmenys per kelerius metus). Moterų padaromi nusikaltimai sudaro apie 2–3 % atvejų. Pagal šį santykį moterų
nuteisiama maždaug 2–3 kartus daugiau nei kunigų.
Kunigų pedofilija
JAV kriminologų vertinimai: Remiantis kasmetine JAV teisėsaugos statistika, dvasininkai (įskaitant visas
krikščioniškas konfesijas) tarp visų suimtųjų už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius sudaro apie 0,1
% – 0,5 %.
Visi Vakarų šalių tyrimai vieningai pabrėžia, kad per pastaruosius 10 metų naujų dvasininkų pedofilijos atvejų
procentas yra pasiekęs istorines žemumas. Tai lėmė griežtos reformos: [1]
- Nulinė tolerancija: Vakarų vyskupijos įvedė privalomą reikalavimą apie bet kokį įtarimą iškart
pranešti civilinei policijai, o ne spręsti klausimą Bažnyčios viduje. - Psichologinė atranka: Seminarijose įvestas griežtas kandidatų psichologinis testavimas.
- Privalomi mokymai: Visi parapijų darbuotojai ir kunigai privalo baigti specialius apsaugos nuo
vaikų išnaudojimo kursus. [1, 2]
Vytautas Budnikas: Atmetus pastaruosius du atvejus, (nes dar nebuvo teismo) Lietuvoje per 10 metų galima
patikimai nurodyti tik vieną baudžiamąja tvarka už tokio pobūdžio veiką nubaustą dvasininką. [1]
Imkime trumpesnį 5 m. laikotarpį. 1 nuteistas dvasininkas iš 1718 atvejų per 5 m. sudaro 0,0582%.
O 1 kunigo atvejis per 10 metų iš 3800 sudaro apie 0,0263%. (Jei per metus imtume atvejų vidurkį 380).
Teisinis principas reikalauja griežtai skirti įtarimus (kaltinimus) nuo teismo nuosprendžių, kadangi galioja
nekaltumo prezumpcija. Lietuvos Konstitucija (31 str. 1 d.) Todėl teisinė ir faktinė situacija rodo, kad nuteistų
asmenų skaičius yra gerokai mažesnis už gautų skundų skaičių. Tokiu pavyzdiniu atveju gali būti nekaltai
apkaltinto kardinolo George’o Pello (Džordžo Pelo) byla. Ji idealiai iliustruoja, kad įtarimai ar net pirminiai
teismo nuosprendžiai ne visada reiškia galutinį nusikaltimo įrodymą ir kaltinimą. [1, 2]
G. Pellas buvo aukščiausio rango Vatikano dvasininkas (faktiškai trečias žmogus Bažnyčios hierarchijoje,
Vatikano ekonomikos sekretoriato vadovas), sulaukęs tokių kaltinimų. [1, 2]
Esminiai šios bylos faktai, lėmę visišką kardinolo išteisinimą: - Kaltinimai ir pirmasis nuosprendis
2017 m. kardinolas Pellas savanoriškai atsisakė pareigų Vatikane ir grįžo į Australiją stoti prieš teismą. Jis
buvo apkaltintas tuo, kad 1996 m., būdamas Melburno arkivyskupu, St. Patricko katedros sakykloje seksualiai
išnaudojo du 13-mečius choro berniukus. [1, 2, 3, 4, 5]
- 2018 m. gruodį prisiekusiųjų teismas pripažino jį kaltu.
- 2019 m. kovą teisėjas jam skyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę.
- Kardinolas buvo uždarytas į kalėjimą ir jame išsėdėjo 404 dienas (daugiau nei metus). [1, 2, 3, 4,
5]
- Visiškas išteisinimas Aukščiausiajame Teisme (2020 m.)
G. Pellas ir jo advokatai nuosprendį apskundė. 2020 m. balandžio 7 d. Australijos Aukščiausiasis Teismas (vyr.
šalies teisinė instancija) priėmė vienbalsį 7:0 sprendimą panaikinti visus apkaltinamuosius nuosprendžius ir
kardinolą nedelsiant paleisti į laisvę. [1, 2, 3, 4, 5]
Teismas konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai padarė rimtą klaidą, nes rėmėsi tik vieno likusio gyvo
nukentėjusiojo parodymais (kitas choro berniukas mirė dar iki policijos tyrimo pradžios nuo narkotikų
perdozavimo, taip ir nepateikęs jokių kaltinimų G. Pellui). [1, 2, 3]
3. Kodėl teismas nusprendė, kad jis nekaltas?
Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad prokuratūros versija prieštarauja fizinei realybei bei logikai: [1, 2]
- Alibi: Dešimtys liudininkų (kitų dvasininkų, mišių dalyvių, apsaugos darbuotojų) paliudijo, kad
po mišių arkivyskupas Pellas, pagal griežtą protokolą, visada stovėjo prie pagrindinių katedros durų ir
sveikinosi su žmonėmis, todėl fiziškai negalėjo būti užsirakinęs sakykloje su berniukais. [1, 2] - Laiko trūkumas: Teismas nustatė, kad nurodytu laiku sakykloje nuolat judėjo žmonės, ruošiantys
bažnyčią kitoms apeigoms, o durys nebuvo rakinamos. - Protinga abejonė: Teisėjai konstatavo, kad byloje egzistuoja „reikšminga tikimybė, jog buvo
nuteistas nekaltas asmuo“, nes įrodymai neatitiko baudžiamojo proceso standartų. [1, 2]
- Bylos pasekmės
G. Pellas buvo teisiškai visiškai reabilituotas, grįžo į Romą ir sulaukė asmeninio Popiežiaus Pranciškaus
palaikymo. Kardinolas mirė 2023 m. [1]
Teisės ekspertai pabrėžė, kad kardinolas tapo „atpirkimo ožiu“. Visuomenė, būdama įniršusi dėl dešimtmečius
trukusio realių pedofilų kunigų dangstymo Australijoje, tiesiog norėjo nuteisti patį aukščiausią įmanomą
Bažnyčios veidą, neatsižvelgdama į realių įrodymų trūkumą konkrečioje jo byloje. [1, 2, 3, 4]
Šis atvejis kriminologijoje dažnai pateikiamas kaip pavyzdys, kodėl viešoji nuomonė ir žiniasklaidos
spaudimas negali pakeisti teisinės nekaltumo prezumpcijos.
KALTINIMAI BAŽNYČIAI
Atsakingai noriu pareikšti, kad lytiniai nusikaltimai prieš vaikus yra ypatingai sunkus nusikaltimas. Biblija tiek
Senajame, tiek Naujajame Testamentuose smerkia visokios rūšies lytines nuodėmes. Pvz. „O kas papiktintų
vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam
ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.“ Mt 18,6 - Bažnyčia nepaskelbė prasikaltusių kunigų pavardžių.
Tokiems kaltintojams reikia priminti, kad kunigai irgi žmonės ir jiems galioja nekaltumo prezumpcija iki
teismo sprendimo. Kitu atveju skelbiantieji pavardes be teismo verdikto gali būti teisiami. - Kaltinama Bažnyčia, o ne pedofilas.
Čia veikia Lietuvos įstatymai, o ne Bananų respublikos. Ar kas sutiktų, kad visą Lietuvą reikia vadinti
žydšaudžių šalimi dėl pasitaikiusių nusikaltėlių?
Jei vyras ir žmona bendru sutarimu nužudo savo negimusį vaiką, (o Dievo įsakymu tai draudžiama ir laikoma
žmogžudyste), ar dėl to adekvatu „žmogžudžiais“ vadinti visas šeimas, kaltinti visus tėvus ir motinas?
Hitlerinės Vokietijos pareigūnai, teisėtai žudę belaisvius Aušvice, vėliau buvo pasmerkti. Todėl ne viskas, kas
yra teisėta, yra teisinga. - Bažnyčia dangsto pedofilus.
a). Praėjusio amžiaus pasitaikiusiais atvejais nereikia kaltinti dabartinių hierarchų ir Bažnyčios. Tai didelė
dėmė, bet dabar tokie kunigai suspenduojami.
Kas dangsto?
Dangsto vaiko tėvai, mokytojai, treneriai, meno vadovės, draugai, gydytojai, kurie aukoms, jei pastojo, slapta
daro abortus. Nes auka gali kreiptis į tėvus, mokytojus, soc. darbuotojus, policiją, prokuratūrą, advokatūrą,
psichologus, žiniasklaidą. Be to, po prievartos akto, pakinta vaiko elgesys ir pedagogas tokius pakyčius
pastebės.
b). Visuomenininkai ir jaunimo organizacijos reikalauja nepriklausomo bei atviro tyrimo dėl galimų
seksualinių nusikaltimų ir nepilnamečių išnaudojimo atvejų Katalikų Bažnyčioje.
Vadinamiems „visuomenininkams“ pirma reikėtų išsiritinti rąstą iš savo akies, o po to šalinti krislelį iš
Bažnyčios. Kaip minėta aukščiau, 1 kunigo atvejis per 10 metų iš 3800 sudaro apie 0,0263% visų tokio
nusikaltimo atvejų. 99% tokių nusikaltimų padaro patėviai, tėvai, artimiausi giminės, kaimynai ir pan. Tad, jei
iš tikrųjų rūpėtų žiauriai nukentėję vaikai, „visuomenininkai“ siektų būdų juos apsaugoti, o ne ieškoti piaro.
Vidinis konfidencialumas.
Didžioji dauguma kunigų yra neprasikaltę tokiais nusikaltimais, ir nei vienas iš jų nenorėtų, kad kažkokie
„ekspertai ir specialistai“ knaisiotųsi po jų bylas.
Būna, kad vyrui ilgam išvykus, ar sergant, žmona pastoja nuo svetimo vyro ir norėdama nuslėpti neištikimybę,
darosi abortą. Tarkim, atsirastų „visuomenininkai“, kurie norėtų atskleisti neištikimas žmonas, dariusias
abortus pagal vidinius medicinos įrašus ir knistis visų moterų medicininėse bylose. Ar tai etiška? Ar kas nors
jiems leistų knistis abortus darančioje įstaigoje?
Darius Kuolys: Šiandien (2026-08-23) sukanka dvidešimt metų nuo mįslingos pulkininko Vytauto Pociūno
žūties. Taip ir neištirtos. Taip ir neatskleistos. Pasak filosofo Mykolo Drungos, karininko žūtį tyrusi Lietuvos
prokuratūra tiesiog „tyčiojosi iš piliečių“, o šalies žurnalistai neatliko savo pareigos – nesiekė išsiaiškinti
tiesos. [1]
Kodėl „Visuomenininkai ir jaunimo organizacijos“ nereikalauja nepriklausomo bei atviro tyrimo dėl mįslingos
pulkininko Vytauto Pociūno žūties?
Iš Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės istorinės kalbos Seime. „Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012
metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų
namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o
atėję ją sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip Sausio 13-ąją mes čia,
prie Seimo, – pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti, ir dar teisiami. (…) Gerbiama Prezidentė pažadėjo
ištirti, ar iš tikrųjų prieš ją buvo panaudotas smurtas. Man atrodo, kad atsakymo nebuvo. Deja!
Taip valstybės vardu įvykdyta Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus, pašalinimo operacija,
pavadinta vaiko grąžinimu motinai. Tokiu būdu neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo
atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. Teismuose visi įrodymai. Keturios komisijos pripažino – buvo
vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 3–4 metų mergaitė negali fantazuoti, nemokės papasakoti to, ko ji
neišgyveno daugelį kartų, ne vieną kartą. (…) Po šio mane labai sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame
dalyvavo dešimt kartų daugiau ginkluotų pareigūnų negu neutralizuojant teroristą Osamą bin Ladeną – 240!
(…) Kas atsitiko Deimantei, iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių,
su ja bendravusių nematė ir negirdėjo. (…) Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki
dabar jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų
TIESOS apie Deimantės likimą. (…) Šiandien, Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos įteikimo
dieną – man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienus metus mano širdį, ir ne tik mano, draskantį
neatsakytą ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl stovėdama šioje aukštoje
Seimo tribūnoje pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis,
ponia Prezidente, pone premjere, pone Seimo Pirmininke, ir prašau jūsų iki vasario 16-osios – Lietuvos
valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo dienos – man ir visuomenei viešai asmeniškai atsakyti ir pateikti
neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta D. Kedytė, kuriai už mėnesio,
vasario 19 dieną, sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O jei ji, jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės
17 d. atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti (apsaugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti),
galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę.“ Pilna jos kalba
[1]
Kodėl „Visuomenininkai ir jaunimo organizacijos“ nereikalauja nepriklausomo bei atviro tyrimo dėl pedofilų
aukos Deimantės Kedytės pradanginimo?
Ikiteisminiame tyrime dėl galimo seksualinio priekabiavimo Gruzdžių socializacijos centre, prokurorai iš
visuomeninio transliuotojo pareikalavo pateikti duomenis apie straipsnio inicijavimą ir informacijos gavimo
aplinkybes. LRT nesutiko vykdyti reikalavimo, nes tai tiesiogiai pažeistų žurnalisto šaltinio paslaptį.
Kodėl niekas neapkaltino LRT dangstymu?
Taigi, yra kišimosi ribos ir jų reikia laikytis.
Reikia skirti realų dėmesį ir pastangas užkardyti pedofilų darbus, o ne niekinti Lietuvos katalikų Bažnyčią.
Iškrypėliai staiga neatsiranda. Noras gauti malonumą iš vaikų ateina palaipsniui ir dažnai tam didelę įtaką daro
pornografija.
4. Bažnyčia pravardžiuojama bjauriais epitetais
Primenu katekizmą. Bažnyčia yra šventa. [1] Nes:
Dieviškas steigėjas: Jėzus Kristus įsteigė Bažnyčią ir atidavė save dėl jos, kad ją pašventintų.
Šventosios Dvasios veikimas: Šventoji Dvasia nuolat gaivina Bažnyčią meile ir ją išlaiko šventą.
Išganymo priemonės: Joje yra visos Dievo malonės ir išganymo priemonių pilnatvė (sakramentai), kurios
šventina žmones.
Šventumo pašaukimas: Nors Bažnyčios nariai žemėje yra nusidėjėliai, visi jie yra kviečiami į šventumą ir
nuolatinį atsivertimą.
Atskirų Bažnyčios narių nuodėmingumas yra bjauri dėmė visai Bažnyčiai. Bažnyčios vadovybė, įskaitant
popiežių Joną Paulių II, Benediktą XVI ir Pranciškų, ne kartą viešai atsiprašė aukų už nusikaltimus ir
dangstymą. Šiomis dienomis dar kartą atsiprašė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus
arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Bet kaltinti visą Bažnyčią yra nesusipratimas. Pernai buvo 422
pedofilijos atvejai. Ar kas girdėjo iš tų pasipiktintojų Bažnyčia, kad jie pasipiktintų ministrais, departamento
direktoriais, merais, prezidentu, kad jie atsiprašytų už tų 422 kaltę? Juk tie pedofilai yra valstybės piliečiai ir
visokio rango ir sričių darbuotojai, pavaldūs kažkuriai aukščiau stovinčiai valdžios struktūrai.
Kolektyvinė atsakomybė ir kolektyvinės bausmės už vieno asmens padarytą nusikaltimą šiuolaikinėje teisėje
yra visiškai neteisėtos.
Visi pagrindiniai tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina asmeninės baudžiamosios atsakomybės
principą. Tai reiškia, kad asmuo gali būti baudžiamas tik už tą nusikalstamą veiką, kurią padarė jis pats,
įrodžius jo asmeninę kaltę.
Tarptautinė teisė ir humanitarinė teisė
Ženevos konvencijos: Ketvirtoji Ženevos konvencija tiesiogiai nurodo, kad nė vieno saugomo asmens
negalima bausti už ne jo padarytą nusižengimą, [1] o kolektyvinės bausmės ir bet kokios bauginimo ar
teroro priemonės yra griežtai draudžiamos. [2]
Žmogaus teisių teisė: Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK) ir kitos tarptautinės sutartys gina
asmens teisę į teisingą teismą bei laisvę. Bausmės taikymas grupei žmonių (šeimai, bendruomenei,
tautybei, Bažnyčiai) už vieno nario nusikaltimą pažeidžia pamatines žmogaus teises.
Lietuvos Respublikos teisė
Konstituciniai principai: Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja, kad asmuo laikomas nekaltu,
kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Kito asmens kaltė negali būti automatiškai perkelta niekuo dėtiems žmonėms.
Baudžiamasis kodeksas: Pagal Lietuvos baudžiamąją teisę, atsakomybė yra tik individuali. Baudžiamas
tik tas asmuo, kuris pats tiesiogiai įvykdė nusikaltimą arba veikė kaip bendrininkas (organizatorius,
kurstytojas, padėjėjas).
Šiuolaikinėje teisinėje sistemoje kolektyvinė atsakomybė bendrąja prasme (kai už vieno asmens pažeidimą
baudžiama visa grupė) negalioja, nes ji prieštarauja pamatiniam asmeninės atsakomybės principui. Kiekvienas
asmuo turi atsakyti tik už savo paties padarytus neteisėtus veiksmus ir kaltę.
T.y. reikia „atskirti pelus nuo kviečių“ arba skirti „kotletus nuo musių“. Įvairūs pavyzdžiai buvo pateikti
aukščiau.
Biblija perspėja krikščionis nebūti abejingas kito pražūčiai
„Jei aš sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi’, o tu jo neperspėsi ir nekalbėsi, norėdamas įspėti nedorėlį mesti savo
nedorą kelią, kad jis išliktų gyvas, tas nedorėlis mirs dėl savo kaltės, bet jo kraujo aš reikalausiu iš tavo rankos.
Tačiau jei tu įspėsi nedorėlį, o jis neatsigręš nuo savo nedorumo ar savo nedoro kelio, jis mirs dėl savo kaltės, o
tu išgelbėsi savo gyvastį.“ Ezekielio 3, 18–19 arba Ezekielio 33, 7–9
„Jei tavo brolis nusidėtų, eik ir pasakyk jam klaidą keturiomis akimis.“ Mato 18, 15 „Jei kas nors įpuola į kokią
nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasia.“ Galatams 6, 1
„Mano broliai, sūnus, jei kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį sugrąžintų, – težino, kad tas, kuris
sugrąžina nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.“ Jokūbo
laiškas 5, 19–20
NUKENTĖJUSIŲJŲ KALBĖJIMAS
Nėra bendros nuomonės ar viešas pedofilų aukų kalbėjimas veikia jų sveikimo procesą.
- Teigiamas poveikis sveikimui (Terapinė nauda):
Kai nukentėjęs asmuo savo noru ir būdamas pasiruošęs nusprendžia prabilti viešai (pavyzdžiui, per socialines
medijas ar žiniasklaidą), tai gali tapti stipriu lūžiu gijimo procese: [1, 2]
- Gėdos ir kaltės atsikratymas: Seksualinės prievartos aukos dažnai dešimtmečiais jaučia nepagrįstą
vidinę gėdą ir saviplaką. Viešas įvardijimas to, kas įvyko, padeda perkelti kaltę ten, kur ji ir priklauso –
nusikaltėliui. [1, 2, 3, 4] - Kontrolės susigrąžinimas: Traumą išgyvenę žmonės dažnai jaučiasi bejėgiai. Viešas savo istorijos
pasakojimas leidžia aukai pačiai diktuoti naratyvą, nustoti slėptis ir pasijusti situacijos šeimininku. [1, 2] - Bendrystės jausmas ir parama: Sužinojus, kad „aš esu ne vienas“, patiriamas stiprus
palengvėjimas. Teigiama visuomenės ar bendruomenės reakcija (kaip, pavyzdžiui, #MeToo judėjimo metu)
suteikia emocinį palaikymą ir mažina izoliaciją. [1, 2] - Prasmės radimas (Aktyvizmas): Daugelis suaugusių aukų prabyla norėdami apsaugoti kitus
vaikus ir paskatinti sisteminius pokyčius. Šis tikslas suteikia išgyventai kančiai prasmingą vaidmenį
visuomenėje [1, 2, 3]
- Rizikos ir neigiamas poveikis (Retraumatizacija)
Jei asmuo prabyla per anksti arba susiduria su priešiška aplinka, viešumas gali rimtai sužaloti jau ir taip
pažeidžiamą psichiką: [1, 2]
- Visuomenės atmetimas ir kaltinimas (Aukos kaltinimas): Susidūrimas su neigiamais komentarais,
netikinčiais žmonėmis ar kaltinimais melu („pati išprovokavo“, „kodėl tylėjo tiek metų“) gali sukelti antrinę
traumą. Neigiama reakcija stipriai padidina PTSS (po-trauminio streso sutrikimo), depresijos ir minčių apie
savižudybę riziką. [1, 2, 3] - Privatumo praradimas ir stigmatizacija: Istorijai tapus vieša, auka bendruomenėje ar darbo
aplinkoje gali būti matoma tik per „aukos“ prizmę. Tai gali sukelti socialinę izoliaciją ar stigmatizaciją. [1, 2] - Teisinio proceso spaudimas: Jei viešas pasakojimas iššaukia teisėsaugos tyrimą, auka privalo vėl
ir vėl detaliai atkartoti įvykius teismuose ar apklausose. Tai neretai sukelia didžiulį emocinį išsekimą. [1, 2 - Saugumo trūkumas: Viešumas gali išprovokuoti nusikaltėlio ar jo aplinkos žmonių grasinimus bei
spaudimą, kas sukelia nuolatinę baimę ir nesaugumo jausmą. [1]
Kad geriau suprastume aukų patirtą siaubą, galima pasižiūrėti jų pasisakymus rusų kalba. Šie Youtube kanalai
rodo su jais interviu: НЕСЛОМЛЕННЫЕ, Анастасия Даниленко, КОСАТКИНА ir kiti.
https://www.youtube.com/watch?v=2TPrZjW-XIM
https://www.youtube.com/watch?v=-zn94_rKusY
https://www.youtube.com/watch?v=yOk6c13ghyc
https://www.youtube.com/@Spasibo_Ana
https://www.youtube.com/watch?v=BcvfXc1XZmo
Отчим нас██вал с 9 лет рядом с мамой https://www.youtube.com/watch?v=cM2uZ9g71k8
«Мать орала, что я сама соблазняла отчима в 6 лет! Я не могу называть ее мамой!»
https://www.youtube.com/watch?v=j_DDXOknsM0
https://www.youtube.com/watch?v=o04aiMNf3Ck
Женская педофилия 23 случая https://www.youtube.com/watch?v=ZtaJDQ-wLMA
Bernaras Ivanovas Pedofilija ir elitas? https://www.youtube.com/watch?v=s36ZTNdf3n8
Literatūroje yra nemažai knygų, skirtų šiai temai. Keli pvz.
Vladimiro Nabokovo knyga „Lolita“ (1955 m.) nagrinėja pedofilijos ir vaikų seksualinio išnaudojimo temą.
Kūrinys yra pripažintas literatūros šedevru ne todėl, kad teisintų pedofiliją, o todėl, kad stulbinamai tiksliai
(dar prieš atsirandant moderniems klinikiniams tyrimams) atskleidė seksualinio smurtautojo psichologinius
mechanizmus, savęs pateisinimo schemas ir manipuliacijas.
Toni Morrison – „Mėlyniausia akis“ (angl. The Bluest Eye) (1970 m.): Nobelio premijos laureatės romanas,
kuriame sukrečiančiai vaizduojamas jaunos juodaodės mergaitės gyvenimas, patiriantis kraujomaišą ir tėvo
seksualinį išnaudojimą. T. Morrison panašią temą nagrinėja ir vėlyvesniame romane God Help the Child (2015
m.).
Dorothy Allison – „Bastard Out of Carolina“ (1992 m.): Pusiau autobiografinis, kritikų aukštai įvertintas
romanas apie mergaitę, vardu Bone, kuri skurdžioje JAV Pietų aplinkoje patiria nuolatinį fizinį ir seksualinį
patėvio smurtą.
Reikia pasiguosti bent tuo, kad per tokias dideles nelaimes buvo atkreiptas dėmesys į skaudžią problemą. Ir
neleisti manipuliatoriams niekinti Bažnyčios, o visą dėmesį sugrąžinti ir skirti vaikų ir jaunimo apsaugai nuo
lytinių iškrypėlių.
Kunigas Robertas Skrinskas