Dabartis man skaudžiai primena brežnevinę praeitį. Anuomet, kaip ir dabar, buvo privaloma kalbėti apie tarybinės sistemos pranašumus. Tiesa, tada, neįsijaučiant, labai dozuotai buvo galima sakyti – pravda, jest u nas i nekotoryje nedostatki (tiesa, yra pas mus ir kai kurie trūkumai). Taigi, tarybinė sistema gera, bet pasitaiko kai kurių smulkių nesklandumų.
Dabartinėje sistemoje esi modernus, jeigu neatsidžiaugi laisvąja rinka, tvaskančia demokratija. Dabar esi „elitinis“, jeigu pasauliui trimituoji apie mūsų demokratijos brandumą ir bari nedemokratiškus kaimynus. „Elitui“ priklausai ir tada, jeigu beatodairiškai remi šalies įsijungimą į euro zoną. Tiesa, kaip ir tuomet, leidžiama pastebėti „kai kuriuos trūkumus“.
Šiuo metu priklausai išrinktųjų kastai, jeigu nuolankiai ir pritariančiai kinkuoji galvą, kai kalba iš Briuselio atvykęs komisaras – tokiais atvejais mūsų kartos žmonėms mintyse iškyla nejauki istorinė analogija prisimenant, kad Tarybų Sąjungą irgi kūrė bei valdė komisarai – ar kitas Briuselio vyresnysis. Norėdamas išlikti „teisingai“ kalbančių sąraše – nomenklatūroje (šis terminas reiškia vardų sąrašą), turi žavėtis Europos Sąjungos pasiekimais ir demonstruoti norą mūsų šalį padaryti euro klubo nare. Šiaip demokratiškoje visuomenėje skatintinos kritinės kalbos pas mus paprastai nėra toleruojamos, nuleidžiamos negirdomis arba blokuojamos.
Nepatenku į nomenklatūras, nes nuo vaikystės iki dabar suvokiu pasakos apie nuogą karalių giliąją prasmę: stenkis išlikti žmogumi, kuris, nepaisant visų aplinkinių – dėdžių ir tetų, komisarų ir ekskomisarų – susižavėjimo karališkuoju apdaru šūksnių, drįstų pasakyti – bet karalius juk nuogas. Arba – tas karaliaus apdaras nėra toks kerinčiai gražus, kaip šaukia dvaro pataikūnai. O jei nepataikauji, nomenklatūriniu netapsi, nes į svarbias, „teisingai“ mąstančių ir kalbančių sąrašus nepateksi.
Nemanau, kad Europos Sąjunga yra nuogas darinys. Suprantu ir palaikau jos kūrėjų sumanymą – taikų, karų ir revoliucijų nedraskomą gerovės kontinentą. Man priimtina idėja formuoti didelę, kontinentinio mąsto rinką, muitų sąjungą. Tačiau, suprantu, kad bendros Europos pirmeiviai ateities politikams paliko spręsti daugelį ypač komplikuotų – bendros europinės valiutos įvedimo, politinės integracijos ir panašių klausimų.
Deja, tie europinės integracijos pamatų kūrėjai nenumatė, kad ateities, o mums – dabarties, politikai pasiklys vertybinėse, paradigminėse ūkanose ir savo dvasia holistinį projektą pradės vis labiau traktuoti kaip techninį planą, kurį galima nuleisti iš viršaus, iš centro. Kita bėda yra tai, kad tas planas turi esminių trūkumų. Vienas iš jų – euro klubo plėtra, neišsprendus dabartinės euro zonos krizės problemų.
Šiandien euro zona yra smarkiai ligota, paveikta krizės. Stagnuojanti gamyba, viešojo sektoriaus grubus apkapojimas, didelis nedarbas – virš 20 % pietuose ir apie 12 % visoje euro zonoje – reiškia labai rimtus korozinius procesus, destabilizuojančius individų, šeimų ir, pagaliau, ištisų tautų gyvenimą. Nors Briuselio komisarai mus maitina patetinėmis kalbomis ir optimistiniais pažadais, reali padėtis euro klube darosi vis niūresnė, kai kuriais požiūriais net tragiška. Ar ne tragiškas yra Europos pietuose išplitęs jaunimo nedarbas, kai kur viršijęs 50% lygį?
Dar vienas gilios sisteminės krizės požymis yra dalies euro zonos šalių prasiskolinimas ir po kelerių metų „gydymo“ – daug kam iš keinsistinės stovyklos tai dvelkia ekonominiu šarlatanizmu – praktiškai nesumažėjo. Graikijos skola sudaro 160 % šalies BVP. Ji faktiškai beveik nepakito. Primenu – oficiali leistina skolos riba šioje erdvėje yra 60 %. Skolos požiūriu negerėja padėtis ir kitose finansinės negalios pakirstose šalyse. Italijoje valstybės skolos siekia 130 %, Portugalijoje – 127 %, Airijoje – 125 %. Net Vokietijoje šis skaičius viršija 80 %.
Bendra išvada tokia: situacija euro zonoje nėra tvari, o bendra europinė, viršnacionalinė valiuta automatiškai neužtikrina ekonomikos augimo stabilumo bei žmonių gerovės. Mat bendra pinigų (monetarinė) politika negali būti adresuota konkrečių euro zonos šalių problemų sprendimui. Labiau adresinė būtų viršnacionalinė, bendra europinė fiskalinė politika, kai per europinio centro vykdomą mokesčių ir išlaidų politiką būtų reaguojama į atskiros šalies ar atskiros ekonomikos srities problemas. Hipotetiniame pradiniame variante bendras, centrinis euro zonos metinis biudžetas turėtų siekti bent trilijoną kitą eurų. Tik tokiais pinigais galima būtų reikšmingiau ir tikslingiau reaguoti į konkrečias situacijas konkrečiose šalyse ar ekonomikos sferose. Dabar gi ES vargais negalais sukrapšto trilijoną eurų septynerių metų laikotarpiui… Tai, kaip sakytų amerikiečiai – peanuts.
Antra vertus, tikrai solidi, veiksminga bendra europinio masto fiskalinė politika būtų galima tik tuo atveju, jeigu euro zonos šalys sukurtų politinę struktūrą, artimą federacijai. Tačiau tikra gyvybinga federacija, o ne imperija, galima tik tada, kai šalys SĄMONINGAI ir SAVANORIŠKAI aukoja dalį savo suvereniteto mainais gaudami tam tikrą kiekį bendrojo europinio gėrio. Šiandien ES federalizacija vyksta. Tačiau ji vykdoma iš viršaus ir nemaža to proceso dalis yra užslėpta. Procesas gerokai „užtemdytas“, vykdomas vogčiomis ir todėl žmonės nesuvokia proceso prasmės ir pasekmių. To, tik iš pažiūros demokratiško, proceso nesupranta ne tik savo darbuose ir rūpesčiuose paskendę žmonės, bet ir, atsiprašau, elitas. Tai akivaizdu klausantis jų paviršutiniškų, stereotipinių, katarinką primenančių kalbų. Jas taip ir norisi pavadinti amerikoniškai – parrot talk.
Pagaliau – Europos federacijos formavimosi prielaida yra bendrų federalinių mokesčių atsiradimas. Taip, kaip tai yra, tarkim, JAV federacijoje. Tačiau šiandien nieks iš politikų nedrįsta net prasižioti apie tokius mokesčius. Nes europiečiai visai nepasiruošę klausytis tokių kalbų. O, kaip minėta, be tikrų bendrų finansų federacija negalima… Vadinasi, negalima ir tikra euro zonos fiskalinė politika. O tokiu atveju tos erdvės makroekonominė politika yra „vienakojė“, pastatyta tik ant vienos kojos – monetarinės politikos. Tikros federacijos, kartojuosi, turi dvi „kojas“- ir centrinį banką, ir finansų ministeriją.
Vakaruose akademiniame, publicistiniame lygmenyje galima aptikti nemažai pasisakymų, kad iš viršaus kuriama bendra Europa yra netvarus darinys. Tikrai sąjungai, ne imperijai, reikia kelių dalykų. Svarbiausi iš jų – bendrumo pojūtis, socialinis kapitalas, t.y. gebėjimas veikti kartu, solidariai bendrų kontinentinio lygio tikslų labui bei pakankamo dydžio bendri europiniai finansiniai ištekliai, būtini kontinentinio masto viešųjų gėrybių kūrimui. Nei viena iš šių sąlygų nėra deramai įgyvendinama. Nacionalinės valstybės netenka vis didesnės dalies suvereniteto, tačiau bendrojo europinio gėrio kūrimo režimai yra sutrikę. Todėl daugiausia administraciniais, biurokratiniais, teisiniais ir propagandiniais svertais statomas vieningos Europos pastatas nėra tvirtas. Viena iš priežasčių yra vertybinė, paradigminė- iš esmės holistinės prigimties projektas negali būti sėkmingai įgyvendintas individualistinės, neoliberalios krypties mąstytojų ir politikų. O kol kas pastarieji dominuoja. Todėl kontinentinis projektas yra netekęs nemažos dalies savo dvasinio – intelektualinio ir moralinio – potencialo.
Tą potencialą menkina ir tai, kad euro įvedimo šalininkai, agituodami už eurą, nesidrovi sakyti netiesą, pritempti faktus. Nuo to tikro euro entuziazmo nepadaugėja. Teisingai teigdami, kad įstojus į euro zoną išnyks valiutinė rizika ir valiutos konvertavimo kaštai, jie, pavyzdžiui, teigia, kad esant euro zonoje, automatiškai ir ženkliai – net 34 mlrd. litų išaugs eksportas, didės bendras vidaus produktas, sumažės palūkanos ir pan. Užtenka peržvelgti paskutinių metų įvykius euro erdvėje ir paaiškės, kad tai yra daugiau propaganda nei rimti argumentai.
Mūsų naujoji nomenklatūra nėra sąžininga dar vienu požiūriu. Ji yra prieš referendumą euro įvedimo klausimu sakydama, jog referendume dėl stojimo į ES mūsų žmonės tuo klausimu jau yra pasisakę. Ir iš tiesų – mes įsipareigojimą įsivesti eurą esame prisiėmę. Tačiau referendumas yra galimas dėl euro įsivedimo DABAR, nuo 2015 m. sausio 1 d. Manau, būtų demokratiška kitų metų pavasarį kartu su prezidento rinkimais surengti referendumą dėl euro įvedimo atidėjimo laikams, kai MES ir JIE būsime tam geriau pasiruošę.
Nereikia būti politologijos ar ekonomikos profesoriumi, užtenka sveikos nuovokos, kad suvoktum, jog euro zonai rimtai sergant, neišnykus jos griuvimo pavojui, Lietuvai vertėtų palaukti – neskubėti veržtis į šią erdvę. Juolab, kad mes nesame įsipareigoję įstoti į ją iki kokios nors konkrečios datos. Baisu pagalvoti apie situaciją, kuri susidarytų euro zonai realiai pradėjus aižėti. Kai šis darinys pasveiks, bus galima grįžti prie šio klausimo. Ir priimančioji, ir stojančioji pusė būtų tam geriau pasiruošusios. Šiuo metu reikia naudotis tais pranašumais, kuriuos teikia bendra rinka, o taip pat ta nauda, kurią galima gauti protingai panaudojant ES fondus.
P.S. Mane įspėjo – jei šis straipsnis pasirodys viešumoje, naujoji nomenklatūra užsipuls ir ims kaltinti euro skepticizmu, nacionalizmu ar net tarnyste Rusijai. Iš anksto atsakau į galimas atakas – esu regioninės integracijos šalininkas. Tai liudija ir mano moksliniai darbai – pirmiausia, knyga „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“. Tačiau esu euro realistas – matau per ankstyvo euro įvedimo pavojus Lietuvai. Neslėpsiu – esu patriotiškai nusiteikęs žmogus, šiame skubotame žingsnyje matantis grėsmes šalies ekonominiam saugumui.
alkas.lt