Pastarosiomis dienomis kaip niekad anksčiau Lietuvos viešojoje erdvėje nuolat diskutuojama apie dvigubą pilietybę. Gerbiama pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Danguolė Navickienė pasiūlė šiuo klausimu surengti referendumą. Jos manymu, tai būtų geriausias būdas „įteisinti“ dvigubą pilietybę.
Tačiau reikėtų prisiminti, kad Lietuvoje surengti referendumą gana sudėtinga: reikia šimtų tūkstančių piliečių parašų prašant iniciatyvos, aktyvaus žmonių dalyvavimo. Tad beveik neabejotina, jog konstitucinis referendumas dėl dvigubos pilietybės patirtų visišką fiasco.
Kita vertus, reikėtų giliau paanalizuoti, kas gi Lietuvoje draudžia dvigubą pilietybę. Ar tikrai tas draudimas toks absoliutus, galbūt yra kitų, paprastesnių būdų išspręsti šį klausimą?
Pačiame Konstitucijos tekste pilietybės klausimai reglamentuojami labai lakoniškai. 12 straipsnio pirma dalis iškilmingai skelbia, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais“. Antroji šio straipsnio dalis draudžia kartu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Galiausiai trečioji straipsnio dalis nustato, kad pilietybės klausimus turi reglamentuoti įstatymas.
Pamėginkime paskaityti šias Konstitucijos eilutes paprasto piliečio akimis. Atrodytų, lyg viskas paprasta ir aišku: reikalingas įstatymas, kuris reglamentuotų, kada galima būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu. Tereikia parengti gerą įstatymo projektą, nunešti į Seimą balsavimui ir… stoti į eilę gauti dvigubą pilietybę. Ir joks referendumas dėl Konstitucijos keitimo nereikalingas.
Tokį supratimą dar labiau sustiprina kitas, 32 mūsų Konstitucijos straipsnis: „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje”. Lyg ir nieko nėra paprasčiau: mūsų teta iš Čikagos ar Sibire po tremties užsilikęs dėdė bei jų vaikai turi neginčijamą teisę atvykti į Lietuvą ir čia apsigyventi. O jei turi teisę čia gyventi, tai logiška būtų po tam tikro laiko suteikti ir Lietuvos pilietybę. Dauguma civilizuotų valstybių po nustatyto laiko legalaus gyvenimo jų šalyje numato galimybę gauti pilietybę. Kodėl Lietuva turėtų būti išimtis?
Deja, kaip bebūtų gaila, realybė nėra tokia paprasta. Konstitucinis Teismas, save išdidžiai vadinantis gyvąja konstitucija, pačioje 2003-ųjų pabaigoje, spręsdamas dėl pilietybės suteikimo Jurijui Borisovui (įtariamam padarius nusikaltimų) teisėtumo, yra išaiškinęs, kad Konstitucija draudžia (sic!) dvigubą pilietybę, kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti, išimtiniai. Nuo šio nutarimo ir prasidėjo dvigubos pilietybės problemos. Nors pats Konstitucijos tekstas apie jokias išimtis nekalba.
Taigi, pagrindinė kliūtis dvigubos pilietybės įteisinimui yra ne pats Konstitucijos tekstas (taigi, joks referendumas dėl Konstitucijos keitimo nereikalingas), bet minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas.
Galime paklausti patys savęs, ar teisinga tą patį principą taikyti ir ginklų kontrabanda įtariamam nusikaltėliui, ir Lietuvoje gyvenančiam sportininkui, kuris trokšta savo sportiniais pasiekimais garsinti Lietuvos vardą? Prisiminkime, kaip apgailėtinai pilietybę buvo atsisakyta suteikti krepšininkei Kate Douglas arba čiuožėjai Isabellai Tobias. Pastarajai pilietybę atsisakyta suteikti nepaisant to, kad ji sėkmingai išlaikė Lietuvių kalbos testą Pilietybės reikalų komisijoje.
Pažvelkime, kaip kitos valstybės sprendžia analogiškus prašymus. Kiekvienose rimtesnėse sporto varžybose atstovauja nemažai sportininkų, neseniai gavusių naują pilietybę. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: lietuvei Donatai Rimšaitei Rusijos pilietybė buvo suteikta be jokių problemų per kelis mėnesius. Bet Lietuva iš jos atėmė lietuvišką pasą. Dar greičiau, vos per kelias dienas, Rusijos pilietybė buvo suteikta prancūzų aktoriui Gerard Departieu.
Tačiau dvigubos pilietybės klausimas aktualus ne vien sportininkams, menininkams ar kitiems garsiems žmonėms. Per pastarąjį dešimtmetį lietuviai, kaip viename savo straipsnių taikliai pastebėjo gerbiamas Leonidas Donskis, tapo egzodo tauta. Šimtai tūkstančių lietuvių gyvena įvairiose užsienio šalyse.
Prisiminkime Airijos lietuvių dilemą: pasikeitus tos šalies įstatymams, nebeišduodamos pažymos, kad Airijoje gimęs abiejų lietuvių tėvų vaikas nėra Airijos pilietis. O be šios pažymos negalima gauti Lietuvos pilietybės. Taigi, Airijos lietuviai buvo priversti spręsti dilemą: arba Airijos pilietybė, arba jokios.
Dvigubos pilietybės klausimas aktualus beveik visiems išeiviams. Gyvenant užsienyje daugelį metų, neišvengiamai susikuria saitai su gyvenama šalimi. Tapimas piliečiu būtų logiška tokio gyvenimo pasekmė, padedanti emigrantui lengviau integruotis į tos šalies gyvenimą. O dviguba jos ir Lietuvos pilietybė leistų palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuva, aktyviau dalyvauti tiek gyvenamos šalies, tiek ir Lietuvos kultūriniame, socialiniame, politiniame gyvenime.
Manau, Lietuvos valstybės interesas turėtų būti glaudžių ryšių su lietuvių diaspora palaikymas (todėl reikia išsaugoti jiems Lietuvos pilietybę), kartu padedant labiau integruotis į jų gyvenamų šalių visuomenę (todėl reikalinga tų šalių pilietybė). Įsivaizduokime Airijos lietuvį, turintį abiejų šalių pilietybes, tapusį Airijos parlamento nariu. Toks įtakingas lietuvis galėtų daug labiau pasitarnauti Lietuvos valstybei, nei vien su lietuvišku pasu Airijoje gyvenantis emigrantas.
Kita vertus, reikia nustoti demonizuoti dvigubą pilietybę. Ar iš tikrųjų Lietuvos valstybės saugumui būtų pavojingas paprastas Rusijoje gyvenantis lietuvių tremtinių palikuonis, turintis abiejų valstybių pasus, kad galėtų lengviau grįžti į savo istorinę Tėvynę – Lietuvą? Ar toks asmuo tikrai keltų didesnį pavojų Lietuvos saugumui, nei mūsų piliečiai, tapę Seimo ar Europos Parlamento nariais, iš šios institucijos tribūnos kiekviena proga šmeižiantys Lietuvą, į teismus vaikštantys tarsi į darbą ir bėgantys į Maskvą prašytis politinio prieglobsčio? Valstybės saugumu turėtų rūpintis tam skirtos institucijos, dviguba pilietybė čia niekuo dėta.
Galiausiai, ar Šengeno vizos prašymo procedūra, kurią kiekvieną kartą besiruošiant į Lietuvą tenka patirti JAV ar Rusijos lietuviams, neprieštarauja mūsų Konstitucijos principui, kad kiekvienas lietuvis turi teisę apsigyventi Lietuvoje? Juk migracijos departamentas gali lengvai atsisakyti išduoti vizą, o tai prieštarautų teisei apsigyventi Lietuvoje. Dviguba pilietybė išspręstų šią dilemą.
Taigi, dvigubos pilietybės įteisinimas būtų naudingas tiek tūkstančiams užsienyje gyvenančių lietuvių, tiek ir pačiai Lietuvos valstybei. Lieka tik atsakyti į klausimą, kokiu būdu tai būtų paprasčiausia padaryti.
Kadangi pats Konstitucijos tekstas neeliminuoja dvigubos pilietybės, tai ir referendumas dėl Konstitucijos keitimo nėra reikalingas. Dvigubos pilietybės draudimas numatytas ne Konstitucijos tekste, bet Konstitucinio Teismo nutarime. Tad reikia koreguoti ne Konstitucijos tekstą, bet pakeisti šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą.
O tai padaryti galimybių tikrai yra. Senosiose Europos demokratijose netgi egzistuoja specialios teorijos, kada Konstitucinis Teismas gali nukrypti nuo savo ankstesnio išaiškinimo. Apie tai rašomi moksliniai straipsniai, ginamos disertacijos. Pageidaujantiems plačiau susipažinti ir suprantantiems prancūziškai drįstu pasiūlyti „pagooglinti“ frazę „virements de jurisprudence de la Cour constitutionnelle (pranc. Konstitucinio teismo doktrinos keitimas)“. Atsakymą tikrai rasite.
Pavyzdžiui, Vokietijos teisėje egzistuoja principas, kad Konstitucinio teismo išaiškinimai gali būti keičiami, jei iš esmės pasikeičia aplinkybės, kurioms esant buvo priimtas ankstesnis nutarimas. Remiantis šiuo principu, buvo pakeistas ankstesnis Konstitucinio teismo išaiškinimas dėl abortų draudimo. Septintajame dešimtmetyje tuometis Vakarų Vokietijos Konstitucinis teismas buvo priėmęs abortus ribojantį nutarimą. Tačiau tų laikų Rytų Vokietijoje abortai buvo daug labiau toleruojami. Po Vokietijos suvienijimo, dešimtajame dešimtmetyje, Konstitucinis teismas pakoregavo ankstesnį nutarimą, labiau liberalizuodamas abortus nepaisant katalikiškos Bavarijos protestų, ir motyvuodamas, jog pasikeitė aplinkybės – prie Vakarų Vokietijos prisijungė penkios naujos buvusios Rytų Vokietijos žemės, kuriose abortai toleruojami daug labiau nei Vakarų Vokietijoje.
Panašiai aplinkybės pasikeitė ir Lietuvoje. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva tapo ES ir NATO nare, mūsų šalies piliečiams atsivėrė plačios galimybės dirbti ir mokytis Europos Sąjungos šalyse. Tūkstančiai lietuvių patraukė į Vakarus, ten įsikūrė, sukūrė šeimas. Lietuviai tapo beveik egzodo tauta, kokia kadaise buvo airiai arba italai. Tad atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtų tikslinga keisti 2003 metais priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą, ribojantį dvigubą pilietybę.
Konstitucinis Teismas turėtų priimti naują nutarimą, kuriuo įstatymų leidėjui suteikiama galimybė priimti įstatymą, įteisinantį atvejus, kai dviguba pilietybė būtų galima. Ir toks išaiškinimas tikrai neprieštarautų Konstitucijos dvasiai. Tad belieka palinkėti Konstitucinio Teismo teisėjams drąsos priimti tokį novatorišką sprendimą.
Kartu nereikėtų palikti šio visai valstybei ir tautai itin svarbaus sprendimo vien Konstitucinio Teismo teisėjams. Pareigūnai, kurie priima sprendimus dėl būsimų Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo (Seimo Pirmininkas ir nariai, Prezidentas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas), turėtų išsiaiškinti būsimų kandidatų pažiūras į šį klausimą ir tų teisininkų, kurie nepritaria dvigubos pilietybės idėjai, neskirti Konstitucinio Teismo teisėjais.
Tikrai nereikėtų jaudintis dėl galimų kompetentingų kandidatų trūkumo. Šiandien lietuvių galima sutikti beveik kiekviename rimtesniame Europos teisės fakultete. Lietuvių yra ir tarp praktikuojančių Prancūzijos, Vokietijos, JAV advokatų. Tad neradus kompetentingų kandidatų Lietuvoje, galima pakviesti į Konstitucinį Teismą dirbti išeivijos teisininkus.
O tai Lietuvos teisininkų bendruomenės daliai, kuri iš principo nepritaria dvigubos pilietybės įteisinimui, drįstu priminti vieną sentenciją, kuria XIX amžiaus Vokietijos teisės studentai šaipydavosi iš savo dogmatiškų profesorių senamadiškų pažiūrų: Fiat iustitia, et pereat mundus (lot. tegyvuoja teisingumas, nors ir išnyktų pasaulis, t. y. tegu bet kokia kaina triumfuoja dogmatiškos pažiūros).
Autorius yra Sorbonos universiteto (Paryžius, Prancūzijos Respublika) teisės mokslų krypties doktorantas bei Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės advokatūros mokyklos studentas.
ekspertai.eu